MORTIIS Vilniuje - rudeninis morčius Vilniuje buvo vienadienis, bet triukšmingas

Sako, morčius būna pavasarį. Tada pats laikas apsirūpinti bulvių ar kitokių daržovių arsenalu balkone (akmenimis neleidžia Gyvūnų apsaugos tarnyba), antraip jūsų saldų miegą ne vieną dieną drums įsimylėjusių katinų serenados. Tačiau, pasirodo, tokios linksmybės vyksta ir rudenį, tiesa, tik vieną dieną. Tuo turėjome progos įsitikinti spalio 18–tąją. Grėsmingasis “Mulen Ružas”, betampantis alternatyvios pakraipos renginių Meka, eilinį kartą sukvietė ilgo ir trumpo plauko “neformalus” į visai neeilinę fiestą. Jau gerą mėnesį netilo kalbos apie istorinę industrijos ir metalo sandūrą, importuotą iš Norvegijos. Po kiek laiko apie CANNIBAL CORPSE invaziją bylojusius plakatus pakeitė kiti, kuriuose puikavosi ilganosis ir ilgaausis trolis, taigi visa kas bylojo,kad ši sandūra neišvengiamai įvyks. Matyt, legendinis norvegiškų pasakų personažas apsaugojo ledinį taką nuo piktų funkcionierių rankų, nes plakatai ne tik nedingo, bet ir nesusilaukė nemalonės. Taigi, pirmadienis, sunki diena, išaušo…

Tąją dieną iš tiesų sunkiai dirbosi, nes mintys vis sukosi apie vakarą. Juolab, kad buvo griežtai prisakyta nevėluoti į veiksmo vietą, antraip grėsė savaitės senumo įvykių tęsinys (kiek iš jūsų nepamatė lietuvių grupių spalio 9 d.?). Laukta besulaukta – vakaras nusileido, ir keli vieno klubo nariai susitiko “Iki”, o paskui metė iššūkį lietui ir Kaušpėdui, nes iki soties prisisportavo, lipdami į Tauro kalną. Dar kiek pasistiprinus (rudeniniam morčiui buvo pasiruošta „laipsnių“) ir patikėjus, kad koncertas suveiks kaip tikslaus laikrodžio mechanizmas, be jokios spūsties patenkam į vidų. Ten jau stoviniuoja kelios dešimtys teisingai nusiteikusių žmogystų, bet į pradžią po pusvalandžio niekas nepretenduoja. Suspėjama dar daug kas – atžymėti vieną 29 metų sukaktį, išstudijuoti net trijų prekyviečių pasiūlą, šnektelti su būriu tik tokiose kultūrinėse priemonėse sutinkamų pažįstamų etc. O kurgi toji tiksli pradžia?

Pagaliau kantrybę išbando 45-oji aštuntosios vakaro valandos minutė ir tuomet duodamas žemas startas. Ne, ne šūviu, nes tokie dalykėliai paprastų odiniastriukių kišenėse nepraslystų pro rūstų Temidės žvilgsnį, ko nepasakysi apie kameras, nors filmuoti lyg ir draudė kontraktas. Tiesiog driokstelėjo SAPROPHYTES (Made in Pabradė). Visai neblogas garsas mintyse vertė neberūstauti ant “STS” vyrukų, tiek kartų linksniuotų visais linksniais dėl nekokio įgarsinimo. O pabradiečiai savo ne itin originalia, bet stipria muzika sutraukė į salę didžiąją žiūrovų dalį. Žemas vokalas, kokiu galėtų pasidžiaugti ir Ribeiro, ir Steele, pripildė malūną gotiškai metalinių tonų ir mėlynoje prožektorių jūroje paskandino kažkokį mistišką žavesį. Atrodo, salėje buvę neliko abejingi tiems augalams, čia mitusiems ne apmirusiomis kažkieno audinių dalimis, o visų susirinkusiųjų mintimis ir sielomis. Stoiškai iškenčiau ne tokį ir trumpą seansą. Gal iš dalies dėl to, kad prieblandoje tesimatė tik gotiški siluetai, o baro šviesoje, nelaimei, visu “gražumu” išvysdavai kai kada iki koktumo atgrasios ekstravagancijos aukas, neretai dargi baisokais veideliais. Tada belikdavo žiūrėti į alaus bokalą, mintyse rezgant užuojautos frazę arba kikenant į kumštį.

Raudonojoje “Mulen Ružo” patalpoje besistiprinant skysčiais, kurie čia, skirtingai nei prieš savaitę, nereiškė beviltiškai išsekusių kūno atsargų papildymo, salės prieigose vėl kilo šurmulys. Tai reiškė, kad tikriausiai tuoj pasigirs Made in Kaunas fanfaros. Tikra tiesa, ant scenos užsiropštė cyber XESS, kurių šešetas jau nebeturėjo tiek erdvės, kaip keturi saprofitai. Tamsoje pasislepiu nuo rausvų baro žibintų intymios aplinkos ir stovėdama prieš pat garsintojų nosį, įsistebeiliju ir įsiklausau. Tai, kas vyksta scenoje, nelabai patinka, o ir operatoriai turbūt sumano atkeršyti man už pagiriamąsias mintis jų darbo atžvilgiu, nes garsas kaip reikalas suprastėja. Kadangi norvego prie jų dar nematyti, lieka neaišku, kame reikalas. Galbūt iki morčiaus kulminacijos buvo sumanyta eiti garso bloginimo linkme? Tiek to, vis tik XESS savo gerokai “pasunkinta” programa pataiso beprasidedančią nekokią nuotaiką ir net priverčia greta stovintį pažįstamą iš po rūbų užkaborių išsitraukti vis tik prasineštą kamerą ir pafilmuoti, kol dar neužmatė budri norvegų turo agento ar teisingumo deivės tarnų akis. Tuo tarpu prie scenos jau švysčioja plaukų malūnai ir norint galima pradėti rankioti iškritusius (pagalvės kamšalui). XESS pabaigia garbingai, publika ir vėl patenkinta (kaipgi kitaip, juk morčius). Pagiriamasis žodis Ledui už labai tinkamą lietuvaičių komandų parinkimą šiam įvykiui – nė viena, taip sakant, neiškrito iš konteksto.

Na, aišku, didžioji pertrauka. Reikalas prieina iki bendrystės su broliais latviais, kurių net 20 atvažiavo ta proga, kad šį kartą latviešų žemėje neįsispaus trolių pėdos. Tame tarpe ir apleistus laukus perėjęs Sergejus, kuriam beliko pareikšti užuojautą dėl spalio 2-osios įvykių. Po “bučiuoju rankutę” sesijos ir pasisėdėjimo ant aukštos baro kėdės (kad jus geriau matyčiau) pasigirsta demoniška šneka ir vidinis balsas sušunka: tuoj pasirodys SUSPERIA. Norėdama “natūroje” pateisinti pagiriamuosius žodžius, vos prieš parą išsakytus jųjų naujajam opusui “Unlimited”, neriu prie pat scenos ir įsitvirtinu kone per vidurį (kad juos geriau matyčiau). Na, ir šou prasideda. Sakoma, gera pradžia – pusė darbo. Bet jeigu ji bloga, tai turbūt ir visą sugadina. Sunku patikėti, kad taip “grybauja” norvegų garsistas, tačiau SUSPERIA skamba tiesiog tragiškai. Vokalo tarsi nebūta, instrumentai “plaukioja” kas sau, net ir apynormaliai girdimas būgnų kalimas taip pat padėties negelbsti. Toks įspūdis, kad norvegiškai silkei paliepus ir net niekam nepanorėjus, specialiai buvo paryškintas kontrastas tarp šios ir vyriausiojo trolio formacijų šou. Rodos, tai nė motais priescenio avangardui, nes raudonos ir juodų striukių katile užverda visos pragariškos nuodėmės. Ten ne vieta su perukais, nes, žiūrėk, imtų ir nuskrietų galvos pasididžiavimas. Su auskarais taip pat nelabai gerai, tuo netrukus įsitikinu. Laimei, vieną sučiumpu dar ausyje, kitas nukrenta prie pat. Tegu pabūna kišenėje, o tuo metu jokio pasigailėjimo kojoms, sprandui ir ševeliūrai. Mus vienija “subtilus” black metalas ir SUSPERIA, nelabai kas bekreipia dėmesį į negerėjantį skambesį ir vietomis nusidainuojantį Atherą, o aš viena tarp daugelio prisitaikau paspausti tai frontmeno, tai Memnocho rankeles ar čiuptelti už Cyruso gitaros stygų. Kai pradeda skambėti naujojo disko gabalai, kone prarandu nuovoką ir laiko pojūtį, viskas susilieja jau pažįstamų melodijų sraute. Deja, nesulaukiu kūrinių, kurie man labiausiai patiko šiame produkte, bet tiek to. Kai antramečiai svečiai pabaigia, niekas neabejoja, kad bus bisas. Tiesa, jis trumpas, nes, matyt, susperiečiai pajuto garso problemų rimtumą. Ir kai jie nueina nuo scenos (kur kur, o čia neapsiverčia liežuvis pasakyti “pagaliau”, greičiau “ech, jau”), metalistiškai-gotiškos priekinio flango masės nelabai turi jėgų reikšti nepasitenkinimą pabaiga. Ką gi, bisas didžiajai pertraukai.

Reikia pasižvalgyti po norvegų stovyklą ir pasidomėti jųjų nuotaikomis. Čia demonai įspėja, kad SUSPERIA muzikantai susierzinę ir pikti. Na, galvoju, man tai dar nuo vasaros pažįstama. Nutaikau momentą ir įsprunku į kambarėlį, kur lieku akistatoje su Memnochu. Tenka vėl pasitelkti savo iškalbingumą ir kaip įmanant girti jųjų pasirodymą, taip pat naująjį diską ir pan. Balzamas netrukus suveikia, ir bosisto veide nušvinta šypsena, po ko seka stiprus draugiškas apsikabinimas ir padėkos žodžiai. Ačiū pone daktare – et, nėra už ką…

Ne pro šalį būtų prisėsti, nes atlaikiusios nemenką spaudimą prie scenos, kojelės ima maištauti ir palaipsniui atsisako tą daryti toliau. Nučiumpu tą pačią aukštąją kėdę, tačiau mane pasiveja barmenė ir paaiškinusi, kad tai apsauga nuo mėgstančių patiems apsitarnauti bare, nusineša ją atgal. Prabangesnę restorano kėdę vos pakeliu ir jau prarandu viltį baro teritorijoje prisėsti ne ant žemės. Čia išgelbėja didysis žiniuonis, kuris sunkiosios ir kitokios muzikos dvasia spėjo užkrėsti ne vieną kartą. Susmunku „soste“ ir stebiu aplinką, reikia kaupti jėgas morčiaus kulminacijai.

Iškalbingas eilinio pažįstamo galvos mostas link salės parodo, kad didysis trolis ir co. jau okupavo sceną. Iki šio momento nelabai gerai buvau susipažinusi su MORTIIS kūryba, taigi vėl įsitaisau ant laiptelio prieš garsininkų valdas (šį kartą ten karaliauja nevidonas vikingų palikuonis) ir pradedu žvalgybą. Pirmasis įspūdis neblogas, antrasis geresnis, trečiasis – net labai geras. Na, pamanau, užteks čia kiurksoti salės gale. Paskutinis putotas gurkšnis pamalonina gerklę ir skrandį, ir nė nepajuntu, kaip vėl atsiduriu priešakinėse pozicijose. Nors scenos kraštelis ranka pasiekiamas, pritrūksta jėgų. Čia į pagalbą vėl ateina minėtas didysis geradėjas, kuris pora rankų mostų parūpina išsvajotąją vietelę. Ką gi, dabar jau ir troliai ranka pasiekiami. Mortiis, nepamiršęs savo garsiosios ausylos ir nosėtos kaukės, žybčioja mažomis piktomis akutėmis, švysčioja juodais kaip naktis dredais ir troliškai šėldamas, laužo mikrofono stovus arba pastoviai juos svaido link būgnų komplekto. Prie to pripratusi technikų komanda nuolat taiso padėtį, ir ritualas prasideda iš naujo. Kelis kartus pavyksta paspausti liesojo šviesiaplaukio gitaristo letenėlę, bet pažvelgus į šį Maiklo Džeksono mumijos antrininką, net šiurpas nukrato. Verčiau jau žiūrėti į Morčių, kaip baisiai šis beatrodytų. Juk visa tai tik įvaizdžio kaukė. Norėtųsi išbandyti ir vyriausiojo trolio šaltą prisilietimą, bet pastarasis kažkodėl jaučia potraukį būgnams, pastoviai malasi ties jais ir neketina priartėti. Bet kantrybė duoda vaisių, ir štai išprovokuotas baisūnas pamalonina ilgu rankų kontaktu. Kažkas bando raginti traukti jį žemyn, deja, jėgos nelygios. Gerai, juk muzika čia svarbu. Negirdžiu nei ambiento, nei darkwave, nei pirmapradės industrijos skambesio. Viskas čia susimaišę, bet programa „sunki“ ir netgi arši. Matyt, sandūrai pasiruošta kaip reikalas. Super šou, išties įdomi ir smagi muzika, super pirtis priekinėje linijoje. Tos 75 minutės prabėga akimirksniu, įskaitant ir bisą. Pakerėti trolių istorijos žmogeliai dar bando protestuoti prieš spektaklio pabaigą, tačiau negailestingi crew (tikri „kriu“, va) vyrukai pradeda gesinti aparatūrą, ir tai jau viskas.

Nežinia, kam labiau pasisekė: ar tiems, kas išėjo anksčiau ir dar spėjo pasinaudoti paskutinio transporto bei saldaus miego privilegija, ar tiems, kurie laikėsi iki galo ir lietui lyjant galbūt pėdino pėstute. Buvo ir tokių, kas namo grįžo ketvirtą ryto, bet prisibendravę su visu norvegų legionu, sutepę jam krūvą sumuštinių ir įsiamžinę su pačiu pačiu…

Šioje vietoje turėtų būti epilogas, bet vos pora valandų tepailsėjusių smegenų ląstelės galutinai praranda kontaktą ir nieko doro nebesurezga. Taigi teks užbaigti dar anksčiau sugalvota fraze: dissect or be dissected!