MOUNTAINROCK vol. 3 – geriausias iš trijų

Apsimetęs, jog man nereikės rašyti reportažo iš Kaune, klube “Los Patrankos” vykusios roko fiestos MOUNTAINROCK vol. 3, aš drąsiai kibau į atlapus degtinei su “Fanta” ir, po gero šimto pagaliau pajutęs pavasario šilumą, atsigrūdau į minėtąjį klubą pažiūrėti Aukštųjų Šančių roko scenos derliaus bei poros kitų augalinių kultūrų išdavos.

Prie pat klubo teko pabūti akivaizdaus nuolatinio “Los Patrankos” lankytojo bandymo sabotuoti renginį liudininku. Vaikinas, matyt supykęs, jog tą vakarą nebus jo pamėgtos disko-šmisko, savo automobiliu siekė taranuoti klubo įeinamąsias, tokiu būdu užblokuodamas bet kokią galimybę roko kultūros apraiškai. Drąsiai sustovėjęs butaforinio automobilio pjedestalas neleido piktajam savivaliauti ir “Los Patrankos” vis tiek atiteko roko gerbėjams, kurių koncentracija klube tą vakarą džiugino mano pasidvejinusią žiūrimąją.

Įbėgęs (bent man taip tuomet atrodė) į salę, nedelsiant užsiėmiau patogią poziciją jos gale, nes prie scenos jau neršė ANGIES fanai. Šie A. Šančių augintiniai drožė savo epinį metalą, kuris tąkart skambėjo idealiausiai po grupės atsikūrimo. Tie, kas jau buvo numoję rankomis (taip, taip, ir tau, Liuzeri, sakau) į šiuos šančiovus, galbūt dar galėtų neskubėti su išvadomis, nes ANGIS, pasirodo, surado savyje jėgų bandymams grįžti į ankstesnę formą ir jų treniruočių rezultatai penktadienį buvo akivaizdūs. Be to, vokalistas padarė plika ausimi girdimą pažangą, o ir įvaizdžio paieškos sustojo labai teigiamoj stotelėj.

Vienas alumi pavadinto “Kalnapilio” gėrimo bokalas, geltonu džemperiu pasidabinusio gerb. R. Ruokio publikos užvedinėjimo darbai ir aš jau stebiu dar vienų šančiovų – K.A.N.G. street core’ą. Būdamas užkietėjęs gandų mėgėjas, sužinau, jog vokalistas užlipo į sceną turėdamas bemaž keturiasdešimt laipsnių temperatūros, ir aš nekalbu apie tuos keturiasdešimt, apie kuriuos jūs dabar pagalvojote. Bet kuriuo atveju, kriokti jam tas netrukdo, o matyt net padeda. Gaila tik, jog hardkoras ant didelės scenos praranda savo esmę ir susiniveliavę instrumentų garsai tiesiog neužkabina mano jau gerokai atšilusios širdies.

R. Ruokis vėl makaluojasi ant scenos, o aš tuo tarpu spaudžiu visiems pažįstamiems rankas ir jaučiuosi svarbus. Iš kažkur mano kišenėje atsiranda kuponėlis alaus bokalui ir, supratęs, jog nieko iš šios keistenybės jau nebeprifilosofuosiu, nedelsdamas jį realizuoju. Gurkšnis kitas ir ant scenos pasivaidena vėlgi A. Šančių veikėjai – MANO JUODOJI SESUO. Nežinau, ką jie groja, sako, gothic roką, o aš, savo ruožtu, stengiuosi nuoširdžiai tuo tikėti. Apie MJS nelabai ką ir teturiu pasakyti; ilgai nesvarstę su kolege nusprendžiam, jog jų stiliui trūksta priedėlio “naminis”. Užsidegi žvakeles, susikimbi rankelėmis, žiūri į akeles, užsidedi MJS… Ei, žiūrėk, kaip vaikštai, g**dy, man kiek alaus išliejai!..

Toliau scenoje pamatau A. Šančių filialo – Latvijos atstovus SOUNDARCADE. Vaikinai tiek išgirti, kad mano išankstinė nuomonė apie juos iškart nekokia. Beje, festivalio išvakarėse jų koncertą apturėjęs vilniečių kabokėlis “Artistai” skelbė, jog tai jų vienintelis koncertas Lietuvoje. Taip, taip, jaučiu, greitu laiku sostinės gyventojams teks rūpintis vizomis į Kauną. Bet kuriuo atveju, alternatyvistai SOUNDARCADE nepateisina mano išankstinės blogos nuomonės – tie akiplėšos groja labai kokybiškai. Laimei, randu prie ko prisikabinti – latviams smarkiai trūksta originalumo. PERFECT CIRCLE jau turi savo antrininkus ir galėtų sėkmingai pasirašyti frančizės sutartį su SOUNDARCADE veiklai Rytų Europos šalyse.

Och, didžioji pertrauka. Nebuvau jai pasirengęs, ilga darbo savaitė diktavo savo taisykles ir ėmė vadinti mane namoliaus. Gudriai ją apgavau dar vienu alaus bokalu – važiuoti jo nepabaigęs negaliu. Kompromisą suradome balkone esančiame fotelyje, iš kurio kaip lodorius ir stebėjau XESS pasirodymą. Gaila, jog pametę apatiškąją klavišininkę jie nesižiūrėjo taip smagiai; jos pypsiukų trūko ir grupės muzikoje. Padėtį, be abejo, pataisytų tas ieškomas bosistas, jei tik tokie egzemplioriai mėtytųsi Kaune ant kiekvienos pakampės. Visgi trijulė kultūringai atbrūžina savo industrial metalą (ei, o kur dingo cyber-goth-core?), nepamiršdami legendinio pankūchos koverio “Vienuolė ir vibratorius”.

Šiek tiek snūstelėjau, ir štai ant scenos vakaro šeimininkai – MOUNTAINSIDE. Nusprendžiau, kad dar nepasiduosiu ir sraigtiniais laiptais kone nusiritau iš balkono. Apačioje jaunimas jau rėkė “Birutę! Birutę! Birutę!”, o aš momentaliai sumąsčiau, jog vyrukai iš tiesų galėtų sugroti tik savo legendinį gabalą “Birutė”, tokiu būdu sutaupydami sau laiko ir vargo, ir likusį vakarą ramiai sau materializuoti alaus kuponėlius. Tačiau jie nuoširdžiai sugrojo visą paruoštą programą, kuri daugiausiai susidėjo iš naujos kartos gabalų, nelabai teprimenančių grupės pankrokišką praeitį. Išvarginę jauną klausytoją savo sudėtingomis melodijomis, MOUNTAINSIDE visgi nusprendė pamaloninti strakaliojimo mėgėjus ir savo performansą pabaigė šioje pastraipoje jau linksniuota “Birute”. Publikai tai patiko.

“O-ou, ou-ou-je!” – BIX. Lietuvos roko scenos fenomenas vėl Kaune. Aš pasakiau, fenomenas? Taip. Kodėl? Todėl, kad tie patys gabalai, tie patys bajeriai, o publika vis tiek juos dievina. Šįkart, pasitaręs su darbo savaite, leidau sau santūriau stebėti šių šiauliečių-beveik-vilniečių pasirodymą (kas matė mane strikinėjantį, mažinkite užgėrinėjimus). Teisingas sprendimas leido man žavėtis BIX daroma įtaka bet kokio plauko klausytojui. O ta įtaka vis dar didžiulė: Samas sako “Panos!” – panos klykia, sako “Dabar bachūrai!” – bachūrai kriokia. Ai, pasakoti neįdomu, kas matę BIX’us, tas žino, kas nematę, patys kalti.

O toliau istorija žadėjo nutylėti, kaip aš gėdingai pabėgau iš “Los Patrankų”, nusprendęs, jog miegodamas ant klubo minkštasuolių atrodysiu juokingai, o ir šiaip rytojus vis tiek geros sveikatos neketino žadėti. Žmonės kalba, jog BIX’ai dar buvo išėję bisui, o vėliau sekusi rokoteka pribaigė net ir ištvermingiausius. Aš tais žmonėmis tikiu…