NIGHTWISH "Once" - užkrečiamas pavyzdys

Nežinau, kodėl taip atsitinka, bet pradedu giedoti, kaip lakštingala, kai norisi sudirbti eilinį muzikinį albumą. Visai kitas reikalas atsitinka, jei muzika man patinka. Ir kuo man labiau patinka tas ar kitas albumas, tuo sunkiau man apie jį rašyti. Ne, parašyti teigiamą atsiliepimą nėra sunku, kur kas sunkiau parašyti taip, kad visa tai nesmirdėtų mokyklos rašinėliu.

Prisimenate A. Vienuolio “Paskenduolę” ar P. Cvirkos “Žemę Maitintoją”? Ir kokius ditirambus giedodavome literatūriniams personažams, vos ne į šventuosius keldami? Gerai, tada mums liepė taip rašyti, o ką daryti, kai susižavėjimas eina iš širdies, ar kito organo? Tiek to – kaip bus taip bus ir jei pastaroji recenzija jums pasirodys per saldi, atsiprašau iš anksto ir primenu, kad man už to ar kito albumo promociją niekas nemoka (nors kartais gaila…)

Niekaip negaliu sutarti su savo pažįstamais dėl šios suomių grupės muzikinio stiliaus. Vieni tvirtina, kad tai gotika, su kuo aš kategoriškai nesutinku, kiti, kad tai speed – poweris. Hm… Na ir kas bendra tarp kokių nors BLIND GUARDIAN ir NIGHTWISH? Man asmeniškai atrodo, kad tai sympho metal. Žodžiu, ginčijamės, putojam, ietis laužom…

Galų gale ne taip ir svarbu. Nuo to laiko, kai pirmą sykį išgirdau “Stargazers” iš albumo “Oceanborn”, šis kolektyvas tapo vienu iš mano favoritų. Paskutinis suomių darbas, pasirodęs šiemet visgi įrodo mano teisybę, bent jau man pačiam malonu taip manyti ( kas gi šuniui uodegą pakels, jei ne jis pats?).

Suomiai į sceną grįžo su solidžiu bagažu – “Once” įrašyme dalyvavo Londono simfoninis orkestras. Dabar tai pasidarė ypač madinga. Klasikinę muziką ir roką šiais laikais kombinuoja visi: nuo hard rokerių iki blekerių.

Ar visiems tai pavyksta, tai jau atskiras klausimas, mes gi grįžtam prie albumo apžvalgos. Nepaisant geros smuikų ir choro priemaišos, “Once”, lyginant su ankstesniais NIGHTWISH darbais man pasirodė ir sunkesnis (jau tikrai ne gotikinis) ir tuo pat metu melodingesnis. Įrašinėjant treką “Creek Mary’s Blood” savo balsą “paskolino” grynakraujis Amerikos indėnas, ši daina ir, žinoma, nuostabi baladė “Nemo” du didžiausi šio albumo šedevrai. Nors ir kiti kūriniai klausosi labai maloniai.

Dar viena naujovė – ypač aktyvus bosisto Marko Hietalos, kaip antro vokalisto dalyvavimas. Tai, žinoma, ne pirmas kartas, bet šiame albume jis dainavo su Tarja vos ne duetu, buvo net pasirodę kvailos paskalos, kad taip NIGHTWISH fanai morališkai ruošiami grupei be Tarjos, ką beveik iš karto paneigė grupės lyderis Tuomas Holopainenas.

Visgi man tai nelabai patiko. Visų pirma Marko (o, Marko!) nėra labai jau geras dainininkas, o antra, kai jis įsimaišo, čia pat sugadindamas dainos visą struktūrą, kurią taip įmantriai pynė Tarja, tokie epizodai atrodo labai pritemptai. Panašus jausmas kartais apima klausantis THERION, kai chorą bando perrėkti netikęs vokalas.

Man šis albumas patiko visapusiškai: pasunkėjusios gitarinės aranžuotės, aukščiau minėtasis Marko (o, Marko!) galų gale išmoko dainuoti, o ne tik rėkti, pataikant į ritmą, Tarjos, nuostabiosios Suomijos elfės, vokalas irgi pagerėjo, pasidarė išraiškingesnis, dainavimo maniera agresyvesnė, kad ir kaip neįtikėtinai tai skamba.

Žodžiu, po blyškaus ir beveidžio “Century Child” šis darbas kaip šaltas dušas Sacharos viduryje. Tiek eksperimentų ir tiek ryškių kompozicijų senokai nebuvo NIGHTWISH stovykloje. Nesiimu tvirtinti, kad albumai “Wishmaster”, “Over The Hills…” ar “Century Child” buvo prasti, bet šis šedevras pranoksta juos visa galva. Valanda, kurią trunka šis albumas, prabėga nepastebimai.

Tracklist:
1. Dark Chest Of Wonders
2. Wish I Had An Angel
3. Nemo
4. Planet Hell
5. Creek Mary’s Blood
6. The Siren
7. Dead Gardens
8. Romanticide
9. Ghost Love Score
10. Kuolema Tekee Taiteilijan (ir ką tai reiškia?..)
11. Higher than Hope

Reitingas 10/10
Nuclear Blast 2004