„Night of the living Doom III“: vakaras be dūmų

Lúneth Vinonen nuotr. Daugiau nuotraukų: čia >>

Odium: Pripažinkime, kad pastaruoju metu esame ne tiek jau ir mažai išpindėję vien dėl to, kad organizatoriai kaip išgali lepina koncertais bei renginiais. Kam įdomu, gali pasiklausyti kokybiško metalo glamūrinėje klubo „New York“ aplinkoje, kas nori, ramsto „Metro“ pogrindžio sienas, ir t. t. Visgi net tokioje didžiulėje pasiūloje koncertas „Night of the Living Doom III“ buvo ypatingas. Ne tik dėl grupių vardų bei statuso, bet vien jau dėl to, kad tokio teminio, vien doom metalui dedikuoto renginio seniai nebuvo…

Seniukas: O dar verta pridurti, kad „Night of the Living Doom III“ vyko „Kablyje“, kuris mena ilgą lietuviško metalizmo istoriją. 1994-aisiais čia grojo ANATHEMA ir SOLSTICE, anuomet spindėjusios pasauliniame metalo undergrounde, o štai šiemet, po 20 metų, angliškas doom metalas sugrįžo ESOTERIC pavadinimu. Kompanijai pasitelkti JUODVARNIS, ISOLE ir PROCESSION žadėjo rimtą doomo dozę.

Odium: …Ir jei jau apie doomą, tai kokio velnio koncertą pradėjo pagan metalo atstovai JUODVARNIS, paklausite? Tikrai nežinau, toks organizatorių pasirinkimas. Nors grupė žadėjo pateikti specialią, būtent šiam pasirodymui pritaikytą programą, kažin, ar ją buvo galima taip pavadinti. Iš esmės kolektyvo muzika savaime yra pakankamai įvairi, turinti nemažai bruožų iš įvairių žanrų, tarp jų – ir doom atšakų, tačiau, lyginant su kitomis vakaro grupėmis JUODVARNIS, išsiskyrė ne tik savo stilistika, tačiau, drįsčiau teigti, ir kokybe. Mitologija bei istorija paremta idėjinė grupės linija perteikiama per black, doom ir heavy metalo samplaiką, kas pabaigoje vis tiek geriausiai palenda po pagan metalo etikete. Kiek teko klausytis grupės įrašų, ten jie skamba gan monotoniškai: kūryba gan nuobodi, per mažai įvairi, vietomis dirbtinai ištęsta. Bent jau koncerte šie faktoriai nebuvo akivaizdūs, tačiau apskritai grupė aukščiau bambos neiššoko. Maloniausias dalykas – vienas iš retų (ir vis labiau retėjančių) vaizdų, kad scenoje – vien ilgaplaukiai. Pagarba.

O štai švedai ISOLE jau demonstravo kokybę… Visuose frontuose. Žvelgdamas į grifais vidutinišku greičiu bėgiojančius pirštus, stengiausi suprasti, kur slypi šios muzikos kablys, nes grojami rifai tikrai nestebuklingi, bet griebia atsakančiai. Tradicinio ir, sako, epiško doom metalo atstovuose man labiausiai imponavo vokalo ar netgi dviejų-trijų balsų derėjimas tarpusavy. Puikiai vienas kitą pagauna ir supranta. Be to, nors metale apskritai dažniausiai nevirškinu švaraus vokalo, ISOLE yra gan ryški išimtis taisyklėje. Kūriniai ir atlikimas – keliantys susižavėjimą, dvelkiantys šiokia tokia psichodelika. Be malonių potyrių grupės pasirodymas palieka ir nemažai klausimų bei mįslių, kurių atsakymų kažin ar verta ieškoti… Bent jau ne šitame gyvenime.

Seniukas: Asmeniškai sprendimą bet kokia kaina apsilankyti „Night of the Living Doom III“ lėmė būtent ISOLE vardas renginio plakate. Grupė, kuri savo 2008 metų albumu „Bliss of Solitude“ užkabino negrįžtamai. Buvo įdomu, kaip ISOLE sugebės perteikti savo, kaip kolega minėjo, nestebuklingą, bet velniaižin kažkodėl užburiančią muziką. Rezultatas pranoko lūkesčius. Kur ten! Keli tarpusavyje intonuojantys ir derantys švarūs vokalai, ekspresyvi muzikantų laikysena scenoje ir dėmesys žiūrovui eilinį kartą tik parodė, kad ne visada geriausių grupių pavadinimai festivalių plakatuose rašomi didžiausiomis raidėmis. Anaiptol. ISOLE pasirodymo metu nė minutėlės nekilo mintis nusukti prie baro, nusižiovauti ar tiesiog papliurpti su šalia stovinčiais draugais. Ar nebus nuobodu stebėti kitų grupių po tokios pradžios?

Odium: PROCESSION – susikūrę Čilėje (Pietų Amerikos doom lopšyje), bet besibazuojantys Švedijoje – man buvo paslaptingiausia vakaro grupė. Ne tik todėl, kad mažai apie juos tebuvau girdėjęs, bet ir dėl to, kad pateikė net kelių žanro postilių sintezę. Nuo death/doom melodingo, bet vis tik brutalumo iki tradicinio doom švaraus sunkumo. Nors vietomis grupė nuskambėdavo skoningai gerai, tačiau gal būtent tas įvairumas jai ir pakišo koją. Čia, žinoma, skonio reikalas, bet jei jau kalbu iš savo varpinės, tai man PROCESSION pasirodyme pritrūko konkretumo. Gražu tiek, kad net atsibosta. Gal per daug vienoda. O gal šiaip „ne ant nuotaikos“ papuolė.

Seniukas: O štai dėl PROCESSION aš turiu kiek kitokią nuomonę. Mano galva, tai buvo labai stiprus pasirodymas, klasikinis klasikinio doom metalo stiliaus rėmuose. Įdomus ir ne per daug suprantamas grupės sprendimas buvo nuolatos skendėti kone visiškoje tamsoje. Gal vokalistas su fanaru buvo, niekas nepastebėjote? :) Ypač sužavėjo muzikantų užsidegimas, bendravimas tarpusavyje ir su publika. Lietuviams pasisekė pamatyti lotynųamerikietiškesnę grupės sudėtį, nes šiame ture PROCESSION sudėtyje boso gitarą brazdina specialiai dėl turo iš Čilės atvykęs Claudio, kurio pietietiška išvaizda ir temperamentas neabejotinai pridėjo pliusų bendram vaizdui. Vokalistas ir gitaristas Felipe gi nustebino išdainuodamas visas savo vokalo partijas, nes klausant jo įrašų susidaro įspūdis, kad štai tuoj ims ir nudainuos į šoną. :) Vis tik ne. Ir koncerte, balansuodamas ties neintonavimo riba, Felipe puikiai susitvarkė su savo užduotimi, visą darbą dar įvilkdamas į nenusakomą tragizmo apvalkalą. Iš tiesų, nesu matęs, kad kas nors grodamas laikytų gitarą su tokiu tragizmu. Rodos, imsiu tuoj ir apsiverksiu…

Muzikinė PROCESSION dalis niekuo per daug nenustebino, bet dėl to nebuvo nė kiek prastesnė. Parinkti stipriausi gabalai iš abiejų albumų, o pagardui dar įtrauktas „Raven of Disease“ iš 2009 metų EP „The Cult of Disease“. Visų gabalų visuma skambėjo kaip vientisas pasirodymas gerąja prasme. Ko gi daugiau norėti iš klasikinį doomą grojančios grupės?

Odium: Matyti vien tik ESOTERIC pasiruošimą scenoje buvo kažkas nerealaus… Trys gitaros, bosas, dar klavišai, jau nekalbu apie būgnus. Įspūdingas sąstatas, kaip bežiūrėtum. Net keista, kad tokia instrumentų gausa tą vakarą skambėjo preciziškai gerai. Taip pat keistai atrodė vokalistas, savo ilgus ir užtęstus vokalinius kerus spjaudęs į a la Michaelo Jacksono stiliumi ant galvos pritvirtintą mikrofoną. O ta garso jūra skandino į patį dugną. Atmosferiška iki negalėjimo, šalta ir paslaptinga it neištirti kosmoso toliai. Tiek pat melodinga, kiek ir mistiška bei hipnotizuojanti. Visiškai nesaldi ir minimaliai lyriška, tiek, kiek to ir reikia. Iki šiol tokio pasirodymo gyvai dar matyti neteko. Ir labai abejoju, ar teks, bent jau artimiausiu metu.

Seniukas: Tai, kad ESOTERIC apšildymui pasirinko klasikinį doom metalą grojančias grupes, manyčiau, buvo didelis laimėjimas visiems koncerto lankytojams. Labiausiai laimėjimu derėtų laikyti dėl to, kad ESOTERIC ryškiai išsiskyrė savo muzika iš kitų grupių ir tai suteikė papildomos įvairovės, padarė koncertą įdomesnį, neleido visoms grupėms susilieti į vieną pilką (stilistine prasme) kūdrą. ESOTERIC buvo tokie, kokie jie yra ir įrašuose: sunkūs, atmosferiniai. Grego Chandlerio ekstremalus, be menkiausių lyrikos užuominų, vokalas puikiai (ne)derėjo prie lėtos, traiškančios ESOTERIC muzikos. Klavišinius išskirčiau kaip labai vykusiai išnaudotą kozirį, įnešusį į ESOTERIC muziką papildomą baugumo jausmą. Suprantu ir tuos, kuriems ESOTERIC kūryba pasirodė esanti nepatraukli, nes visgi visa savo esybe ir esme tai – undergoundas…

Apibendrindamas galiu drąsiai sakyti, kad teko laimė pabuvoti ypač vykusiame ir ypač kokybiškame koncerte, kuriame buvo gyva undergroundo dvasia. Ne, nesiskundžiu koncertų pertekliumi Lietuvoje, greičiau atvirkščiai – tai neabejotinas aukso amžius Lietuvos metalistams, tačiau tokie koncertai, kaip „Night of the living Doom III“ yra vis dar reto plauko žvėris. Teminė publika, teminė muzika, net, po galais, teminė vieta sukelia papildomą pasitenkinimo, kad štai esu išdidi undergroundo dalis, jausmą. Ech, einu užsileisiu kurį nors ISOLE albumą…