NONPOINT - pretendentai į nu-metal valdovų sostą?

Jei būtų organizuojami “šalia metalo” muzikos (šis stilius įvardijamas ir kaip nu-metal, ar rapcore, ar dar velniaižin kaip) karaliaus (-ienės) rinkimai, manau, labai realūs pretendentai į karūną būtų NONPOINT. Lietuvoje ši grupė beveik nežinoma, tai mano misija šiuo straipsniu bus Jus bent supažindinti su ja. Ką gali žinoti, gal atsiras ir daugiau jos mėgėjų Marijos žemelėje…

Kolektyvo istorija prasideda prieš keletą metų Puerto Rike (tokia sala netoli JAV), kurioje niujorkietis Robb’as Rivera įkuria NONPOINT FACTOR. Tačiau pamatęs, kad saloje nieko doro nenuveiks, jis persikelia į Floridą, tikėdamasis čia sukurti savo metalo “svajonių komandą”. Prie R.Riveros prisijungia Elias Soriano, paauglystėje nuėjęs į populiarios Puerto Riko roko grupės PUYA koncertą, kuris jį taip paveikė, jog pats užsimanė imtis muzikinės veiklos. Vėliau iš Floridos grupės FUSE ateina talentingas gitaristas Andrew Goldman’as bei bosistas KB, ir štai – užgimsta NONPOINT.

Vaikinai greitai išpopuliarėjo grodami vietiniuose klubuose, ir 1997 metais savo jėgomis išleidžia kompaktą “Separate Yourself”, kuris buvo tiesiog graibstomas sunkesnės muzikos mėgėjų, o tai patraukė MCA Records įrašų kompanijos dėmėsį. Po jos vėliava buvo išleistas debiutinis albumas “Statement”, apie kurį galima daugiau pakalbėti.

“Ką matai, tą ir gauni, jokių pagražinimų”, taip grupės grojamą muziką apibūdina būgnininkas Rivera. Ir tikrai, muzika tikras grynuolis – girdisi tik gitaros, būgnai ir nepakartojamas E.Soriano balsas. Jokių sintezatorių, įmantrių efektų ar kitokio nereikalingo šlamšto. Gali pasirodyti, kad turėtų skambėti labai senamadiškai ir konservatyviai, tačiau taip tikrai nėra, nes grojama profesionaliai ir, aišku, sunkiai. Bet svarbiausia jų muzikoje melodingumas – tai E. Soriano riaumodamas repuoja, tai priedainyje traukia vingrią melodiją. Reikia pagirti ir būgnininko darbą, nes ritmo partijos tikrai fantastiškai skamba.

“Kad Robb’as lotynų amerikietis galima suprasti iš jo “kalamų” ritmų. Jis groja daug kietų partijų, tačiau jose yra ir truputis salsos prieskonio”, apie “bembačių” pasakoja grupės frontmenas Soriano. Albume verti dėmesio beveik visi gabalai, bet yra keletas tikrai įsimintinų. Tai melodingas “Endure”, dramatiškas “Years”, ispaniškai atliekamas ir uždegantis “Orgullo”, truputį SYSTEM OF A DOWN “Chop Suey” intro primenantis “Mislead”, daugiau nei septynias minutes trunkantis “Double Stacked” su nerealia Goldman’o solo partija bei albumą užbaigiantis “Tribute”, kuriame su Soriano repuoja Grimm’as iš DARWIN’S WAITING ROOM. Albumas tikrai pavykęs, pirmą kartą paklausius gal neužkabins stipriai, bet kuo daugiau jį klausai, tuo jis labiau patinka.

O štai praeitais metais pasirodė antrasis NONPOINT albumas – “Development”. Kaip rodo pavadinimas, šis kūrinys turėtų atspindėti grupės evoliuciją, jų muzikos tobulėjimą. Albumo pradžioje, pabaigoje ir tarpuose tarp dainų pasakojama apie varlės gyvenimo ciklą. Šis gyvūnas tapo grupės talismanu prieš keletą metų. Muzikine prasme, “Development” yra lengvesnis ir melodingesnis už pirmąjį, bet tikrai ne blogesnis. Neliko repavimo, tačiau E.Soriano vokaliniai sugebėjimai dar patobulėję. Sudėtingas partijas jis ištraukia daug lengviau. A. Goldman’o grojime sumažėjo to laukinio agresyvumo, atsirado švelnesnių melodijų. Tačiau R.Rivera ir toliau su tokiu pačiu įniršiu “skaldo” būgnus, o boso partijos išliko tokios pat piktos ir įmantrios.

NONPOINT posūkis į melodingesnę pusę supykdė senuosius jų fanus, bet pritraukė dar daugiau naujų. Tai nereiškia grupės “supopsėjimo”, o tik rodo išaugusį sugebėjimą kurti gerus gabalus. Šito albumo, kaip ir pirmojo, reikia paklausyti keletą kartų, nes po pirmo klausymo gali nesužavėti. Tik vėliau pradedi pastebėti daug malonių smulkmenų muzikoje ir gali šią grupę…įsimylėti. Gabalai visi stiprūs ir pilnaverčiai, tad ir išskirti nelabai yra ką, na gal šiek tiek geresni “Signs”, “Any Advice” ir “Development”. Jei kas turėsit galimybę, paklausykit šių albumų bent jau iš smalsumo.

Netrukus turėtų pasirodyti ir trečiasis NONPOINT diskas, kurio laukiu su dideliu nekantrumu. Reikia tikėtis, kad grupė nepasuks komercijos link, o išlaikys savo muziką tokiame griežtumo ir melodingumo lygyje, kokį demonstravo abiejuose albumuose.
Karūną valdovui!