NAUJAS KRAUJAS 2004 - šiemet kraujo buvo daug ir ypač šviežio

Priešpaskutinę vasario dieną (šiemet kaip tik keliamieji metai) tradicine nekomercinės muzikos renginių vieta tampantis “Mulen Ružo” klubas priglaudė didelę kraujo tyrimų laboratoriją. Čia jau aštuntą kartą vyko debiutantų festivalis “Naujas kraujas”, kur aštuonios (koks sutapimas) jaunos grupės buvo pasiryžusios užlieti žiūrovus ir žiuri komisiją didele šviežio kraujo doze.

Būdama komisijoje, nusprendžiau paskubėti į salę. Mat festivalio anonse atsiradus parėdymui, kad žiūrovai nevėluotų, antraip nebegaus balsavimo kortelių, galima buvo tikėtis pastaruosius susirinksiant laiku. Tačiau eilinį kartą gavosi užburtas ratas: žiūrovai neskubėjo, nes įprato (vieną kartą laikas atprasti) vėluojant koncertus, o koncertai vėluoja, nes publika laiku nesusirenka. Na, šį kartą pavėluota tik pusvalandžiu, veiksmas prasidėjo 18 val. Taigi, žiūrim, ką turim.

Rankose laikydama specialią anketą, dar spėjau pasižmonėti ir pabendrauti su nemažu pažįstamų būriu, kol scenoje pasirodė pirmoji donorų komanda. Burtai lėmė, kad ši garbė teko vilniečiams ASHTREY. Grupės aprašyme paminėta, kad ji egzistuoja jau 6 metus, anksčiau vadinosi SINE NOMINE, dabartinėje sudėtyje yra stipraus vokalo savininkė Rita (geriausia “Brodvėjaus” vokalistė!), ir apskritai grupė jau koncertavo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Žiūrovų salėje mažoka, bet ASHTREY savo neblogu metal/rock bandė išjudinti bent juos. Nors vokalas tikriausiai gerai aidėjo net lauke (nedvejodama šioje kategorijoje parašiau 10 balų), publika klausėsi santūriai. Apskritai visą laiką jautėsi nemenkas atotrūkis tarp stipraus, išsiskiriančio vokalo ir primityvokos, ne itin techniškos muzikos. Nelabai supratau, kokie “nuopelnai” grupės kūrybą “nukreipė“ į Estijos nacionalinį radiją, bet tiek to. Viena aišku, kad ASHTREY teks ateityje pasistengti tiek techniškumo, tiek originalumo, tiek sceninio įvaizdžio požiūriu.

Toliau tamsiosios jėgos vieną po kitos ant operacinio stalo “guldė” dvi black metalo grupes. Antrieji pasirodė DYSPOSIUM iš Klaipėdos. Šios kompanijos laukiau su nemažu susidomėjimu, nes pernai “Dvasių šėlsme” Kaune jie paliko net labai teigiamą įspūdį, kur kas geresnį už REQUIEM AETERNUM. Pasimetę muzikantai kurį laiką mindžikavo scenoje, mat, kaip vėliau sužinojau, laukė atvežant trūkstamo būgnų pedalo. Pasirodo prieš tai grojusi grupė nesileido įkalbama jo paskolinti (ir tai garbės nedaro), tad prieš klaipėdiškių kraujo paėmimą susidarė nemaža pertrauka. Pagaliau DYSPOSIUM pradėjo ir… vėl tas susikaustymas, jokio judesio scenoje, nors muzika – gana techniškas, truputį melodingas juodmetalis. Dar trūkinėjo garsas, kas turbūt irgi suglumino jaunuosius muzikantus, taigi pagal daugelį vertinimo kriterijų jie atrodė gana kukliai. Tuo tarpu žiūrovų dėmesys (jų salėje staiga gal patrigubėjo) akivaizdžiai rodė, kad DYSPOSIUM bus tarp jų favoritų. Bet kokiu atveju, rodos, ketvirtasis šios grupelės startas liko pastebėtas ir vėl gana teigiamai įvertintas budrios akies (organizatoriaus profesija įpareigoja). Ji turi gerą potencialą, taigi negalima leisti kraujui sukrešėti.
Atėjo eilė ir kitiems bliakeriams – INQUISITOR iš sostinės. Scenoje suliepsnojo fakelas (kažkodėl tik vienas), o inkvizicijos laužą turėjo imituoti gitaristo pučiama ugnis. Deja, įspūdį kiek sugadino paskutinis nesėkmingas pūstelėjimas – vietoj liepsnos pliūpsnio šnypštelėjo tik dūmų kamuolys. Muzikiniu požiūriu grupė groja melodingą sympho/black metalą (gausios klavišinių partijos, o klavišininkas dar ir dainuoja). Pasigirdo nuomonių, kad INQUISITOR tikriausiai dideli CRADLE OF FILTH gerbėjai (suprask, į juos panašūs), gal ir yra tiesos. Apskritai įspūdis toks: geras būgnininko darbas, silpnokas vokalas, originalumo ir novatoriškumo stoka, daugiau techniškumo irgi nepamaišytų. Antra vertus, abi bliako grupės parodė, kad ateina naujoji karta, kuriai kažkada turbūt bus lemta išjudinti savotišką lietuvaičių stagnaciją šiame žanre.

Toliau – kauniečiai VORS (ne voras, ne). Kai kurie atkakliausi žiūrovai jau užpildė korteles (iš karto aišku, kad šiuo atveju objektyvumo nelauk) ir net pradėjo ieškoti dėžės joms įmesti. Užtat organizatoriai sumaniai ją slėpė iki pat paskutinės grupės pasirodymo. VORS atliekama muzika (patys ją įvardija kaip hard rock, ir tiek) nepasižymėjo kuo nors išskirtiniu, užtat vokalisto skardus, stiprus ir sodrus balsas, priešingai, neatrodė eilinis. Galbūt tai vėliau ir nulėmė gana palankų tiek auditorijos, tiek žiuri įvertinimą.

Po VORS sceną okupavo vilniečiai TEMA. Informacija lankstinuke bylojo, jog bosistas Laimiz kadaise grojo metalo kapelose daug ką sakančiais DISSECTION ir CONSCIOUS ROT pavadinimais. “Prabilus” ir kitiems grupės nariams, iš karto pasijuto, kad jie į naujokus nelabai panašūs. Raudonskraistis vokalistas sklaidėsi po sceną, o kai nedainuodavo, nuolat kartojo, kaip jie čia gerai jaučiasi. Kai ką gal tai pradėjo erzinti, tačiau originalumo ir šou kategorijoje TEMA nusipelnė aukšto įvertinimo (mumis skyrė beveik aukščiausią). Nepatenkinti ekstremalaus metalo gerbėjai pasuko link baro, tuo tarpu pogo fanatikai ir šiaip mėgėjai pasistumdyti ėmė šėlioti tiesiog viduryje salės. Reziumė: TEMA sugrojo net labai į temą, ir aš jau pradėjau galvoti apie vienus iš asmeninio grupių trejeto kandidatų.

Netrukus į laboratoriją pasuko ketvertas donorų, besislepiančių po kodu I*R* ir vilkinčių baltus marškinėlius. Iš kaip alternative rock įvardinto stiliaus nelabai žinojau, ko tikėtis, tad pradžioje į šiuos vilniečius žiūrėjau gana santūriai. Tačiau po kokių dviejų kūrinių supratau, koks puikus yra šių vaikinų „draivas“. Aplink pasigirdo ir nustebusios publikos šnabždesys, atseit, kaip viskas gerai čia dera. Iš tiesų, gana gera buvo ir technika, ir įvaizdis, ir laisvas elgesys scenoje, ir apskritai įdomi muzika (sakyčiau, gal net panaši į amerikietišką grunge stilių). Aišku, ne visiems I*R* buvo prie širdies, tačiau daug kam šio pasirodymo kokybė buvo nemažas siurprizas. Man taipogi. Dar vieni kandidatai.

Ką gi, beliko dvi komandos. Viena iš jų – net labai gerai žinomi kauniškiai LINFENG. Dar gerokai prieš festivalį girdėjau šnekų, kad ši grupė yra realiausia pretendentė į šių metų laurus. Mano nuomonė buvo analogiška. Na, dabar būčiau linkusi sutikti su Ugniumi, pasak kurio, LINFENG lygis jau senokai peršoko debiutantų festivalio kartelę. Juolab, kad jie ne tik koncertavo Austrijoje kartu su BENEDICTION ir GRAVE, bet ir laimėjo pagrindinį prizą TV laidoje „Būk artistas“. Nu-metalo uraganas? Tikrai taip. Profesionalumas, įdomi, įvairi, techniška muzika, bendravimas su publika – viskas kaip čia buvę. Ir dar: tapo akivaizdu, kad pagal daugelį kriterijų taip visur „linksniuojami“ nu-metalo grojikai šį kartą buvo visa galva aukščiau už black metalo atstovus. Te nesupyksta metalistai ekstremalai.

Ir pagaliau YONNICA. Šią kapelą vertėtų vertinti iš humoristinės pusės, nes panašu, kad draugeliai tiesiog labai norėjo groti ir dėl to susirinko. Gal ir gerai, kad būtent tokia grupė liko konkurso pabaigai, bent pralinksmino. Mačiau, kad praktiškai visose vertinimo anketos kategorijose jai dar gerokai trūksta iki aukštų balų, bet pagirtina drąsa ir ryžtas pakliūti tarp „Naujo kraujo“ dalyvių.

Grojant festivalio svečiams RUINATION jau galima buvo įmesti „balsus“ į dėžę, ir beliko sulaukti, kas gi šiemet taps pačiais pačiais… O taipogi pamatyti veidą laimingojo, kuriam pavyks laimėti kelionę i „Metalmania“. Netrukus paaiškėjo, kad šį kartą publikos ir komisijos nuomonės išsiskyrė kaip niekad kardinaliai. Kaip ir reikėjo laukti, bliakeriai atsidūrė žiūrovų sąrašo viršuje, o komisijos – dviejose paskutinėse vietose. Tad išeitis buvo rasta nugalėtoja paskelbiant grupę, kurią šios dvi „stovyklos“ įvertino panašiai. Tai buvo I*R*. Gavę gražų įrėmintą diskinio pjūklo pavidalo prizą, I*R* muzikantai nuoširdžiai stebėjosi netikėta sėkme. Nustebau ir aš, nes jau antrus metus iš eilės ta pati grupė atsiduria pirmoje pozicijoje tiek realiai, tiek maniškėje anketoje. Bet kad ir ką besakytum, į geriausių trejetą ši kompanija pateko tiek žiūrovų, tiek komisijos nuosprendžiu.

Paskui buvo visko. Vos neverkė kai kurie DYSPOSIUM fanai. Griežė dantimis INQUISITOR gerbėjai. Apmaudžiai stebėjosi tie, kurie ant aukščiausios pakylos matė LINFENG (tame tarpe ir patys nariai). Nusivylimo neslėpė ASHTREY prieteliai, taip pat ir kitų nelaimėjusių grupių „artimieji“. Bet konkursas yra konkursas, negali nugalėti visi, kaip ir negali būti pakviestos visos įrašus atsiuntusios grupės. Pastarosioms norėtųsi pasiūlyti neįsižeisti ir kitąmet vėl bandyti patekti į donorų gretas. Na, o jau davusiems kraujo palinkėti nuolat papildyti jo rezervą. Beje, nevalia apsnūsti ir koncertų organizatoriams – nepasididžiuokime naujokų pakviesti į būsimus renginius.