Albumai
NOFUCK „Existenzminimum“ – minimali egzistencija, maksimalus... susilaikymas?
Meilė thrash metalui prieš vienuolika metų sutelkė šios erotiškai ironiškos ir piktos italų grupės branduolį. Bet tik pernai ketvertas savas idėjas realizavo kol kas vieninteliame albume, besivadinančiame „Existenzminimum“. Ir metams išsiskirstė. Na, o dabar vėl susiėję, pluša prie kito disko. Pažiūrėkim, ką gi jie nuveikė 2007-aisiais?
Iš esmės thrashe kažko ypatingai naujo lyg ir nebeišrasi. Taigi čia turime reikalą su beveik grynu, pirmykščiu šio žanro skambesiu. Beveik? Tuo sakyčiau, kad ne visas albumas yra absoliutus standartas. Pirmasis kūrinys – taip. Lyg norėtų vyručiai išrėkti – ne****** mums proto. Arba dar ko nors… Pora kitų asocijuojasi su kažkuriuo core stiliumi, alsuoja pykčiu ir neapykanta. Antrasis visai simpatiškas, turintis netikėtų melodingų intarpų, pasižymintis skambesio įvairove ir netikėtais posūkiais. O trečias nesimpatiškas, visai tiktų kaip fonas kokiam nors snukdaužiškam filmui.
Oi tie italai. Girdi, po kažin kokių išgertuvių garsų vėl tvoja įnirtingas, aršus gabalas. Pavadinimas gal apeliuoja į abstinenciją, tik iš to sutrumpintas „Abstine“ beliko. Nors šiaip svorio ir net deferiško brutalizmo dėka jis „susiklauso“ smagiai. O kokia čia „tragedija“ laukia? Ne, tai greičiau gėris, nes penktasis kūrinys, ko gero, yra vienas patraukliausių ir įdomiausių šiame diske. Kodėl? Nagi įvertinkit patys…
„Australian Girl“ taipogi neblogas, nors neišskirtinis. Dinamiškas, intensyvus, bet nuobodokas. O štai titulinis smogia tokia skambesio mišraine ir yra keistas, kad iš pirmo karto neįsikirsi, taip sakant. Nors tame kaip tik ir yra visas įdomumas. Net progresyvo esama, ir net asociacijų su kokiais cinikais ar ateistais. Manasis favoritas, beveik vienareikšmiškai. Linkiu jį įsidėmėti ir jums.
Kol grotuvas dar nepasakė „baigta“, šiek tiek apie disko apipavidalinimą. Jis irgi minimalistinis, kaip ir toji čia minima egzistencija. Na, tokia spinduliuojanti skylutė su raudonu tašku. Pasirodo, tai akies rainelė… O dainuoja vaikinai apie žmogiškas problemas, nesutarimus, pavydą, meiles be atsako ir panašius dalykėlius.
„Why Me?“ užbaigia šį neilgą, bet gana subrandintą tvarinį. Čia vėlgi nelabai ką naujo surasi, tačiau po šio kūrinio pasakai sau: kokio tik velnio nesama šiame albume! Visas jis įvairus, skirtingas, gal net per daug padrikas. Todėl štai ir trūksta čia balo kito, kad pataikytų į dešimtuką. Tačiau italų scena visada turi potencialo, taigi, reikia manyti, labiau nušlifuos vaikinai kitą savo kūrinį. O tada jau taikysim iš naujo…
Vertinimas: 7,5/10
NOFUCK „Existenzminimum“
2007 m.
Trukmė 31:28
1. Nofuck
2. Shattered Dreams
3. In Hail
4. Abstine
5. Tragedy
6. Australian Girl
7. Existenzminimum
8. Why Me?
Komentarai
Tai buva seniai ir neteisybe : )
Gyvenimas nenuspėjamas dalykas.
A pati grupe man nelabai patika. Kažkokia ana per daug modėrniška. Muzika čiaukšt čiaukšt kaip kokia frėza. Netikras thrashas čia. Nu klausiau iš myspace.
S2, kur tiek prisishniojai?
(kažkur ne ten nuėjo mano komentas)
Panuošaliaukime:
> U=I*R
>
> krenta(mažėja) varža, krenta(mažėja) ir įtampa.
Bendru atveju ne viskas taip paprasta. Gyvenimas susideda ne iš vienos varžos, o mažų mažiausiai iš dviejų (šaltinio ir apkrovos). Todėl kai krenta varža, kartais netyčia išauga srovė.
Čia daug kas priklauso, kokiu šaltiniu maitini grandinę — įtampos ar srovės. Jei maitina idealus įtampos šaltinis, tuomet sumažėjus akrovos varžai joje įtampa nekris. Jei bus idealus srovės šaltinis, tada atv.: įtampos priklausomybė nuo varžos iš tikro bus tiesiškai proporcinė. Gyvenime idealių nepasitaiko, bet kiekvieną atvejį nesunku pritempti prie vieno iš dviejų paminėtų. Tad dar didis klausimas kas ką.
Čia ne kritika autoriui, ir nesitikiu, kad kuriam nors komentatoriui tatai įdomu ir nauja būtų, bet turi gi jaunimas norą dėdes kritikus atvėsinti : ))
O bendrai Ominis akcentas man patiko : )