MY DYING BRIDE - sugrokite jiems smuiku!

Nei daug nei mažai – jau trylikti metai eina nuo to laiko, kai Albiono krantus, padengtus rūku, pirmąkart užliejo kraujas Mirštančios Jaunosios, o pilką dangų praskrodė skaudūs ir didingi smuiko garsai… Trylika metų. Per tą laiką My Dying Bride ne vieną kart buvo karūnuoti vienu iš geriausių angliškų doom-metal kolektyvų, vieni iš sudarančių “didžiąją Peaceville trejybę” – kartu su Paradise Lost ir Anathema … Dabar, kai abi paskutinės grupės pasuko į … (pavadinkit tai patys), karalius liko tik vienas. Yra dar klausiančių kas? Ką gi, apie tai dabar papasakos MDB vokalistas Aaron’as Stainthorpe’as.

- Koks yra tavo mėgstamiausias poilsio būdas?

- Atsigult ir gulėt, he he … aš manau, taip geriausias būdas atsipalaiduot. O kas liečia labiau aktyvų laiko leidimą, tai, be muzikos, aš mėgstu foto meną. Man tai labai patinka, tuo labiau, jūsų nuolankus tarnas tapo nuostabaus namo savininku puikiame žaliame Anglijos kampe… čia taip gera, taip gražu, kad tiesiog kelias dienas iš eilės galima landžiot apylinkėm ir fotagrofuot puikiausius iš peizažų.

- Kaip gamta padeda, įkvepia muzikos rašymą?

- Labai netgi puikiai! Todėl aš taip mėgstu pasivaikščiot šviežiam ore, todėl gyvenu ten, kur gyvenu: didelis, judrus ir perpildytas miestas man netinka… nežinau, kaip galima iškęsti kasdienine įtampą, tiesiog spinduliuojama jo visų sienų! Man nėra nieko geriau už tylią kaimo vietovę, kur, žiūrint pro langą, galima grožėtis kalvų žaluma, upių mėlyne, stebėti, kaip vieną sezoną iš lėto keičia kitas, kur dangus gilesnis ir švaresnis, o nakties žvaigždės – aiškesnės ir gražesnės. Aš tikrai vertinu gamtą, stengdamasis pastebėti kiekvieną iš jos didelių ir mažų paslapčių.

- Kiekvienas metų laikas savaip geras… bet visgi… ar yra tarp jų tavo mėgstamas?

- Sunku pasakyt… Gal vasaros pabaiga – rudens pradžia… Žiūrint pro langą anksti ryte, galima pamatyt, kaip mieguista saulė mėgaujasi baltame rūke, šviesdama pro jį nelygia, paslaptinga šviesa. Kalvos padengtos tais pačiais dangaus debesimis… rūkas dengia juos tankiu audeklu, suteikdamas jiems kraupiai-mistišką vaizdą. Labai gražu ir biški keista… Ruduo man, visgi, mėgstamiausias metas – toje atmosferoje aš jaučiu save savu, jis mane jaudina ir sukelia nuoširdžiausią susižavėjimo jausmą.

- Ruduo šiaip laikomas mėgstamiausiu doomerių sezonu…

- Taip, turbūt taip ir yra. Vietovė, kurioje aš gyvenu, stipriai primena mūsų naujausio albumo viršelį The Voice Of The Wretched (live): kalvos, žaluma ir amžinas, lengvas rūko dūmelis…

- O… palaipsniui, praslenkant stebuklingus peizažus, mes priartėjom prie muzikinių temų. Mes neturėjom galimybės pabendrauti po to kai išėjo The Dreadful Hours albumas, tai gi, jei nieko prieš, skirsim jam šiek tiek laiko. Pirma, nekartą teko girdėti, jog jo lyrinis pagrindas yra kažkokia įdomi istorija… būtu įdomu sužinoti kas ir kaip…

- Aš nevadinčiau šio disko vienos istorijos albumu, jis ne konceptualus tiesiogine prasme, nors visos dainos taip ar anaip susijusios – kas, tiesa, ir suteikia bendrumo vaizdą… Ištikruju, aš niekada nerašiau konceptualiniu darbu: mano dainos, kaip taisyklė, nesudaro vieno siužeto, nors per jas ir gali pereit kažkokios bendros temos, susijusios su paskutiniais įvykiais mano gyvenime, kažkuo pamatytu ar išgirstu per televizija, perskaitytu knygoje, žurnale ar laikraštyje. Rėčiau įkvėpimo šaltinis būna kitų žmonių gyvenimo epizodai: aš su įdomumu žiūriu į ne tipiškus žmogiškojo gyvenimo įvykius ir, būna bandau atspindėti juos savo dainose. The Dredful Hours šitame plane ne išimtis – tai paprasčiausiai kolekcija daugelio istorijų, papasakotu lydint niūriai muzikai.

- O kaip dėl The Light At The End Of The World? Man visada atrodė, tai vientisa, labai romantiška ir savaip tragiška meilės istorija…

- Taip, aš suprantu, ką tu turi omeny: taip atrodo daugeliui, kas kada nors bandė suprasti šio albumo prasmę. Bet aš ji matau kiek kitaip… supranti, mano dainos – tai kažkuria prasme mano vaikai, su savo gyvenimu, savo grynai individualiu charakteriu. Nieko prieš, kai žmonės iš šalies jas “lipdo” į vieną, bet pats tai priimu tai kitaip…

- Klausimas, iki šiol jaudinantis daugelį MDB gerbėjų, ypač MDB ankstyvojo periodo: ar mes išgirsim dar kada nors jaudinanti ir dvasinga garsą jūsų smuiko?

- Mes nenaudojom smuiko jau kokiu penkis ar šešis metus, taip kad…

- Bet visi jos ilgisi!

- Gal būt, gal būt… Bet laikai keičiasi, ir smuiko laikas, atrodo, baigėsi: mes nuėjom toliau, pradėjom daryt kiek kitokius dalykus… ir, jei jau taip, du paskutiniai grupės albumai buvo parduoti labai netgi nemažais tiražais. Abejoju ar sako, jog žmonės labai pasiilgo… nebent, gal būt per gyvus pasirodymus. Bet čia, deja, yra problema: Martin’ą dabar jau nelabai pasikviesi, jis užsiima visiškai kitais dalykais. O ieškoti kito… kažkaip nesinori. Ta prasme, mes neturim poreikio, ir todėl nelabai ir norisi įsitempt į paiešką. Kitas reikalas, jeigu kas nors ateitu ir pasakytu: “Aš noriu groti per jusu šou smuiku! Aš noriu groti įūsu muziką!” Tokiu atvėju mes, greičiausiai, atsakytume: “gerai.” Bet nieks neateina, o mes nenorim gaišti laiką ir pastangas jo paieškoms. Todėl.. pažiūrėsim… atsiras kas tinkantis, tai pilnai gali būt o jei ne tai liks taip kaip yra dabar.

- Problemos su smuiku, turbūt, panašios problemas su merginomis jūsų koncertinėj sudėty…

- Su merginomis visada problemos! (juokiasi) O kas liečia mūsų koncertinę sudėtį, tai joje buvo tik viena “problematiška” mergina – Yasmin, grojusi klavišiniais. Viskas ėjo gerai, man atrodė, kad ji gerai jaučiasi mūsų grupėje… bet viena kart Yasmin tiesiog dingo! Nežinau kodėl, – aš visada galvojau, jog merginom patinka važinėti didelėje vyrų kompanijoje, pastoviai būt dėmesio centre (juokiasi), tai kad toks poelgis atrodo šiek tiek keistas. Ilgą laiką mes negalėjom jos rasti: mes skambinom, rašėm laiškus, viskas be atsako… Praėjo keli mėnesiai, kai jinai, pagaliai, pasirodė ir, nieko daug nepaaiškindama, pasakė: “Atleiskit, vaikinai. Aš negaliu daugiau su jumis grot. Ačiū už viska gera, man buvo gera su jumis, bet, gaila, tai viskas… ” Mes pagalvojom, paliūdėjom, ir po to nusiraminom, supratę jog laikas ieškoti kažko naujo. Yasmin pasakėm: “Viskas ok, viso”, – ir tęsėm savo darbą. Dabar pas mus su klavišiniais Sara, kuri, taip pat, yra Hamish mergina, ir, bet jau, yra šansas jog ji nepabėgs… nežiūrint į tai, kad jie yra permanentinio karo stovyje.

- Tai kokia buvo Jamin išėjimo priežastis? Jus buvote nepakankamai geri jai?

- Taip, galbūt! Mes visa grupe negalėjom jos patenkinti! (juokiasi)

- Kas tau labiausiai patinka moteryse?

- Geras klausimas – į kurį man visada sunku duot gera atsakymą. Čia viskas ne taip lengva, kaip gali pasirodyt. Susitinki su moterim tiesiog pasakiškos, dieviškos išvaizdos, bet tik prieini prie jos ir užkalbini, kaip norisi bėgti kuo toliau. Tiesiog gąsdina savo bukumu, atgrasant tęsti bet koki bendravimą. O būna atvirkščiai: nelabai patraukli panelė, bet toks įdomus žmogus, jog galima įsimylėti tik už mokėjimą gerai kalbėt! Man nėra kažkokio tikslaus idealo: aš prieš tai, kad surenki moterų minią ir, įsižiūrėjęs, traukti iš ten merginą, manydamas, jog jį bus super. Man reikia pakalbėt su žmogum, prieš darant kažkokią išvadą.

- Visa tai aišku… bet, gal būt, fantazija piešia vaizdą Tos, į kurią butu malonu žiūrėti, taip pat kaip ir kalbėt…

- Gal būt… Pabandysiu įsivaizduot… hmmm… manau, ji turi būti ilgais juodais plaukais, o dar… velnias, nežinau! Tikslios specifikacijos nėra – o, gal, reikalas tame, jog aš nelabai išrankus! (juokiasi)

- Papasakok apie savo pomėgį piešti, kurti dailės vaizdinius… kiek žinau, tu apipavidalinai daugumą MY DYING BRIDE diskų, sukūrei didėlę galeriją Internete ir t.t… Kas gimsta pirmiau: muzika, lyrika ar vaizdai – ir koks tarp to ryšis (jei jis yra)?

- Lyrika kuriasi pirmiau, nes lyrika yra grupės pagrindas, o grupė – tai mano pagrindinis užsiėmimas. Aš atsakingas už tekstus, niekas to daugiau nedaro – tuo tarpu kaip apipavidalint gali būt patikėta kam. Bet visiems likusiems tai nerupi – dėl to daugumą darbų atlikau aš. O kas liečia prioritetų, tai, pasikartosiu, vis tik lyrika: tokiai grupei kaip MY DYING BRIDE prasminis/tekstinis aspektas tikrai svarbus, o man tai vos ne vienintelis saviraiškos būdas. Lyrikos kūrimo procese, be abejo, gimsta daugybė vaizdinių, kurie gali būt panaudoti apipavidalinant diską ar kaip savarankiški darbai. Įgyvendinant juos, aš kartais aiškinu kitiems grupės nariams, ką tai reiškia, ką atspindi vienas ar kitas paveikslas, o po to mes visi sprendžiam ką išrinkti viršeliui ar bukletui.

- O gali meninį darbą įkvėpti kieno kito muziką?

- Ne… tai yra, taip, iš principo taip. Kuriant paveikslus, aš klausau klasikinę muziką, todėl, gal būt, čia galima kalbėt apie šiokia tokia įtaką. Pasąmonės.

- Skaitai kitų kolektyvų dainų tekstus?

- Ne, niekad. Anksčiau, kai buvau jaunesnis, skaičiau, bet tai buvo seniai. Metų dešimt atgal. Tada aš ieškojau įkvėpimo, atramos taško savo kūriniams: skaičiau CELTIC FROST, CANDLEMASS, dar kai kuriu mėgstamų komandų lyriką… paskui nustojau tai daryt. Aš nenoriu svetimų idėjų, o jų pasiskolinimas ir asimiliacija vyksta bet kuriuo atvejų – kai įsimastai į dainas ir randi kažką labai sėkmingo. O reikia tik kažką pasiskolint, tai iškart pastebi pašaliniai ir pradeda šaukt, jog tu vagilis! Tai kad… vengiant tokiu nemalonumų, aš, galima sakyti, užsidariau savyje, ieškau įkvėpimo šaltinio savajam “aš”, o ne tarp talentingu kolegų-muzikantų.

- Vienoj savo anketų grafoje “ko aš labiausiai nemėgstu pasaulyje” pastebėjau atsakymą: “stovėti ant scenos”. Tai buvo juokais ar frontmeno pareigos išties nelabai patinka?

- Ne, taip yra iš tikro. Man iš ties sunku stovėti prieš kelis šimtus ar tūkstančius žmonių ir jiems dainuoti… net jei ir dainavimas ne tiesiogine šio žodžio prasme, o paprasčiausi baisus riaumojimai. Problema tame, jog visi mano tekstai labai asmeniški, nukreipti į individualų, o ne “masinį” supratimą… stovint scenoje ir susidarant reikiamą nuotaiką, tu turi atvert savo sielą… dar ir dar… o tai tikrai nelengva, ypač jei tavo auditoriją sudaro ne vienas artimas žmogus, o minia nepažįstamųjų. Trylikti praktikos metai, žinoma, daro savo darbą, bet nuo šio jausmo pilnai – todėl, aš visada sakau jog nemėgstu stovėti scenoje ir mano mėgstamiausia koncerto dalis, kai baigiasi paskutinė daina ir aš, kankiniškai šypsodamasis, sakau: “Ačiū jums visiems! Iki pasimatymo!”. (juokiasi) Gėda, žinoma, tai pripažint, bet mėgautis savo pasirodymu aš galiu tik per jo paskutines penkias sekundes…

- Gal tau reikia pasistatyt kokią širmą ir slėptis už jos, dainuojant savo dainas?

- (juokiasi) Tai butu nuostabu! Jei tai butu įmanoma, tai aš, žinoma, taip ir padaryčiau.

- MY DYING BRIDE teisėtai laikomi viena iš sudedamųjų “didžiosios angliškos doom-metal trejybės”, įskaitant ANATHEMA ir PARADISE LOST. Kaip tu pakomentuotum kelius, kuriais eina tavo buvę doom-metal kolegos?

- Tai keisti keliai… visiškai nepanašus į tą didingą medžiagą, kurį mes kūrėm kartu prieš dešimt metų. Aš visada maniau, kad muzikantams būtina išbandyt kažką naujo, pastoviai būt kažkokiose paieškose, bet, tiesą sakant, ne įsitikinęs, jog man patinka dabartinė abiejų kolektyvų kūryba. Kažkaip nelabai palieka įspūdį… ir turbūt jau nėra prasmės kalbėt apie “didžiąją doom trejybę”. Mes likom vieni…

- Ar vartojai, kuriant dainas, narkotikus? Sako geras įkvėpimo būdas…

- Galbūt kam nors, bet tik ne man. Dėl įkvėpimo aš galiu gerti alkoholį – dažniausiai raudoną vyną – bet narkotikų nevartoju. Net nerukau. Raudonas vynas nuostabiai veikia smegenų veiklą, o visokie narkotikai jį greičiau žudo. Tai kad… kas ten ko nevartotu – duokit man nedaug vyno ir aš busiu laimingas!

- Ar sutinki su nuomone, jog menas nuostabiai padeda atsikratyti neigiamų emocijų?

- Be abejo. Tai ir yra man MDB esmė: tai galimybė išsakyti, išlieti savo emocijas, kaip neigiamas, taip ir teigiamas, viską, kas susikaupė viduje. Jei ne muzika, aš, greičiausiai, užsiimčiau kinu, daile… ar dar kuo artistišku. Menas – tai būdas atsikratyti NELAIMĖS, liūdesio, kuris vienaip ar kitaip yra mano sieloj. Aš ne pavadinčiau savęs perdaug laimingu žmogumi…

- Kas sukelia didžiausią dalį neigiamų emocijų?

- Viskas, bet kas. Periodiškai, galvojant būties esmę, prieini išvados, kad pasaulis pilnas mėšlo. O kartais aplinka atrodo tiesiog fantastiška… juoda juosta keičia baltą ir atvirkščiai – manau, tai normali situacija visiems iš mūsų. Sunku sustoti vienoj kokioj vietoj – todėl sunku pasakyti, ant kiek blogas ar, atvirkščiai, geras mano gyvenimas.

- Nemanei išreikšti tuos visus momentus ne tik MDB lyrikoje, bet ir kaip nors kitaip: parašyti knygą, apsakymą, romaną… kažką tokio?

- Žinoma, maniau… daugiau to: dabar aš rašau panašią knygą. Jos pradžia tapo anksčiau minėto The Light At The End Of The World tematika: man neįprastai patiko dirbti ties šiuo albumu, todėl norėjos kažkokio kaip ir pratesimo… Iki šiol nepavykdavo rasti tam pakankamai daug laiko, bet ateiti… pažiūrėsim, kas ir kada bus. Pasistengsiu…

- Metalo grupės/albumai, kuriuos pasiūlytum paklausyt savo fanams?

- Nežinau, kaip fanams, bet man patiko paskutiniai RAMMSTEIN darbai ir įdomi jauna gothic-doom grupė FLOWING TEARS… A taip… aš klausau daug ne metalo muzikos, tokių kaip Nick Cave, THE SWANS, PORTISHEAD, o taip amžiną ir nepelijančią klasiką…

- Tarp koncertinių prisiminimų pas kiekvieną grupė būna savo šviesiausi ir, atvirkščiai, tamsiausi ar net gėdingi prisiminimai. Kokį iš MDB pasirodymų tu prisimeni kaip blogiausią?

- Tai, turbūt, koncertas Italijoje, per kurį mes buvom su IRON MAIDEN. Iš pradžių ėjo stulbinančiai gerai – publika degė entuziazmu, nuotaika buvo gera… apie 12 tūkstančių stadione… geriau, rodos, ir būt negali! Prasidėjo koncertas… ir čia kažkas iš minios metė į mane monetą. Tiesiai į kaktą! Jį trenkė ganėtinai stipriai, ir likusį šou teko baigt su veidu, užpiltu krauju… Tokie prisiminimai… Nors… kaip jau sakiau, visi mano koncertai – visiškas mėšlas. (juokiasi)

- Nes per kiekviena tenka būti scenoje…

- Visiškai teisingai!

- Ką gi… laikas baigti… Baigiamąjį žodį, Aaronai!

- Ką aš galiu pasakyt? Iki pasimatymo ir ačiū jums visiems už palaikymą!

MDB Diskografija:

1990: ‘Towards the Sinister’ (Demo) No Label
1990: ‘God is Alone’ (7″) Listenable
1991: ‘Symphonaire Infernus Et Spera Empyrium’ (Mcd) Peaceville
1992: ‘As The Flower Withers’ (CD) Peaceville
1993: ‘The Thrash Of Naked Limbs’ (Mcd) Peaceville
1993: ‘Turn Loose The Swans’ (CD) Peaceville
1993: ‘Unreleased Bitterness’ (Tape) No Label
1994: ‘I Am The Bloody Earth’ (Mcd) Peaceville
1994: ‘Sexuality of Bereavement/Crown of Sympathy’ (Coll. item) Peaceville
1994: ‘The Stories’ (Boxset) Peaceville
1994: ‘The Angel And The Dark River’ (CD) Peaceville
1995: ‘Trinity’ (Compilation CD) Peaceville
1995: ‘Cry of Mankind (edit)’ (Promo) Fierce
1996: ‘Like Gods Of The Sun’ (CD) Peaceville
1997: ‘For Darkest Eyes’ (Video) Peaceville
1998: ’34.788%…Complete’ (CD) Peaceville
1999: ‘The Light At The End Of The World’ (CD) Peaceville
2000: ‘Meisterwerk I’ (Compilation CD) Peaceville
2001: ‘Meisterwerk II’ (Compilation CD) Peaceville
2001: ‘The Dreadful Hours’ (CD) Peaceville
2002: The Voice Of The Wretched (live) Peaceville

Parengta pagal užsienio leidinius.