Reportažai

MOTÖRHEAD ir ANTHRAX Anglijoje: kas ką apšildė?

2012.11.29 00:00, Gedas (Seniukas) ir SStorm

Foto: Valerio Berdini – Live on 35mm. Daugiau foto: liveon35mm.wordpress.com

SStorm: Pripažinkit, toks koncertas Vilniuje galėtų pririnkti ir apypilnę „Siemens“ areną pliktelėjusių ir žilstelėjusių „seno gero“ rokenrolo beigi kiek mažiau seno, bet tikrai ne prastesnio trešiuko gerbėjų. O čia štaigi vieną gūdžią pavasario dieną sužinai, kad ant rudens po Anglijos provinciją susimetę skurlius žada turuoti legendinis (rimtai, jeigu jau ką MOTÖRHEAD ir ANTHRAX Anglijoje: kas ką apšildė?nors galima taip vadinti, tai tik Lemmį) ponas Yjanas Freizeris Kilmisteris ir jo kompanija, už parankės pasiėmę į doros kelią grįžusius Niujorko trašystus ANTHRAX. Tūlas Lietuvos metalinės muzikos gerbėjas galėtų sugalvoti bent 13 priežasčių, kodėl turo pavadinime grupių vardus reiktų sukeisti vietomis, tačiau kam tai rūpi – net ir nebaigus profkės aišku, kad tokio koncerto savam kieme praleisti šiukštu negalima.

Taigi tą pačią pavasario dieną po trumpo skambučio etatiniam koncertų lankytojui beigi puikiai žinomam radijo DJ Gediminui vienbalsiai nusprendžiam, kas bus veikiama 2012 metų lapkričio 12 dieną, pirmadienį.

Seniukas: Kolega, matyt, per dažnai vartoja anglišką rūgštį, vadinamą cider, kad jau pradėjo svaigti apie „Siemens“ areną, bet toks entuziazmas apėmė ir mane, kai kolega iš ūkanoto ir perdėtai rimto Kembridžo pranešė, kas aplankys jo kiemą. MOTÖRHEAD ir ANTHRAX vienoje krūvoje – rimta ambicija net ir didesniems vasaros festivaliams, o čia – jaukus salės koncertas su abiem TOKIAIS vardais iš karto! Man, kaip koncertų salėse gerbėjui, SStormo pasiūlymas pasirodė neatremiamas. Įvaldžiau oro linijų „Vargo vakarienė“ bilietus ir pradėjau braukyti kalendoriuje dienas beigi visus aplinkinius užknisti svaigimu, kaip bus afygienai lapkričio mėnesį.

SStorm: Neprabėga nė pusė metų ir mes jau pamažu judam link koncerto vietos – „Cambridge Corn Exchange“ salės. Tęsiant geriausias tradicijas, būtina prieš koncertą suvaikščioti kur nors alaus ir kitų gaiviųjų gėrimų. Taip ir padarom – „The Bath House“ vos už 50 metrų (ar reikėtų sakyti jardų?) iki vietos ir turi solidų vietinių elių pasirinkimą, kas itin džiugina Gediminą. Mažumėlę įšilę sliūkinam link klubo…

Seniukas: Jau gerokai pavėpę ir garsiai marmaliuodami gimtąja kalba įeiname į „Cambridge Corn Exchange“. Vaizdas, sakyčiau, ganėtinai įdomus: vidutinis publikos amžius svyruoja apie 40 metų, jaunesnių kaip 30 m. veikėjų – absoliuti mažuma. Štai ką reiškia būti šalyje, kurioje prieš 40 metų atsirado metalas! Įdomu, ar britų jaunimas tiesiog dėjęs skersą ant metalo legendų, ar nenori lankytis tokiuose koncertuose, nes juose galima sutikti savo tėvus (dėdes, tetas, senelius ir pan.)? Žinoma, publikos amžius nėra svarbus rodiklis, bet į akis vis tik krito. Lietuvoje metalą išpažįstanti bendruomenė dar nėra tiek susiskirsčiusi, ir tai laikyčiau pliusu. Pati salė – normali, bet neįspūdinga, kažkiek primenanti Vilniaus „Ūkio banko areną“, kurioje vyko MEGADETH koncertas.

SStorm: Tenka pasakyti, kad lyginant su kita Albione matyta erdve – „Brixton Academy“ – Kembridžo salė atrodo kukliai, tačiau turi visko, ko reikia: šikinyką, elio ir kokius porą-trejetą tūkstančių žmonių talpinančią pagrindinę salę, kuri jau visiškai paruošta koncertui. Ilgai neslampinėję prieangyje žengėme į salę. Pirmi grojo… kažkokia grupė. Grojo vyrai gal ir neblogai, bet berašydamas reportažą nebeprisimenu nei kaip vadinosi, nei kokį stilių šutino, tad turbūt įspūdžio nepaliko.

Seniukas: Pirmosios grupės pavadinimo nežinau iki šiol. Absoliutus nulis. Tokie veikėjai gali būti toleruojami nebent kaip scenos aparatūros patikrintojai, ne daugiau.

SStorm: Kaip ten bebūtų, atgrojęs 20 minučių, jaunimas užleido vietą vienoms iš dviejų vakaro vinių – ANTHRAX. Beveik gėda prisipažinti, tačiau šie Big Four trašystai prieš kelis metus Varšuvoje vykusiame festivalyje „Sonisphere“ buvo praleisti eilėje prie zapiekankų, tad šį kartą su nekantrumu laukiau pasirodymo pradžios. Jeigu ankščiau ir nebuvau didelis ANTHRAX gerbėjas, tai šis koncertas privertė visai kitomis akimis pažiūrėti į juos. Tokio gero pasirodymo nesitikėjau nė pro kur! Nepailstantis Scott Ianas su sena chebra vožė į klyną ir tai tikrai matėsi iš salės reakcijos. Pradedant „Caught In A Mosh“ ir baigiant „I Am The Law“, ANTHRAX publikai suleido gerą nuodo dozę ir leisgyvius paliko klausytis vakaro headlinerių.

Seniukas: Teisingai SStormas pastebėjo – ANTHRAX pasirodymas „Sonisphere“ buvo visiškai neįsimenantis, bet dėl to labiausiai kaltinu patį „Sonisphere“ ir jo koncepciją. Tiesiog ten viskas buvo labai blogai. Štai kodėl ANTHRAX antrojo šanso labai laukiau ir… nenusivyliau. Kur ten! ANTHRAX pasirodymas, nors ir gana trumpas (apie 30-40 min.), buvo ištaškantis ir užvedantis. NY hardkoro prisotinta ANTHRAX muzika su galingais priedainiais privertė ir patį mauroti kartu su Joey Belladonna. Gabalai – tiek iki skausmo žinomi „Indians“, „Caught In A Mosh“, „I Am The Law“, tiek iš puikaus naujojo albumo „Worship Music“ – buvo parinkti labai sumaniai. Ir kaip gali ramiai nustovėti, kai antraksai kaukia TRUST koverį „Antisocial“? Uh, staugti yra jėga :).

ANTHRAX koncertas turėjo du didžiulius riebius pliusus: energingą pasirodymą ir muzikantus ant scenos. Kaip ten bebūtų, aš mieliau sutinku mokėti 100 Lt ir pamatyti savo akimis gyvus ir energijos kupinus legendinius thrash metalo veikėjus Scott Ianą (ožio barzda žilut žilutėlė!), Joey Belladonną ir Franką Bello (būgnininką Charlie Benante šiam turui pakeitė buvęs SLAYER ir TESTAMENT bembačius Jonas Dette), negu nemokamai apsilankyti viename iš Londono muziejų. Įtariu, kad susiklosčius panašioms aplinkybėms, vėl pasirinkčiau taip :).

Po ANTHRAX bombos sunku buvo tikėtis, kad MOTÖRHEAD galės išspausti dar daugiau jėgos…

MOTÖRHEAD ir ANTHRAX Anglijoje: kas ką apšildė?SStorm: Ko reikia tikėtis iš MOTÖRHEAD pasirodymo? Jau bemaž 4 dešimtmečius gyvuojanti ir vis dar „sex, drugs (arba whiskey) and rock’n'roll“ išpažįstanti trijulė su nemariuoju Lemmiu priešakyje groja tą patį metalizuotą rokenrolą, kurį grojo ir septymšeštais, tačiau kažkaip sugeba išlikti aktualūs ir sutraukti minias gerbėjų. Būtent to ir tikėjomės – bekompromisio rokenrolo, ausis plėšančių decibelų ir pilvą burbuliuoti verčiančių vidutinių dažnių (aukštus ir žemus jis užsuka) iš Lemmio boso. Štai jau gęsta šviesos ir be didesnių ceremonijų prie kažkur aukštai iškeltų būgnų sėdasi Mikkey Dee, gitaros griebiasi Philas Campbellas ir vis su tuo pačiu „Rickenbacker“ bosu prie mikrofono stoja didžioji vakaro žvaigždė ir pats kiečiausias pasaulio šešiasdešimtseptynmetis (!!!) – Lemmy. Vietoje „Labas vakaras“ nuo scenos metamas „We know who you are, you know who we are“ ir vakaras prasideda su „I Know How To Die“ iš naujausio albumo „The Wörld is Yours“. Pekla. Tikrų tikriausia pekla. Liežuvis neapsiverčia to pavadinti niekaip kitaip. Deja, tenka šiek tiek nusivilti anglų metalo gerbėjais, kadangi didžioji dauguma kaip kokie atmosferiniai blekeriai stovi it stabo ištikti. Ko gero, ne veltui dauguma grupių giria Lietuvos publiką – po velnių, jums groja patys MOTÖRHEAD, pakrutinkit subines! Tačiau neleidžiam, kad anglų kuklumas trukdytų mums džiaugtis pasirodymu ir sąžiningai atkratom plikes visas pusantros valandos. Vakaro vinis – be jokios abejonės, geriausią pavadinimą pasaulyje turintis gabalas – „Killed By Death“, kurio nesugadina net su Lemmiu kartu dainuojantis kažkoks vėpla (po to pasiskaitom, kad tai buvo kokis tai Whitfield Crane iš UGLY KID JOE, atsiradęs velnias žino iš kur ir kam).

Seniukas: MOTÖRHEAD lyderio lakoniškumas bendraujant su publika yra didžiulis pliusas, nes visas laikas yra skiriamas muzikai. O MOTÖRHEAD tikrai turi ką pagroti :). Nors su SStormu dažnai pasišaipome, kad asmeninėje fonotekoje užtenka turėti vieną motörų albumą (nes kiti skamba lygiai taip pat), mėgstamiausių gabalų sąrašą vis tiek turime. MOTÖRHEAD koncertą Kembridže vertinu dvejopai: viena vertus, buvo sugrota nemažai gabalų, kurių nebuvau girdėjęs (matęs) gyvai, kita vertus – pasigedau kai kurių savo favoritų (pvz., „Iron Fist“ ir beveik visų dainų iš jų pastarojo disko „The Wörld is Yours“). Anglų publika – totali tūfta. Aišku, iš žilagalvių tikėtis mošo sunku, bet bent jau pajudinti subines ir padainuoti kartu su karkiančiu Lemmiu tikrai galėtų.

Ai jo, dar ir apie MOTÖRHEAD pasirodymą reikėtų kažką parašyti. Viskas ten buvo normaliai. Standartiniai triukai (gitarų ir būgnų soluotės, vienas išėjimas iš scenos prieš bisą ir pan.) niekur nedingo, bet labiausiai pralinksmino, kad Anglijoje Lemmiui reikia vertėjo :). Kai Ponas Metalas prabildavo į publiką, buvo smagu matyti aplink stovinčių ANGLŲ sutrikusias marmūzes ir panašu, kad jie nesuprasdavo nieko tiek pat, kiek ir aš :). Iš keblios situacijos anglus gelbėdavo gitaristas Philas, dažnu atveju į mikrofoną tiesiog pakartodamas Lemmio pasakytus žodžius. Po Philo sinchroninio vertimo iš Lemmio kalbos į anglų kalbą, publika džiaugsmingai reaguodavo. Šiaip prieš kelis metus Lenkijoje matyti MOTÖRHEAD anuomet paliko kiek didesnį įspūdį nei šįkart. Gal amžius daro savo, gal gabalų sąrašas nebuvo toks artimas mano dūšiai, bet to katarsio, kurio tikėjausi, neteko pajusti. Ai, bet ką čia myžčioti, vis tiek buvo rokenrolas!

Na, o gerb. SStormo svaičiojimą apie „kažkokį“ Whitfieldą Craneą iš UGLY KID JOE nurašykime kartų kaitai, nes šis vokalistas yra „šiek tiek“ žinomas :). Prisipažinsiu, kad aš jo nepažinau ant scenos ir, tiesą sakant, jo buvimas scenoje per „Killed By Death“ tikrai nepapuošė koncerto. Banderlogiška povyza ir absoliučiai motorams netinkantis Whitfieldo vokalas iškrito iš konteksto. Kaip vienoje rinktinio klubo diskusijoje pasakytų: „Nu ir eina jis n…“.

SStorm: Atgroję porą gabalų bisui, Lemis su šutve padėkoja („We Are MOTÖRHEAD, and we play rock and roll“) ir pabėga į užkulisius. Tuo pačiu ir mes sliūkinam išėjimo link, kur į akis tvoskia liūdna realybe – šiandien pirmadienis, ir visos aludės jau užsidarė…

Seniukas: Apibendrindamas: legendos yra legendos ir nieko čia nepridursi. Tokie koncertai nei Lietuvoje, nei labai arti jos nesimėto, todėl belieka pasidžiaugti sėkmingai susiklosčiusiomis aplinkybės ir emigrantų svetingumu, sudariusiu galimybę pamatyti ANTHRAX ir (vis dar) gyvą Poną Metalą LEMMY. Overkill!

Portale www.ferrum.lt paskelbtą informaciją naudoti, cituoti ar kitaip atgaminti kitose interneto svetainėse ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo draudžiama.

Komentarai

Portalo www.ferrum.lt redakcija neredaguoja komentarų ir už juos neatsako. Redakcija pasilieka teisę pašalinti įstatymus pažeidžiančius skaitytojų komentarus. Už komentarus atsakingi juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą ir kitus neteisėtus veiksmus. Apie netinkamus komentarus prašome pranešti redaktoriams (info@ferrum.lt).
Birutė
2012.12.07 14:08

Overkill – čia apie 2013-ųjų balandžio 24-ąją Vilniuje? ;)

J[]|{ER
2012.12.03 21:16

Geras reportas.

bimbiris
2012.12.03 16:56

Zapiekanka žiauriai skani, nė kiek neturėtu būt gėda tau…

Spookys
2012.12.01 21:24

Geras skaitalas

XIII
2012.11.30 13:24

gerai surašyta

Adis
2012.11.30 13:18

Taigi motörai su Whitfield Crane’u seni sugėrovai. Dar “Born to Raise Hell” kartu yra padarę.

Nikas D.
2012.11.30 12:35

Aš garantuoju, kad Lemmis mirs ant scenos grodamas dainą Ace of Spades arba Killed by Death. tikiuosi kad tai įvyks neanksčiau, nei po kokių 120 metų :)

Metalistas
2012.11.30 09:52

Linksmas skaitalas.

Tik prisiregistravę vartotojai gali rašyti komentarus