"Mūsiškių apie 40 metalų. Gal jame lankysimės nei labirinte..."

Taip pasakė Metalistas Giedrius (“internete mane dar vadina Obituary”) apie barą “Žaliūkų užeiga”, įsikūrusį visai netoli stoties, Sodų g. 8. Apie patį barą kiek vėliau, o dabar apie tai, kodėl nusprendžiau visa tai rašyti.

Vasario 3 diena, penktadienis. DEEP PURPLE ir NAZARETH koncertas man per brangus, todėl pasirenku kiek pigesnę alternatyvą − GRAVEYARD ir PARALLEL pasirodymą minėtoje Žaliūkų užeigoje. Abi grupės dar negirdėtos, o ir nurodomas stilius suintriguoja − atitinkamai heavy metal ir hard rock. Vėliau paaiškės, kad ne tai buvo svarbiausia ir įdomiausia.

Taigi buvo pranešama, kad koncertas prasidės 20 val. Iškepusi namiškiam koldūnų (beviltiškas mėginimas pateisinti “geros dukters” vardą), užsikabinėjau visus papuošalus, kuriuos turiu ir kurie pasižymi bent kiek metaliniu blizgesiu, ir išlėkiau stoties link.

Žaliūkų užeiga randama nesunkiai. Iš tolo šviečia nuo Kalėdų užsilikusios žalios lempelės ir kiemelyje triukšmauja sunkiosios muzikos gerbėjai. Pirmas įspūdis geras: apsauga dar lauke renka pinigėlius (visai nebrangu − 5 litai) ir man grąžos net litu per daug atiduoti nori. Visgi aš kratausi nesąžiningu būdu įgytų pinigų pareikšdama, kad esu sąžininga (dabar sunku suvokti tokius mano elgesio motyvus), tačiau apsauginis mane perspjauna: “Aš irgi sąžiningas, matai, kiek pinigų turiu (pažvangina specialiai rinkliavai pasiūtą maišelį su atributika, kurios nesimato), o vis dar čia stoviu”.

20 valandų 20 minučių labai besigrauždami dėl vėlavimo jau stovim tarp žalių sienų ir motociklo be akumuliatoriaus. Pasirodo, žmonių Labai Daug ir dar niekas neprasidėjo. Ką gi, didžiausias privalumas yra alus po 2,99 lt. Vienas iš daugelio Organizatorių, užklaustas, kodėl dar niekas nevyksta, paaiškino, kad šiuo metu aparatūra yra vežama į vietą, nes senoji, pasirodo, sudegė, perdegė ar kaip ten. Organizatoriai laksto nustatę rimtas Labai Svarbių Žmonių veido išraiškas. Klausite, iš kur aš žinau, kas buvo organizatoriai? Labai paprasta − visi buvo užsikabinę korteles, ant kurių iš tolo šviečia užrašas “Organizatorius”. Tos kortelės buvo vienas iš koncerto pagrindinių akcentų.

Kitas svarbus akcentas − Metalistas Obis. Be jo nebūtų buvę taip šaunu. Priėjęs prie manęs ir draugo ėmė kalbėti. Apie ką, mes taip iki galo ir nesupratom. Kažką apie gotus, alų, jo mėgstamą black metal, apie savo draugus metalistus, su kuriais išgėrė daug degtinės už 18 litų ir t.t. Kaip bebūtų gaila, neteko ilgai pasimėgauti išmintingojo Obio draugija, nes jo laukė draugės. O tų draugių buvo tiek daug. Pilna užeiga…

Staiga Organizatoriai pradeda bėgioti rėkdami “pasitraukit, aparatūra” ir minia skiriasi praleisti vyrų su kolonėlėm. Tos aparatūros pasirodė stebėtinai mažai, bet svarbiausia juk, kad grotų. Kiek teko laukti iki grojimo, dabar jau sunku pasakyti. Žinau tik kad oro beveik nebeliko, nerūkomų vietų irgi. Apskritai vietos nelabai beliko. Nežiūrint pastarojo faktoriaus, Metalistas sugebėjo išdidžiai vaikščioti pirmyn atgal, gurkšnodamas alų ir užgerdamas jį apelsinų sultim. Toks derinys iš pradžių atrodė keistas, bet prisiminiau vienam bobiškam žurnale skaitytą patarimą, kaip per vakarėlius neprisigerti ir neprarasti orumo: tereikia po alkoholinio gėrimo taurės ar stiklinės išgerti tokio pat tūrio indą vandens ar sulčių.

Pagaliau, 21 minutę po 21 valandos (pagal mano laikrodį) Organizatorius pradeda visus leisti į antrą aukštą, kur, pasirodo, yra scena. Na, gal ir nereiktų to vadinti scena… Taigi veiksmas persikelia į antro aukšto patalpą, kuri yra maždaug 6×7 m dydžio. Jau po dviejų minučių pasijunta oro stygius, bet reikia kentėti, nes žemyn per tokią spūstį jau nebenulipsi. Tiesa, reiktų paminėti, kad teigiamas dalykas antrame aukšte − draudimas rūkyti. Iš viso “salės” ploto muzikantams skirta apie aštuonis kvadratinius metrus. Turbūt pusę jo užėmė aparatūra, tad teko pasispausti. Žiūrovai stovėjo per porą žingsnelių nuo muzikantų (jokios pakylos − ir taip lubos žemos), bet kai kam, rodos, tai net labai patiko.

Pirmieji grojo PARALLEL. Ir dainavo. O dainavo rusiškai. Nieko nesupratau. Garso tiek, kad ausys nenešė, žmonių tiek, kad visą orą iškvėpavo, o dauguma, matyt, dargi ir elementariosios higienos reikalavimų nepaiso. PARALLEL. Vokalistas – gitaristas užgožė viską. Deja, dainavimo vis tiek beveik nesigirdėjo. O tai, kas girdėjosi, taipogi buvo nelabai. Viskas susiplakė į vieną mišrainę, ėmė svaigti galva, todėl pasitaikius pirmai progai nusileidau žemyn įkvėpti. Bet gana greitai buvau priversta vėl kopti arčiau dangaus, nes nugirdau METALLICA “Nothing Else Matters” pirmuosius garsus. Tačiau papasakoti, kaip PARALLEL sugrojo šį kūrinį, aš negaliu. Vis dar nieko negirdėjau. O vokalo negirdėjau labiausiai. Tiesa, publikai (beje, daugiausiai labai jaunai publikai) PARALLEL patiko: atsirado ir galvas kratančių, ir šiaip šėlstančių. Į pastarąjį reiškinį itin jautriai sureagavo vokalistas – gitaristas: “Prašau, neriaikia čia pougis”. Ir savaime suprantama kodėl. Juk užtenka ir trijų vyrukų trepsėjimų, kad grindys imtų grėsmingai siūbuoti. Buvo tokių, kuriuos tas siūbavimas kaip jūrligė užveikė. Apibendrindama šį pasirodymą norėčiau pacituoti vieno piliečio žodžius: “Jie groja tai jau gal du metus, bet tik dabar koncertuot pradėjo”. Ir tas “tik dabar” labai matėsi…

“Kova iki mirties” (pagal rankomis pieštą A4 formato plakatą) tęsiasi su GRAVEYARD. Čia jau prasideda įdomumas. Šmėkščioja anksčiau matyti veidai. Labiausiai įstrigęs ir atpažintas – SOUL BROTHERS būgnininko Vaido. GRAVEYARD jungiasi gitaras, o Organizatorius praeidamas merkia akį: “Čia jau rimčiau atrodo, ar ne?”. Nežinau, rimčiau, ar ne, bet Obis garsiai paskelbia: “Einu visų pakviesti” ir nusiridena laiptais. Matyt, receptas, kaip neprisigerti ir neprarasti orumo jam neveikia. Kaip bebūtų keista, po tokio įspūdingo kūlversčio jis greitai atsistoja ir nueina kviesti “visų”.

GRAVEYARD groja, groja ir groja. Keletas dainų ir vokalas ima nusibosti. Nors sceninio judesio, laisvumo ir pakenčiamo garso jau daug daugiau nei PARALLEL. Labiausiai įstrigusi daina, kurios priedainį dainavo drauge ir publika, buvo “House of Pain”. Nepatikėsit, koks yra šios dainos priedainis. Ogi reikia rėkti “House of paaaain”. Pasibaigus dainai vokalistas paklausia: “Ar jūs norit, kad mes pakartotumėm?”, publika rėkia neaišku ką, o gitaristas užsidengia veidą. Nelabai išsiprašytu bisu buvo patenkintas, bet dainininkas jam atsilygino bučiniu į kaktą. Vėliau tokius bučinius gauna ir bosistas, ir būgnininkas. Paminėtinas ir vokalisto šokis, panašus į raudonveidžių indėnų lietaus iškvietimo šokį. O per vieną iš soluočių grupės balsas priklaupia ant žemės ir ima skaityti brailio raštu iš kilimo. Mėginau ir aš tą patį vėliau daryti, bet man nepavyko nieko įdomaus perskaityti.

Staiga koncertas nutrūksta. Prie mikrofono priėjęs vienas Organizatorių pareiškia, kad koncertas nutraukiamas, kol neatsiras stalo laužytojai. Kokio stalo? Visi nusigręžia nuo scenos ir ten pamato vieną iš prie sienos stovėjusių stalų išniekintą, visiškai sugriuvusį, sunaikintą galutinai. Prasideda Laužytojo ieškojimas. Tuo tarpu muzikantai kiek nuobodžiauja, o gitaristas groja Lietuvos Respublikos himną. Atsiranda vaikščiotojas su kepure ir kareiviškom kelnėm, renkantis pinigus į stalo fondą. Deja, greit jis ir dingsta. 23.20 val. iš salės visi išeina, nes niekas negroja. Išeina ir muzikantai. Gal todėl, kad išėjo visi kiti? Iškyla klausimas, ar viskas dar tęsis. Organizatorius tyliai pasisako, kad papjaus tą, kuris sulaužė stalą. Tačiau niekas nieko nepjauna. Nusikaltėlis neatsiranda ir jau po 20 minučių GRAVEYARD groja toliau. Ir groja ne šiaip, o netgi pasiūlo publikai sugalvoti dainos pavadinimą. Rodos, nieko gero iš to neišeina. Ir nors salėje lieka trylika žmonių (taip taip, aš skaičiavau), grindys nesiliauja siūbuoti. Visgi nedidelis klausytojų skaičius yra geras dalykas − atsiranda šiek tiek oro per stoglangį (kažin, muzikantam galvelių neperpūtė?), vietos apsisukti o ir dainuojantis vaikinas ima artimiau bendrauti su publika. Vienai merginai, nelinksinčiai galva į taktą (kaip jos draugai darė), netgi pagrūmojama rodomuoju pirštu, tačiau ji šio gesto lyg ir neišsigąsta.

Galgi Obis pagaliau pasiekė savo tikslą, nes žmonių antrajame aukšte ima vis daugėti. Proporcingai žmonių skaičiaus augimui auga ir grindų siūbavimo amplitudė, tad pabūgę galimos nelaimės vėl kraustomės žemyn. Čia iškyla klausimas, kaip groja GRAVEYARD. O groja visai visai neblogai, tik nuolat kriokiantis vokalas po nesuskaičiuojamo skaičiaus dainų pradeda atsibosti. Užtat pagirtinas bendravimas su žiūrovais. Visi pasijunta lygiaverčiai − dainininkas retkarčiais įsimaišo į minią, o ir pati minia šalia juk stovi.

Besėdint ant motociklo be akumuliatoriaus iškyla dar vienas klausimas: kada viskas baigsis ir kada išaiškės balsavimo (visi įeinantys gavo lapelius balsavimui. Čia juk “Kova iki mirties”) rezultatai. Sustabdytas Organizatorius (ech, tos kortelės…) į šį klausimą atsakė paprastai: “Nežinau, šitiem (GRAVEYARD, – aut. past.) čia repeticija. Klausė, ar galim užlipt, tai mes sakom, nu gerai”. Po viso šio gėrio dar turėjo būti “afterparty”, bet po pastarųjų Organizatoriaus žodžių kažkaip nebetraukė ten likti. Didelę įtaką apsisprendimui išeiti padarė dar ir Obis ir jo draugai. Kažkaip nemalonu klausyti apie degtinę, ir nuostabius jo nuotykius. Užtat jam smagu kalbėti.

Taigi geriausi dalykai yra:

1. Stalas
2. Organizatoriaus kortelė (suteikianti miglotas privilegijas)
3. Obis
4. Linguojančios grindys

O muzika tik papildo šiuos esminius gero koncerto komponentus.