Straipsniai

NACHTLIEDER – klausydamasis muzikos turi jaustis tarsi traiškomas degutu varvančio tanko

Interviu parengė Cecilia Wemgård (2016 m. vasario 8 d.), crankitup.se

11896012_823760424408837_6543658302167636635_nViskas prasidėjo nuo poros semestrų smuiko pamokų dar vaikystėje, tačiau sulaukus keturiolikos Susanne Hansson dėmesį patraukė gitara. Tai įvyko dėka „Riot grrrl“ (undergroundinio feminisčių pankroko judėjimo, kilusio ankstyvais 1990-aisiais – vert. past.), paskatinusio merginą išdrįsti visa širdimi užsiimti tuo, apie ką svajojo daugiau ar mažiau visą savo gyvenimą. Taip 2008-aisiais dienos šviesą išvydo juodojo metalo grupė NACHTLIEDER. Prieš porą metų, 2015-aisiais, pasirodė antrasis grupės albumas „The Female of the Species“, kuriame Edeno sodai virtę puvėsiais, o netikėtas Ievos savojo mirtingumo suvokimas – įtūžiu. Pokalbyje Susanne dalijasi NACHTLIEDER ir naujausiojo albumo istorija, pasakoja apie asmeninius bei kūrybinius džiaugsmus ir vargus, paliečia opų moterų metalo muzikoje klausimą.

„Suaugusi darkart paėmiau į rankas smuiką vien tam, kad galėčiau jį panaudoti NACHTLIEDER“, sako grupės įkūrėja, multiinstrumentalistė Susanne. – „Visuomet mėgau roką, dar būdama maža ėmiau ieškoti vis sunkesnės muzikos. Prabėgus kiek laiko po to, kai pradėjau groti gitara, gavau savo dėdės seną akustinę gitarą – tai buvo nuostabus instrumentas, šilčiau skambančio nesu girdėjusi. Netrukus po to atradau metalą, net ir tūkstantmečių sandūroje internetas tam suteikė puikias galimybes.“

Gimnazijoje Susanne daugiausia rūpėjo klasikinė muzika ir kitos menų pamokos. Atsidavęs gitaros mokytojas įžvelgė merginos grojime potencialą, jo dėka gimnaziją ji paliko tiek su muzikos teorijos žiniomis, tiek su naujomis idėjomis dainų aranžuotėms galvoje.

„Nors man prireikė ne vienerių metų pereiti prie gitaros, tai tikrai išėjo į naudą. Baigusi gimnaziją persikėliau iš savo gimtojo miesto Kirunos (šiauriausio Švedijos miesto – vert. past.) į Geteborgą studijuoti. Nekreipdama dėmesio į žanrą, grodavau kiekvienoje grupėje, su kuria tik pavykdavo užmegzti ryšį. Tiesiog norėjau groti. Kiek vėliau prisijungiau prie savo pirmosios metalo grupės, WICKED, kurioje grojau bosine gitara, tačiau ilgainiui man tai pabodo, juk buvau gitaristė. 2008-aisiais įsigijau pirmąją įrašams daryti reikalingą aparatūrą ir ėmiausi rašyti dainas ir tai vėliau išsivystė į NACHTLIEDER.

Tiesą sakant, iki tol neturėjau jokios didesnės patirties juodojo metalo žanre, išskyrus, žinoma, tai, jog klausiausi didžiųjų Švedijos grupių dar gimnazijos laikais. Pradėjus rašyti dainas, tai drauge tapo ir paties žanro, kaip visumos, atradimu. Iš pradžių, kaip ir daugelis kitų, tam tikra prasme buvau apakinta laimės, galėdama išleisti tai, ką sukūriau. Per 2009-uosius „išpumpavau“ iš savęs dvejus demo įrašus (Demo 1 ir Demo 2), tačiau jie nebuvo labai kokybiški. Gana greit išmokau „pristabdyti arklius“, suvokiau, jog nėra jokios prasmės skubinti kūrybos ir kad tikrasis džiaugsmas slypi procese.

Anksčiau minėtosios grupės WICKED būgnininko ir laiku gautos kultūros stipendijos dėka debiutinį to paties pavadinimo NACHTLIEDER albumą buvo galima įrašyti profesionalioje įrašų studijoje, o ne repeticijų salėje.

IVR048_NACHTLIEDER_The_Female_Of_The_Species_1500px-150x150@2xKai 2010-aisiais repeticijų salėje padariau keletą įrašų, gavusių pavadinimą Promo 2010, įsivaizdavau, jog šitaip įrašysiu ir visą albumą. Jaučiau, jog jau pribrendo laikas tai padaryti – turėjau sukaupusi nemažai medžiagos, kurios vystymosi eiga buvau patenkinta, be to, WICKED būgnininkas Mattias Anderssonas sutiko man padėti. Buvau nusipirkusi keletą pigių mikrofonų būgnams, planavau daryti viską pati nuo pradžios iki galo, tačiau buvo sunku dėl kai kurių išorinių aplinkybių. 2011-aisiais keletui mėnesių išvykau iš Geteborgo padirbėti. Pati viena paprašiau kultūros stipendijos, kurią ir šįsyk pavyko gauti. Tada, dėkui dievui, galėjau pakeisti savo planus ir, atėjus laikui įrašinėti, išsinuomoti padorią studiją. Visų išlaidų stipendija, žinoma, nepadengė, tačiau didžioji jų dalis atsipirko. Albumą įrašėme 2012-ųjų gegužę, be piniginės paramos tai tikrai nebūtų pavykę“, – pasakoja muzikantė.

„Nachtlieder“ buvo išleistas 2013-aisiais, tačiau jau po dvejų metų Susanne įrašė ir antrąjį savo albumą. 2015-ųjų gruodį pasirodė „The Female of the Species“ – paveikus, prie klasikinio juodojo metalo šaknų grįžtantis darbas. Nepamaišė, ko gero, ir tai, jog jis buvo įrašytas legendinėje „Necromorbus“ studijoje su ne kuo kitu, o Tore Gunnar Stjerna (be viso kito prodiusavusio WATAIN) už pulto.

„Abu albumus patikėjau įrašyti žmogui iš šono, nes rūpinimasis visomis antraeilėmis, techninėmis detalėmis pačiam greitai apsunksta. Buvo neapsakomai gera turėti galimybę susikoncentruoti į dainų komponavimą ir atlikimą, o ne jaudintis dėl nepritvirtintų laidų, soundchekų, surūgusio būgnininko, perrašinėjimų ir viso kito, kas tik dar begali nutikti įrašinėjant albumą. Tiesą sakant, tai, ar tas žmogus yra žinomas, ar ne, neturėjo jokios reikšmės, tačiau nepažįstant daugybės žmonių ir ieškant ko nors, kuo būtų galima pasitikėti, buvo tiesiog paprasčiau siųsti užklausas į profesionalias studijas, nei raustis ribotame savo pažįstamų rate. Tai, kad įrašinėjome būtent Necromorbus studijoje, buvo grynas atsitiktinumas.

Iš pradžių galvojau: „Su tuo WATAIN bičeliu turbūt nebus labai smagu dirbti“, tačiau suvokusi, kad metalo studijos Švedijoje ant medžių neauga, o į užklausas taip greit neatsakoma, nusprendžiau nusiųsti prašymą ir jam – kas bus, tas. Atvirai kalbant, kiek nustebau, kai mane pasiekė labai malonus ir entuziazmo kupinas Torės atsakymas. Jei jau yra kas tikrai svarbaus, dirbant su kitu žmogumi, tai draugiškumas. Turėti patikimą žmogų, galintį pateikti savų įžvalgų apie muziką, buvo išties labai vertinga, nes po kiek laiko pradedi nepastebėti savo paties klaidų. Dažniausiai Torė atkreipdavo dėmesį į detales, kurios sukosi ir mano pačios galvoje, tačiau tuomet būdavau priversta kaip reikiant užsiimti jomis. Pavyzdžiui, su boso partijomis buvo nemažai padirbėta, kuo dabar labai džiaugiuosi.“

Paprašyta papasakoti apie albumą „The Female of the Species“, Susanne prisipažįsta: „Mano pirmasis albumas, pasirodęs 2013-aisiais, manau, yra kiek padrikas. Tuo metu daug klausiausi avangardinio juodojo metalo, tad į jį stengiausi įsprausti tiek nestandartinių  pagražinimų, kiek tik pajėgiau. Užbaigusi albumą, jaučiau, jog rezultatas išėjo per „skystas“. Kitame įraše nusprendžiau susitelkti į išraiškos galią ir linijiškumą. Norėjau, kad viską vienytų viena nuosekli tema ir kad muzika „pervažiuotų“ klausytoją tarsi degutu varvantis tankas. Tam tikra atbulinė reakcija į pirmąjį albumą, net jei ir pastarajame esama agresyvių elementų.“

Muzikantė teigia: „Mėgstu skaityti apie įvairius dailės stilius, tad jei pirmasis albumas buvo įkvėptas siurrealizmo, „The Female of the Species“ rėmėsi minimalizmu. Titulinė daina buvo paskutinioji, kurią parašiau, rodos, tai įvyko 2014-ųjų vasarą. Mintis apie vieną atsikartojantį motyvą ėmė pabosti, jaučiau, jog turiu sukurti ką nors chaotiško, tiesiog krauti rifą ant rifo ir stebėti, kas iš to išeis. Tačiau tai buvo neįmanoma! Įstrigau man įprastame rašymo metode, tad net jei „The Female of the Species“ atrodo sukurpta kiek įmantriau, nei kitos albumo dainos, vis dėlto ji buvo parašyta naudojant tą pačią techniką. Pamaniau, kad bent jau galiu padaryti ką nors, ko įprastai niekada nedarau, kad ši daina išsiskirtų – ėmiau ir „prifarširavau“ ją tiek melodingumo, kiek beįstengiau. Tai pasirodė besąs labai efektyvus būdas, tad jis persidavė ir likusiai albumo daliai. Vis dar neapsisprendžiu, ar man tai patinka, ar ne, visada sakiau, kad melodingumas yra pigus būdas pritraukti klausytojams…“

Prieš keletą metų Susanne perskaitė Joyce Carol Oates novelių rinkinį „The Female of the Species“, kuriame pasakojamos istorijos apie dėl skirtingų priežasčių smurtaujančias moteris. Knygoje ne moralizuojama, o įvykių eiga aprašoma visiškai natūraliai.

„Jutau, jog tarp šių novelių ir mano pačios tekstų esama ryšio, todėl iškart nusprendžiau, jog kitas mano albumas vadinsis „The Female of the Species“, kaip aliuzija į Oates knygą. Muzikine prasme taip pat būta idėjos… Juodasis metalas remiasi stipriais kontrastais, minorine tonacija, chaosu ir nuolatine kaita muzikoje – elementais, kurie muzikos istorijoje buvo pasitelkiami moterims ir moteriškumui pavaizduoti, atskleisti. Žinojau, kad šįkart turiu sukurti agresyvesnį ir masyvesnį albumą, tad kažkur galvoje knibždėjo mintis padaryti tai iš „moteriškos“ perspektyvos. Bet kaip, po perkūnais, tai iš tiesų daroma muzikoje?

Ievos tematika, kuria ir remiasi albumas „The Female of the Species“, buvo vėlyva idėja. Būtent ja esu labai patenkinta, nes daugelis yra susipažinę su Edeno istorija. Tačiau tai nėra koncepcinis albumas, šią temą aš suvokiu kaip tam tikrą estetinį įrankį. Daina „Eve“ iš pradžių turėjo kitą pavadinimą, tačiau ėmus ryškėti Edeno tematikai, teko jį pakeisti. Man patinka, kai esama galimybės dalykus interpretuoti skirtingai, pažvelgti į juos iš įvairių perspektyvų. Esminė mano nuostata yra ta, kad kiekvienas turi teisę suprasti albumą individualiai. Aš ir pati dar ne iki galo išsiaiškinau, ką visa tai reškia,“ – pasakoja Susanne.

12314079_870564639728415_2238435246324922847_n-300x200@2xVargu, ar galima teigti, jog juodajame metale dominuoja merginos, tačiau pastaraisiais metais daug moteriškosios lyties atlikėjų pradėjo užsiimti šiuo žanru. Susanne dėsto savo nuomonę šiuo klausimu: „Kai pradėjau rašyti muziką, neturėjau nė menkiausio supratimo, kaip tai turi skambėti, kas jau išėjo, tas. Manau, jog dabar pradedu suvokti, kur iš tikrųjų linksta mano širdis – į kažką gana neapdirbtą, be galo melancholišką ir šiek tiek beprotišką. Mano kūryba yra gan apskaičiuota, kartais beveik matematiška, dainų struktūros ir instrumentų aranžuotės gerai apgalvotos. Pradedu net ilgėtis galimybės pagroti ką nors kita. Paskutiniu metu, tiesą sakant, praleidžiu daug laiko grodama raw black metalą ir thrashą – paprasčiausiai daugybę nerūpestingų ir primityvių rifų. Galbūt todėl „The Female of the Species“ ir skamba taip, kaip skamba.

Iš pradžių maniau, kad moterys, grojančios ekstremalią muziką, veržiasi tik į juodmetalio sceną, tačiau dabar man atrodo, jog situacija yra kone priešinga. Šiuo metu aptinku metalo muzikantes beveik vien tik death metale. Jau nekalbant apie thrasho sceną, kur grupių, kuriose groja vien moterys, yra apstu.“

Galima pastebėti, kad moterys juodojo metalo žanre daug dažniau renkasi kurti savo solinius projektus, nei groti grupėse.

„Ir aš tai pastebėjau, – teigia menininkė, – tačiau galiu kalbėti tik už save. Mano atveju tai nulėmė bendraminčių stoka, kam savo ruožtu įtakos turėjo daugybė aplinkybių. Paauglystėje susipažinau su keliais vaikinais, grojusiais metalą, tada ir susidūriau su tuo, ką šiandien įprasta vadinti „mansplaining“. Jų mėgstamiausios grupės buvo geriausios, jų grojimo technika – tinkamiausia, tad kaip, po paraliais, galėjau prisidėti prie tokios grupės veiklos? „Šiaip ar taip tu gi klausaisi DISSECTION, o, tarp kitko, esi labai daili“. Štai toks požiūris vyravo. Todėl, tikriausiai, ir susiformavo dalis stereotipų, dėl kurių grojant kartu su vaikinais man dar ilgai buvo sunku jais pasitikėti. Net ir šiandien nedaug tereikia, kad atsukčiau nugarą.“

Susanne pastebi: „Jei nesi gerbiamas taip, kaip norėtum, paprasčiau yra veikti pačiam. Negaliu nė įsivaizduoti savęs „kaunantis“ dėl deramo pripažinimo grupėje, apie ką esu girdėjusi iš kitų merginų. Kurių velnių turėčiau taip elgtis, skirti daugybę laiko žmonėms, kurie nenori, kad maišyčiausi jiems po kojų. Dabar, ko gero, dėl to neturėčiau jokių problemų. Šiais laikais retai su tuo susiduriu, o jei ir pasitaiko, galiu susivaldyti. Tačiau tai, jog nesu pats visuomeniškiausias žmogus pasaulyje, taip pat buvo svarbus veiksnys, kodėl sukurti vieno žmogaus grupę atrodė paprasčiau. Jei būčiau turėjusi daugiau ūpo ir įdėjusi kiek daugiau pastangų, tikrai būtų pavykę rasti šaunių kolegų, drauge su kuriais būčiau galėjusi groti, dar tuomet, kai buvau jaunesnė ir pradėjau domėtis metalo muzika. Kaip ten bebūtų, kol kas veikiu savarankiškai. Juk vis dėlto turiu puikų būgnininką.

Vadinu save feministe, todėl džiaugiuosi, jog klausimas „būti ar nebūti“, kalbant apie moteris muzikos industrijoje, yra diskutuojamas. Daugelyje sričių su moterimis ir vyrais nėra elgiamasi vienodai ir man atrodo, kad daugelio, iš tikrųjų turinčių galimybę tai pakeisti, šis klausimas yra ignoruojamas. Prie tokių žmonių aš priskiriu žurnalistus, organizatorius ir panašiai. Nors mielai dalijuosi savo žiniomis ir patirtimi šia tema, pavargstu nuo nuolatinių prašymų išsakyti savo nuomonę apie tai. Vaikinai išvengia viso šito, jie gali susitelkti į kalbas apie savo kūrybą, o tai, tiesą sakant, yra tai, apie ką ir aš noriu kalbėti. Nenoriu būti „metalo muzikos moterų“ atstovė. Iš dalies todėl, kad leisti vienam žmogui atstovauti šitokiai daugybei būtų visiška beprotybė, tačiau daugiausia dėl to, jog aš visų pirma atstovauju sau pačiai, taškas.“

 

Interviu originalo kalba: http://crankitup.se/nachtlieder-musiken-skulle-kannas-som-att-bli-overkord-av-en-tjardrypande-pansarvagn/

 

Portale www.ferrum.lt paskelbtą informaciją naudoti, cituoti ar kitaip atgaminti kitose interneto svetainėse ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo draudžiama.

Komentarai

Portalo www.ferrum.lt redakcija neredaguoja komentarų ir už juos neatsako. Redakcija pasilieka teisę pašalinti įstatymus pažeidžiančius skaitytojų komentarus. Už komentarus atsakingi juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą ir kitus neteisėtus veiksmus. Apie netinkamus komentarus prašome pranešti redaktoriams (info@ferrum.lt).
speigas
2017.03.14 18:01

Hm, kyla klausmas, kuo ši moteriškė nusipelnė atskiro straipsnio, jei muzika pusė bėdos su minusu, moterys metale ne naujiena, smuikas jau net atsibodęs? Kitos geriau ir be stipendijos pavaro :)

EnjoyTheViolence
2017.03.08 16:42

Švedijoje kiekviena savivaldybė atskirai vieną kartą per metus skiria kultūros stipendijas visų sričių menininkams. Stipendijų dydis ir kiek jų išdalijama, žinoma, skiriasi, priklausomai nuo tos savivaldybės dydžio. Pavyzdžiui, Stokholmo savivaldybė skiria 20 stipendijų po 40 000 kronų. Kadangi komisijos dažnai atsižvelgia į tokius aspektus kaip lytis, etninės mažumos ir pan., manau, “moteriškumas” Susanne čia tik padėjo. Tai, kad ji, ypač antrojoje interviu dalyje, tiek daug kalba apie moteriškumą, priklauso daugiausia nuo to, kad jai buvo užduoti kokretūs klausimai apie tai, gal tame ir bėda, kad moterims, grojančioms metalo grupėse/projektuose, pateikiami klausimai būna “į vienus vartus”. Manau, kad sprendimas panaudoti savo nuotrauką viršelyje visai gražiai dera tiek su albumo pavadinimu, tiek visa jo tematika, visai nebloga mintis blacką pabandyti atskleisti iš Ievos perspektyvos, kadangi dažniausiai idėjos šiame žanre pateikiamos iš Luciferio ar tiesiog aiškiai vyriško demono pozicijos. Didžiausia bėda ta, kad Nachtlieder muzika yra “pusė bėdos su minusu”.
- Greta

odium
2017.03.08 13:32

Stipendijos metalo albumų įrašams? Srsly?

Tikrai yra ir blogesnių projektų. Tik nepagaunu – nori kalbėt apie kūrybą, bet pusę intervo pasakoja apie moteriškumą metale… Ir dar savo foto įkala ant albumo viršelio.

Tik prisiregistravę vartotojai gali rašyti komentarus