Straipsniai

MOONSPELL: „Vis dar esame gyvi ir visai dar neprasti“

2013.12.09 00:00, Gedas (Seniukas)

Foto: Crazyte

Seniai seniai, gūdžiais 2003-aisiais MOONSPELL uždarė vieną svarbų etapą Lietuvos metalizmo istorijoje – būtent šie Portugalijos metalo dievai buvo pagrindinė paskutiniojo „Death Comes…“ festivalio žvaigždė. Šiemet MOONSPELL sugrįžo: subrendę, su solidžiu kūrybiniu bagažu, į kurį telpa, rodos, kardinaliai priešingi muzikiniai poliai. Prieš koncertą radijo stoties „Start FM“ laidos „Audronaša“ vedėjas Gedas pakalbino vieną iš MOONSPELL įkūrėjų – būgnininką Miguelį Gasparą.

MOONSPELL: „Vis dar esame gyvi ir visai dar neprasti“Sveikas, Migueli. Malonu tave matyti Vilniuje po 10 metų pertraukos. Ką prisiminei iš praeito vizito, kuomet grojote „Death Comes…“ festivalyje?

Prisimenu viską labai gerai, ypač – milžinišką areną, kurioje grojome, o scena joje buvo per vidurį. Buvo tiek daug žmonių, kad pasijautėme kaip roko megažvaigždės (juokiasi). Mums tai buvo viskas nauja, kadangi tuomet buvo mūsų pirmas turas Rytuose, Rusijoje. Nežinojome, ko tikėtis iš Lietuvos, bet paaiškėjo, kad žmonės čia labai malonūs, viskas puikiai suorganizuota: buvo ir viešbutis, ir priešpiečiams patiektas tradicinis maistas. Buvo jaučiama pagoniška dvasia. Buvo ir spaudos konferencija. Visi tuomet džiaugiamės, kad mes atvykome, mes taip pat dėl to buvome laimingi. Atsiminimai visada išliks patys geriausi, nes mes fantastiškai praleidome čia laiką.

Pamenu, kad net buvome išlindę į miesto centrą, kur aludėje išlenkėme porą bokalų. Buvo labai gražu ir kultūringa. Pamatėme kitą Rytų pusę, apie kokią nebuvome girdėję. Man viskas priminė Skandinaviją. Žinau, kad esate artimai susiję su Skandinavija. Net ir muzikine prasme. Prisimenu, kai prieš 10 metų žiūrėjau jūsų populiarų televizijos kanalą, per kurį rodė vietinę gothic metalo grupę. Man tai parodė, kiek atviri jūs esate šiai naujai muzikos formai. Gal dėl to tarp mūsų yra toks geras ryšys (juokiasi).

Prireikė 10 metų, kad sugrįžtumėte į Lietuvą. Per tuos metus labai daug kas pasikeitė, net ir MOONSPELL muzika. Kaip čia taip nutiko, kad apie 2000-sius visos grupės pasuko lengvesnės muzikos keliu (prisiminkime ANATHEMA, PARADISE LOST ir kt.), tuo tarpu jūs atvirkščiai – po albumo „Sin/Pecado“ su kiekvienu albumu MOONSPELL muzika tik sunkėjo. Kodėl pasirinkote anuomet tokį nepopuliarų kelią?

MOONSPELL: „Vis dar esame gyvi ir visai dar neprasti“Na, MOONSPELL niekada nesekė, kas yra populiaru metalinėje bendruomenėje. Gal iš dalies dėl to, kad gyvename Portugalijoje ir esame kiek izoliuoti nuo pasaulio. Nuolatos padarome tokių dalykų, kurių iš mūsų niekas nesitiki. Štai kad ir folkloras su metalu. Pamenu, kai buvome pirmieji tai padarę, žmonės iš mūsų juokėsi. O dabar tokia muzika labai populiari, Vokietijoje nuolatos būna topų viršūnėje. Negalime apie tai galvoti, o turime pasikliauti savo širdimi ir galvoti, kas tinka MOONSPELL. Su „Sin/Pecado“ ir „The Butterfly Effect“ gerokai nuklydome į šoną, todėl reikėjo sugrįžti į savo kelią. Tą pradėjome daryti palaipsniui, pradedant nuo „Darkness And Hope“. Įrašinėjome jį Suomijoje, kuri mus labai įkvėpė. Kai pradėjome įrašinėti albumus su Hiili Hiilesmaa, tarsi pakilome antram gyvenimui.

Tai buvo 2000-2001-ieji. „Finvox“ studijoje įrašėme du albumus: „Darkness And Hope“ ir „The Antidote“. Esame dideli draugai su žmonėmis iš AMORPHIS, HIM – jie mus labai palaikė. Tuo metu buvome kiek pasimetę: nežinojome, kur mūsų pagrindiniai klausytojai, kur mus vis dar prisimena. Buvo juokinga važiuoti įrašinėti albumus į Suomiją, nes vietiniai gerokai nustebdavo: ką MOONSPELL veikia Suomijoje? O juk jie turi tokią nuostabią studiją, jų kultūra, kiek ji susijusi su muzika, yra tokia stipri! Pamenu, nuėjau pažiūrėti vietinių grupių – jaunuoliai, būdami 16-17 metų, MEGADETH, METALLICA gabalus grojo labai labai gerai! Tuo metu mes supratome, kad mes turime tęsti savo veiklą ir neatsilikti nuo laikmečio, o ne tik gyventi praeitimi. Mes naudojamės praeitimi ir tą darome labai gerai, bet tai mums buvo spyris į užpakalius, kad susikoncentruotumėme ties savimi. Taip muzika ir turi vystytis. Jei klausysi, ką groja kitos grupės, muzika tampa vis sudėtingesnė. O mes galime abu dalykus: galime sukurti labai paprastą dainą, primenančią dešimtąjį ar net devintąjį dešimtmetį, bet galime sukurti ir kažką, kas gali priminti DIMMU BORGIR ar CRADLE OF FILTH. Tai nuostabios grupės, su kuriomis mes nuolatos turuojame. Su BEHEMOTH, MARDUK turavome JAV. Taigi mes visuomet esame kryžkelėje, kur susikerta black metalas ir atmosferinė muzika. Bet tai ir yra šaunu, nes mes galime groti tiek ekstremalaus metalo, tiek gotikinės muzikos festivaliuose. Sumaišome šiuos abu stilius ir abi bendruomenes į vieną.

Na, o dabar yra 2013-ieji ir dabar turime naują MOONSPELL albumą „Alpha Noir“, kuris, kaip žinome, susideda iš dviejų dalių. Jei abi dalis tarpusavyje supriešintume, kurios pusėje atsidurtum tu?

Tikrai „Alpha Noir“ pusėje, nes į ją įdėjome labai daug darbo, daugiausiai laiko – net 4 metus. Kūrėme dainas, stengėmės jas sukurti kuo sunkesnes, dirbome su smulkiomis detalėmis Mums padėjo prodiuseris Benny Richteris, kuris dirbo su išankstinėmis dainų versijomis. Galutines padėjo sukurti danų prodiuseris Tue Madsenas, sukuriantis nuostabų skambesį. Albumą kūrėme metus, paskui išvykome į turą, tada vėl grįžome. Buvo tikrai sunku.

Kitą albumo dalis labai emocionali ir ją buvo žymiai lengviau kurti. Nenoriu pasakyti, kad buvome pavargę, bet buvome išsunkti po ekstremalaus albumo kūrybos, o šioji dalis buvo ta muzika, prie kurios esame pripratę. Ji buvo tarsi gaivaus oro gurkšnis, visas jos kūrimo procesas buvo labai atsipalaidavęs, ir tai turbūt suveikė. Dainos gimė be streso. Kalbant apie šio albumo būgnus, aš juos įrašiau per dvi sesijas. Antrojo albumo dainas ne taip gerai mokėjau, kaip pirmojo, kurio gabalus buvau atidirbęs iki smulkmenų. Įrašinėjant antrąjį albumą tvyrojo hard roko dvasia. Svarbiausia buvo groti dainas, nesirūpinant apie detales. Kalbant apie dainas, ne visos jos yra vienalytės, kas man taip pat patinka. Žiauriai patinka, kai dainose yra klavišiniai, akustinės vietos, lėtesnis tempas ir lengvesnės melodijos. Esu didelis DEAD CAN DANCE gerbėjas, patinka keltiška muzika. Esu linkęs į ekstremumus: patinka labai delikati muzika, bet kartu labai mėgstu ir ekstremalų black metalą (juokiasi).

Labai gerai pamenu tą metą, kai MOONSPELL skyrėsi su boso gitaristu Aresu. Oficiali versija buvo ta, kad Ares norėjo toliau vystyti į folklorą orientuotą muziką, o MOONSPELL ir ypač – Fernando pasirinko kitą kelią. Įsivaizduokim, kad Ares būtų likęs MOONSPELL. Kaip šiandien skambėtų mūnspelai?

Viskas būtų tikrai kitaip. Buvome jauni, jautėme didelį spaudimą dėl „Wolfheart“ ir „Irreligious“, kurį jaučiame iki šiol. Aišku, viskas būtų kitaip, bet taip pasakytų bet kuris muzikantas. Būtent tuo muzika ir yra jėga – jei jau ką padarei, tai išliks visada. Nėra kelio atgal ir turi su tuo susitaikyti. Su Aresu išsiskyrėme labiau dėl asmeninių priežasčių. Nelabai sugyvenome anuomet, jis nelabai gerbė kitus grupės narius, norėjo pats nuspręsti viską už grupę. Be to, jis nebuvo ir pats geriausias boso gitaristas pasaulyje, kas taip pat jam nesuteikė papildomų taškų (juokiasi). Taigi tobulėti ta kryptimi, kokia nuėjome, su juo būtų buvę neįmanoma, nes jis niekada nenorėjo suprasti kitokių dalykų, o ir techniškai nelabai galėjo juos įgyvendinti.

Portugalija nėra didelė šalis ir, spėju, nedidelė ir jos metalinė scena. Ar bendraujate su Aresu šiandien?

MOONSPELL: „Vis dar esame gyvi ir visai dar neprasti“Prieš keletą metų išleidome DVD „Lusitanian Metal“ ir Ares dalyvavo spaudos konferencijoje. Buvo smagu vėl susieiti, bet, kita vertus, kai kurie dalykai, kurie mums anuomet nepatiko, iki šiol nepasikeitė (juokiasi). Daugiau jokio bendravimo su juo neturime, nes mums nieko neišeina (juokiasi).

Nusprendėte įrašyti albumą „Under Satanae“, t. y. perrašyti savo pirmuosius įrašus: demo ir EP. Galima būtų rasti tūkstančius grupių, kurios perrašė savo senuosius darbus ir susimovė. Kaip sugalvojote perrašyti senąsias dainas? Ar nebijojote paslysti, kaip kad nutiko šimtams grupių prieš jus?

Ir taip, ir ne. Mes esame kiek kitokioje situacijoje. Esame iš Portugalijos ir neturėjome tokių techninių galimybių kaip HYPOCRISY ar DIMMU BORGIR, t. y. kokybiškų studijų, prodiuserių, kurie supranta metalą. Viskas, ką įrašėme Portugalijoje iki „Wolfheart – pirmojo mūsų darbo, įrašyto užsienyje, buvo įrašyta studijose, kurios specializavosi šlageriuose ir portugališkame popse. Prodiuseriai buvo geri, bet jie nesuprato, kas yra death ar black metalas. Jiems gal ir patiko hard rokas, bet mes nuolatos turėjome įdėti labai daug pastangų, kad išaiškintume, ko mes norime ir siekiame. Švedai BATHORY – tokio skambesio mes norėjome! Mes patys turėjome daug išmokti ir tą darėme išvykdami iš Portugalijos ir turuodami. Šiandien gal ir galėtume perrašyti viską Portugalijoje, bet tam, kad galėtume tai padaryti, prireikė daugybės metų. Gerai, kad dabar galime visa tai perduoti jauniesiems Portugalijos grupėms ir muzikantams.

Taigi mums buvo svarbu pademonstruoti senuosius gabalus naujajai gerbėjų kartai, nes po 2007 m. pasirodžiusio „Memorial“ atsirado nauja gerbėjų banga, o ir daug senųjų sugrįžo, sakydami, kad pamiršo, ką grupė yra padariusi praeityje ir kad jie labai patenkinti šiuo albumu. Nesitikėjome to, todėl pagalvojome, kad ši naujoji karta turi sužinoti, ką mes norėjome padaryti demo juostų laikais. Nusprendėme perrašyti senas dainas, kad jau turime dabar tokias galimybes. Be to, tai buvo puiki proga pabandyti, ką sugeba Tue Madsenas, nes prieš tai su juo dar nebuvome dirbę. Buvo ideali proga pasitikrinti prieš naują albumą, nes „Night Eternal“ pasirodė jau po to.

Tai buvo tarsi Tue testas?

Tai buvo testas visiems. Juk galėjo ir nepasisekti (juokiasi). Šiaip buvo lengva įrašinėti „Under Satanae“, nes visi gerai žinojome visas dainas. Net jei ir būtume pasišikę, nebūtų buvę blogiau nei tai, ką padarėme būdami jauni (juokiasi). Žinau, kad kai kurie žmonės ilgisi to senojo skambesio, aš jo taip pat pasiilgstu, bet laikai keičiasi ir reikia su tuo susitaikyti. Modernus garsas taip pat turi privalumų: gitaros dera, visi perkusiniai ir vokalai skamba puikiai –viso to mes neturėjome anuomet.

„Under Satanae“ pristatymo koncertą grojome Lisabonos koliziejuje trims tūkstančiams žmonių. Visi bilietai buvo išparduoti, buvo Helovino vakaras. Paklausinėjau draugų ir gerbėjų, kaip jiems patiko koncertas. Visada būna taip, kas žmonės skundžiasi, jog mes nesugrojome vienos ar kitos dainos, kad vis kažko pritrūkdavo. Pirmą kartą išgirdau, kad viskas buvo tobula ir nieko nereikia keisti. Pamaniau: „Galų gale!“ (juokiasi).

Migueli, ar namuose tu įsimeti į savo grotuvą MOONSPELL CD?

Retkarčiais paklausau „Wolfheart“, man labai patinka „Antidote“, bėgiodamas ir prieš koncertus mėgstu paklausyti „Alpha Noir“ ir „Omega White“. Aš visada klausau metalo. Net jei tai ir mano paties kurtas.

Kitas klausiamas: ar vis dar gali mėgautis savo paties muzika? Ar vis dar girdi joje visas klaidas, padarytas įrašinėjimo sesijų metu?

Reikia pereiti keletą etapų. Tuo metu, kai išleidome tuos albumus ir jie buvo tokie populiarūs, mes nežinojome kaip visa tai priimti ir kartais mus tai užknisdavo iki gyvo kaulo. Nervindavo, kai klubuose išgirsdavau kokią „Vampiria“. O dabar suprantu, jog tai, kad žmonėms patinka mūsų muzika, yra palaima. Išmokome vertinti tai, kad esame tapę žmonių gyvenimo dalimi. Šiais metais viena pora Vokietijoje susituokė ir po ceremonijos jie atėjo į mūsų koncertą. Pirmoje eilėje buvo nuotaka su savo balta suknele, jie atsitempė savo liudytojus ir taip jie savo vestuvių puotą perkėlė į MOONSPELL koncertą. Vat čia tai pasišventimas – po vestuvių ateiti į koncertą! Mano žmona taip pat didelė metalo ir MOONSPELL gerbėja, ypač jai patinka „Irreligious“. Dėl tokių dalykų dar labiau didžiuojuosi viskuo, ką padarėme. Esu ne tik grupės narys, bet ir visos grupės, viso šio muzikos stiliaus gerbėjas – patinka 10-ojo deš. pradžioje atsiradusi muzika: SAMAEL, TIAMAT, ankstyvasis death metalas: GRAVE, UNLEASHED. Būnant portugalu, negalėjome įsivaizduoti, kad tapsime viso to dalimi ir grosime su visomis šiomis grupėmis. Per tuos 20 metų kartais tos grupės net apšildydavo mus, o kartais – mes jas.

2000-aisiais mus apšildė KREATOR. Mes vis atsiprašinėjome dėl to Mille (juokiasi), o jis nelabai suprato, kodėl. O dabar KREATOR vėl populiarūs kaip niekad, kas yra labai šaunu. Esame KREATOR gerbėjai, nes KREATOR yra labai mėgstami Portugalijoje. Kai buvau vaikas, tai buvo pats populiariausias antsiuvas ant nugaros, todėl nerealu buvo kartu su jais susitikti, turuoti ir susidraugauti, diskutuoti apie sceną, reikalus studijose ir bet ką kita arba tiesiog šiaip šūdą malti (juokiasi).

MOONSPELL kartais būna įtraukta į kitus projektus. Čia gal, aišku, reikėtų labiau kalbėti apie Fernando, nes jis dalyvavo fado projekte, o akustinis koncertas greičiausiai taip pat buvo jo idėja… Kaip tu pats žiūri į, vadinkime, šalutines MOONSPELL veiklas?

Priklauso nuo to, kas tai yra. Būta labai vaisingų laikotarpių. Fernando parašė poezijos knygą, užsiėmė vertimais. Kartais jis net persistengdavo ir nusistekendavo (juokiasi). Bet aš jį suprantu, nes aš ir pats turiu šalutinį projektą, užsiimu taekvando, bet turams turiu pasitaupyti energijos. Kartais norime užsiimti viskuo ir turams tenka atsidėti energijos. Su amžiumi mes išmokome žymiai geriau organizuoti savo veiklas. Vis dėlto visi šie projektai į grupę įneša papildomos kultūros ir jie mums, o ypač Fernando, yra svarbūs. Fernando labai svarbu jaustis laisvam, kai kuria MOONSPELL ir jis palieka visas duris atviras. Praeityje jis gal ir bandydavo daryti viską, kas įmanoma, bet dabar jis turi vaiką, kurio krikštatėvis esu, todėl kartais norisi skirti daugiau laiko šeimyniniams reikalams, nes grupė kartais tikrai išsunkia.

Mes daug repetuojame. Turime savo studiją, kurioje dažnai susitinkame. Kartais susirenkame ten tik pasikalbėti apie įvairius projektus, apie naują albumą. Taip gimė „Sombra“ projektas. Apie visa tai svajodavome, kai buvome jaunesni, bet negalėdavome sau to leisti. „Sombra“ projekte violončelėmis grojo „Opus Diabolicum“. Mes tuo taip džiaugėmės, nes jie violončelėmis taip gražiai grojo MOONSPELL dainas! Pirmą kartą kai jie su mumis grojo, tai buvo didelio kultūros centro antrame aukšte esančioje bibliotekoje, kurioje surengėme susitikimą su gerbėjais. Mes tada buvome nustebinti, iš kur gi randasi šie vaikai? Jie tokie talentingi! Be to, jie dar yra ir MOONSPELL gerbėjai – dėl to mes norėjome ką nors su jais sukurti. Dabar, kai mums reikia kažko specialaus ar reikia įrašyti ką nors neįprasta, pirmiausiai pagalvojame apie juos. Daug metų dirbame ir su vokaliste Carmen Simões, kuri dainavo ne tik „Night Eternal“, bet ir „Omega White“.

Sutik, kad erotiniai sapnai vaidina svarbų vaidmenį MOONSPELL dainų tekstuose nuo pat grupės pradžios. Kaip su tais sapnais, kai jūs jau esate vyresni? Ar jie pasikeitė?

(juokiasi) Jie turbūt tapo dar intensyvesni. Manau, kad su amžiumi jie tampa vis beprotiškesni (juokiasi). Jausmingoji dalis visada buvo svarbi MOONSPELL. Mūsų publika yra kiek kitokia, nes joje nedominuoja vien vyrai, daug moterų mėgsta lankytis MOONSPELL koncertuose. Gal dėl to esame šiek tiek nuošaly sunkiojo roko ir tamsaus metalo. Tokie jau mes esame – mūsų koncertai yra šiek tiek teatrališki ir tai pritraukia daugiau publikos. Tai gali matyti daugelio populiarių grupių koncertuose: pvz., MARILYN MANSON, ALICE COOPER.

MOONSPELL: „Vis dar esame gyvi ir visai dar neprasti“Ką labiau tikėtina išvysti mažame Bairo Alto klube: Joana Amandoeira ar MOONSPELL?

Joana Amandoeira. Tikrai ne MOONSPELL. Gyvenime nesame groję Bairo Alto.

Kodėl?

Ten vien tik labai maži klubai. Esame groję „Johny Guitar“, kuri yra nusileidus nuo Bairo Alto. Jis buvo tarsi portugališkas „CBGB‘s“ – labai mažas klubas, kurį perpildydavo 100 žmonių. Grojome ten 3 kartus. Pirmą kartą vos nenualpome, nes nebuvo jokio oro (juokiasi). Galvojau, kad išgriūsiu nuo to karščio. Tie momentai yra labai ypatingi. Tai buvo mūsų pirmi profesionalūs koncertai. Taip, salė buvo maža, bet ten nors buvo mažos kolonėlės, monitoriai. Ten dirbantys žmonės suprato, kas yra sunkioji muzika, nes tą klubą valdė Portugalijoje žymi hard roko grupė XUTOS & PONTAPÉS. Kiekviena šalis turi savąsias hard roko žvaigždes, o mūsiškė grojo nuo 9-ojo dešimtmečio. Jie tikrai atstovauja Portugalijos darbininkų klasei.

Dabar mums Portugalijoje vis sunkiau ir sunkiau susiorganizuoti koncertus salėse, nes mūsų pasiklausyti susirenka labai daug žmonių. Pastarąjį kartą grojome rugsėjį mažame klube, kuriame įpusėjus mūsų pasirodymui baigėsi alus. Jie tikrai nebuvo pasiruošę metalo koncertui, greičiau jau kokteilių vakarėliams (juokiasi). Nuolatos susiduriame su panašiomis situacijomis įvairiose šalyse. Geriausi koncertai yra tie, kuriuos mes patys susiorganizuojame per savo agentūrą, nes patys geriausiai jaučiame kaip įgyvendinti savo idėjas. Esame surengę renginį, kur galima susitikti su įrašų kompanijų atstovais, kur galima pademonstruoti savo albumus, atributiką – tai tarsi Metalo diena. Šis renginys labai pavyko, susirinko apie 4000 žmonių, vyko jis 1998 m. parodai „Expo“ statytame paviljone. Ten įprastai vyksta automobilių, garso ir vaizdo įrangos ir panašios parodos. Sunku ten buvo groti akustinį koncertą, bet mūsų technikai laimėjo šią kovą. Jie palubėje pakabino specialias akustines paneles ir jos labai padėjo. Buvo labai geras koncertas.

Esame groję ir koliziejuje, kuris yra kultūros centras. Grojome ten 6-7 kartus. Tradiciškai ten susirinka visi mūsų gerbėjai iš Portugalijos, bet ten rengti koncertus kiekvieną kartą tampa vis sudėtingiau. Tai senovinis teatras ir ten taikoma daugybė įvairiausių apribojimų, už kurių laikymąsi reikia mokėti. Štai kad ir kėdės: reikia mokėti už jų atgabenimą ir išgabenimą iš koliziejaus. Jei ką sugadini, reikia už tai mokėti. Suprantu, kad tai turi būti saugoma, nes koliziejus yra mūsų nacionalinis turtas. Ten įprastai vyksta baletas ar opera, todėl mums pasisekė, kad ten galėjome groti. Bet mes visada norime groti naujose vietose ir nebijome groti mažesnėse erdvėse, tačiau jei norime ką nors surengti Lisabonoje, visada reikia labai gerai viską suplanuoti. Štai kažkada buvo suorganizuotas mūsų pagrojimas įrašų parduotuvėje „Fnac“ ir susirinko tiek daug žmonių, kad jie nebegalėjo tęsti darbo ir turėjo uždaryti visą prekybos centrą. Publika net sugebėjo surengti mošpitą prekybcentryje. Paskui keletą metų tas prekybos centras jau nebenorėjo tokio renginio (juokiasi).

Na, gerai, Migueli. Pasakyk dabar metalo ir MOONSPELL gerbėjams Lietuvoje, kad prireiks mažiau kaip 10 metų sugrįžti į Lietuvą.

O, tikrai tikiuosi sugrįžti su kitu albumu. Jau šitas turas nemenkas, nes pasieksime Kiniją, o iki tol turėsime pervažiuoti visą Rusiją. Esame čia tam, kad atnaujintume ryšį su savo gerbėjais ir kad pademonstruotume, jog vis dar esame gyvi ir visai dar neprasti (juokiasi).

Portale www.ferrum.lt paskelbtą informaciją naudoti, cituoti ar kitaip atgaminti kitose interneto svetainėse ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo draudžiama.

Komentarai

Portalo www.ferrum.lt redakcija neredaguoja komentarų ir už juos neatsako. Redakcija pasilieka teisę pašalinti įstatymus pažeidžiančius skaitytojų komentarus. Už komentarus atsakingi juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą ir kitus neteisėtus veiksmus. Apie netinkamus komentarus prašome pranešti redaktoriams (info@ferrum.lt).
diovim
2013.12.16 10:17

Geri atsakymai.

Tik prisiregistravę vartotojai gali rašyti komentarus