MORBID ANGEL "Formulas Fatal to the Flesh" - maldos senovės šumerų kalba

MORBID ANGEL ne šiaip sau groja death metal – tai yra viena iš grupių, apibrėžiančių šį žanrą. Tokie jų albumai, kaip “Blessed Are the Sick” ar “Covenant” drąsiai galėtų būti vadinami death metal kanoniniais darbais, pagal savo reikšme sulyginamais nebent su veteranų DEATH kūryba.

Paprastos, besikartojančios kompozicijos, atkakliai kalantys vienodi ritmai ilgą laiką buvo skiriamasis death metal bruožas, o 90-tųjų pradžioje sceną masiškai užplūdus vienadienėms death’o grupėms prie to prisidėjo ir primityvūs, ne itin prasmingi tekstai bei nemokšiškas atlikimas. Viso to šiame albume nerasite. MORBID ANGEL žengė pirmyn, įnešdami į death metal žanrą tikrai nedažnai čia aptinkama įvairovę bei melodijų evoliuciją. Ne veltui kai kurie kritikai yra linkę atskirti tai, ką groja MORBID ANGEL į atskirą “techno death metal” sub-žanrą. Ne mažiau išsiskiria ir tekstai. Įprastinio riaumojimo apie šėtoną ar lavonų išniekinimą nėra. Albumas pasižymi vientisa tematika – dainų tekstai paremti šumerų mitologija bei religija. Ypač dideli įspūdį palieka tai, kad vietomis Steve Tucker ima dainuoti senovės šumerų kalba (neturiu jokio supratimo, kiek ta kalba yra autentiška). Tiek muziką, tiek dainų tekstus albumui sukūrė grupės lyderis, gitaristas Trey Azagthoth. Jis taip pat ir prodiusavo albumo išleidimą.

MORBID ANGEL muzikinių kompozicijų pagrindas – Trey Azagthoth gitara, tai sulėtėjanti iki hipnotizuojančių, pragariškai lėtų rifų, nuo kurių ima krėsti šiurpas, tai pasiekianti toki greiti, kad garsai susilieja į vientisą brutalų ūžimą. Vietomis Trey atliekama melodija pereina į iki šiol bent jau man negirdėtą ritmą, labiau primenantį techno muziką, o ne metalą, bet skamba tai tikrai labai įspūdingai ir puikiai įsilieja į bendrą albumo kontekstą.

Ne mažiau puikiai skamba ir Pete Sandoval mušamieji. Lėti, užtikrinti ir galingi ar pragariškai greiti jie nė akimirkai neleidžia suabejoti Pete talentu. Na, o jei kas nors juo vis dėl to suabejos – pasiklausykite nuostabaus mušamųjų solo “Hymnos Rituales De Guerra” – to turėtų pakakti bet kokioms dvejonėms išsklaidyti. Panašaus lygio (nors ir visiškai skirtingo žanro) vien mušamaisiais atliktą kūrinį girdėjau tik kartą – Manowar “Armor of the Gods”.

Trečiasis ir paskutinis grupės narys, vokalistas Steve Tucker, daug kam buvo priežastimi nerimauti. Toli gražu ne kiekviena grupė sugebėjo išlikti ir išlaikyti savo muzikinį lygi pasikeitus vokalistui. Todėl galėjo kilti pagrįstos abejonės – ar MORBID ANGEL nenusiris, išsiskyrusi su savo senuoju vokalu – David Vincent. Tačiau po “Formulas Fatal to the Flesh” džiugiai galime konstantuoti, kad nerimui jokio pagrindo nebuvo. Steve puikiai susidoroja, o jo balsas netgi brutalesnis, nei David’o. Negalima nesižavėti tuo, kaip jis išriaumoja tikrai sunkiai ištariamus tekstus šumerų kalba. Vokalas neatsilieka nuo muzikos savo kitimu – čia galima išgirsti ir klasikinį death metal riaumojimą, ir kraupiai skambančias inkantacijas, ir kapotą, lojimą primenantį žodžių spjaudymą, kartais pasiekianti nesuvokiamą greitį.

Ypač didelį įspūdį palieka tekstai šumerų kalba – neįprasti garsų junginiai skamba šiurpiai rituališkai, sunku patikėti, kad juos taria žmogus, o ne kažkokia antgamtinė, visiškai svetima būtybė, kurios vien egzistavimo faktas galėtų išvesti iš proto bet ką.

Kartu šie elementai susilieja į vientisą brutalumo, agresijos ir didybės ornamentą. Dainų melodijos nėra monotoniškos ir vientisos, joms būdingas kitimas, evoliucija. Dėmesį patraukia labai plačiai naudojamos kombinacijos iš nepaprastai greitų ir ekstremaliai lėtų fragmentų. Greičio perėjimai padaryti labai natūraliai, negi nuotaikingai. Muzika tai greitėja, užkabindama ir įtraukdama klausytoją, tai staiga sulėtėja, išsviesdama iš super greito, brutalaus ritmo į slegiančiai atšiaurų, rituališkai lėtą intarpą. Kitimas apgaulingas – muzika ima netikėtai keisti skambesį, atrodo, kad jau nujauti, link kokio ritmo judama, kai staigus kritimas grąžina atgal į buvusios melodijos gelmes.

Didele įvairove pasižymi ne tik greitis, bet ir atskirų gabalų trukmė – nuo keliasdešimties sekundžių iki beveik dešimties minučių. Apskritai atrodo, kad MORBID ANGEL šiuo albumu norėjo pademonstruoti visą įmanomą įvairovę, atsiskleisti visais galimais aspektais. Vos ne kiekvienas muzikos elementas albume praeiną visą spektrą.

Labai sunku žodžiais aprašyti pojūčius, kuriuos sukelia tokia muzika, o dar sunkiau – nupasakoti ją pačią. Vargu ar įmanoma perteikti ta absoliutaus, nepajudinamo, užtikrintai įsitvirtinusio ir tuo pačiu metu – neapčiuopiamo, pastoviai kintančio chaoso įspūdį, vargu ar galima paaiškinti, kaip klausantis šiurpių Steve Tucker inkantacijų jau netgi ne įsivaizduoji, o jauti iš tūkstantmečio miego į šį pasaulį lėtai įžengiantį senąjį dievą, absoliučiai nežmogišką ir nesuvokiamą – turbūt primenantį tai, ką savo knygose bandė pavaizduoti H. P. Lovecraft’as…

Juodu šio albumo perlu būtų galima pavadinti kūrinį “Invocation of the Continual One” – nepaprastai epišką ir prikaustantį dėmesį visas devynias su puse minutės, kurias trunka daina. Jį tarytum galima suskirstyti į tris dalis – ne itin brutalią, ramią pradžią, tamsia, kraują stingdančia agresija trykštančią antrą dalį ir nepakartojamą Trey Azagthoth gitaros solo, kuriuo ši daina užsibaigia.
Taip pat vertėtų išskirti “Covenant of Death” – devintąją albumo kompoziciją, agresyvią ir greitą, turbūt labiausiai primenančią klasikinį death metal, ir, reiktų pažymėti – puikiai atliktą klasikinį death metal. Įdomiai skamba šio gabalo pabaiga – lėtas, niūrus riaumojimas, beveik visiškai užgožiantis muziką.
Vertinant diską bendrame MORBID ANGEL kūrybos kontekste vadinti jį revoliuciniu būtų kiek per drąsu, tačiau tai nėra ir vien tik nuosekli, kryptinga evoliucija. “Formulas Fatal to the Flesh” – tai toks pat lūžio taškas, kaip ir 1990-aisiais metais išleistas “Blessed Are the Sick”. Muzika tapo mažiau brutalia, tačiau kur kas įvairesne, kompozicijų struktūra gerokai sudėtingesnė, nei ankstesniuose albumuose. Nesunku pastebėti, kaip tobulėja Trey Azagthoth grojimo technika. Beveik atsisakyta vien tik dideliu greičiu ir brutalumu paremtų kompozicijų, iškeičiant jas į didesnę ritmų įvairovę bei sudėtingumą. Steve Tucker balsas kur kas geriau tinka naujajam MORBID ANGEL skambesiui, bent jau man sunku įsivaizduoti David Vincent, atliekantį “Invocation of the Continual One” vokalinę dalį. Jokiu būdu nenoriu nuvertinti senesnės MORBID ANGEL kūrybos, tačiau man asmeniškai kryptis, kurios link judama “Formulas Fatal to the Flesh” kelia vien malonias emocijas.

Apibendrinant telieka pasakyti, kad “Formulas Fatal to the Flesh” – tai keturiolika kvapą gniaužiančių kompozicijų, pasižyminčių nepaprasta įvairove. Drąsiai galima teigti, kad šis diskas praplečia death metal žanro ribas bei atlieka nemažą vaidmenį formuojant brutaliosios muzikos etalonus.

MORBID ANGEL “Formulas Fatal to the Flesh”, Earache Records, 1998.