NEFILIM „Zoon“ (1996 m.) – gotika purvinomis panagėmis

Šiam žvėriui (graikiškai – zoon) nepasisekė. Tiek dėl objektyvių, tiek dėl subjektyvių priežasčių. Visų pirma, albumas šokiravo auditoriją, kuri jo labiausiai ir laukė. Didžioji šios specifinės publikos dalis jį atmetė kaip karštą puodą, pagriebtą plikomis rankomis. O ir pats autorius, pasižymintis abejingumu jį globojusių leidybos kompanijų reikalavimams, tarsi padarė viską, kad „Zoon“ tyliai ateitų ir taip pat tyliai išeitų į užmarštį. Todėl ir nutariau pabandyti dar kartą atkreipti į jį dėmesį.

Šį albumą atmosferos, naujoviškumo, kokybės atžvilgiais lyginčiau su to meto šedevrais, davusiais pradžią gotikiniam ar kartais taip vadinamam dark metalui. Tik, kaip jau minėta, skirtingai, nei „Zoon“, tokie albumai kaip „Wildhoney“ ar „Irreligious“ yra prisimenami bei vertinami ir šiandien. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, galbūt įdomu tai, kad pastarųjų autoriai yra ne kartą nulenkę galvas prieš kur kas mažiau išgarsinto „Zoon“ kūrėją, įvardiję jį kaip vieną didžiausių įkvėpėjų. Beje, pripažinimą yra pareiškęs ne vienas dar mažiau su gotikine muzika susijęs metalinės scenos atstovas – kaip antai BEHEMOTH, padarę aptariamojo albumo kūrinio „Penetration“ koverį, arba KREATOR vokalistas, „Zoon“ autoriaus pagrindinę grupę įvardijęs kaip „savo mėgstamiausią visų laikų grupę“. Taigi, „Zoon“ ir jo kūrėją drįsčiau laikyti pačiu patikimiausiu tiltu tarp metalinės ir gotikinės subkultūrų.

Kalbu apie 1991 metais išsiskyrusios vienos iš gotikinio roko pradininkių FIELDS OF THE NEPHILIM vokalistą Carl McCoy. 1990-aisiais grupė išleido savo paskutinį albumą „Elizium“, kurį galima drąsiai pavadinti gotikinio roko „Reign in Blood“ ar „Master of Puppets“. Šis pinkfloidiškos atmosferos, tačiau originaliai sulipdytas albumas buvo ypač gerai priimtas tiek kritikų, tiek gerbėjų, bet Carl McCoy pasitenkinimo nesuteikė. Sunkoka patikėti, kad albumas, savo pabaiga visiškai pakeliantis klausytoją į dvasinės harmonijos aukštumas, vienam iš savo kūrėjų galiausiai sukėlė tik įniršį ir troškimą visa tai sugriauti. Tai jis ir padarė.

Taigi kitus penkerius Carl McCoy gyvenimo metus lydėjo tam tikra dvasinė disharmonija (net ėmė sklisti vėliau paneigti gandai, kad jis buvo paguldytas į psichiatrinę ligoninę) ir atitinkinamos kūrybinės paieškos. Dar 1993 metais gimę kūriniai neturėjo nieko bendra su tuo, kas jau buvo tapę gotikinio roko klasika, ir nuskambėjo kaip antausis tiems, kam SLAYER ar SEPULTURA buvo už jų suvokimo galimybių. Negana to, Carl McCoy savo gerbėjus dar ir „apspardė“ pareikšdamas, kad „Elizium“ buvo „skirtas berniukams, o „Zoon“ yra skirtas vyrams“. Daugeliui šių „berniukų“ prireikė gero dešimtmečio, kad įvertintų tokią gotikinio roko vieno iš krikštatėvių metamorfozę. Didelė FIELDS OF THE NEPHILIM gerbėjų dalis to nepajėgė padaryti ir iki šiol, kuomet Carl McCoy kūrybos metalizacija jau tapo gana įprastu naujųjų, šiame amžiuje at(su)kurtųjų FIELDS OF THE NEPHILIM bruožu.

Kartais kritikai „Zoon“ pavadina gotikiniu thrash metalu, kartais gotikiniu death metalu, pridėdami žodį industrial, su kuriuo sietina ypač išryškinta, sunki, kartais monotoniškai tarsi kūjis kalanti ritminė sekcija. Iš tiesų, labai norint galima būtų surasti ne vienos tuo metu aukštumoje buvusios metalinės grupės elementų, tačiau vis tik bendras vaizdas nepasiduoda aiškiam apibūdinimui. Iš čia ir kyla keistoki kritikų naudojamų stilistinių sąvokų deriniai, rodantys, kad esama originalaus muzikos kūrinio.

Vienas esminių „Zoon“ bruožų, šio žvėries siela – stiprus, aiškiai artikuliuojantis ir, pasak muzikantų, kelias oktavas apimantis death metalinis Carl McCoy vokalas, kurį galima gretinti su kitais neeiliniais šio žanro vokalistais, pavyzdžiui – David Vincent, Max Cavalera, Dan Swanö ar Mikael Åkerfeldt. Šia prasme Carlas turi puikią gamtos dovaną, kurią kitu atveju galima būtų pavadinti balso defektu – jis gergždžia, net dainuojant natūraliu balsu ar kalbant.

Tokiu death metaliniu riaumojimu ir griežta, subtilumų anaiptol neperkrauta instrumentuote sukuriama primityvaus gyvuliško įniršio kupina atmosfera, kurią vis tik retkarčiais pertraukia tarsi iš Carl McCoy praeities atsklidę melancholiški atgarsiai. Tačiau tokioms ramybės ir liūdesio oazėms nelemta išplisti – netrukus žvėris viską vėl sumaišo su purvu.

Nors albumas savo griežta metaline stilistika, ypač niūria ir pamišėliška atmosfera bei koncepcija kelia vientisumo įspūdį, tačiau monolitiniu jo nepavadinčiau. Visi kūriniai turi aiškias, paprastas, bet dažniausiai tik jiems būdingas struktūras ir atitinkamai neperkrautas aranžuotes bei melodijas.

Tuo šią apžvalgą stabdau. Įprastai recenzijose stengiamasi išlaikyti bent šiokį tokį objektyvumą. Kadangi šį vienintelį NEFILIM albumą laikau tobulu, jo silpnų vietų ieškoti nesu pajėgus. O suvokdamas savo neobjektyvumą, leistis į tolesnes liaupses nedrįstu. Taigi, kaip minėjau pradėdamas, norėčiau, kad šis pristatymas būtų priimtas kaip reklama. Taip pat jį galima būtų priimti kaip bandymą atkreipti dėmesį į kitokią gotiką – neturinčią nieko bendra nei su tuo, ką mes šiandien įpratę laikyti gotikiniu metalu, nei su rokenroliniais ir klubiniais pramoginiais karnavalais, tampančiais tendencija gotikinėje subkultūroje.

„Zoon“ – tai gotika purvinomis panagėmis ir pykčio perkreiptu veidu. Tokiu, kokį matome ir vieninteliame albumą lydėjusiame vaizdo klipe dainai „Penetration“.

NEFILIM „Zoon“
© „Beggars Banquet“, 1996

1. Still Life
2. Xodus
3. Shine
4. Penetration
5. Melt [The Catching Of The Butterfly] 6. Venus Decomposing
7. Pazuzu [Black Rain] 8. Zoon (Part 1 & 2)[Saturation] 9. Zoon Part (Part 3)[Wake World] 10. Coma