Mirtino ir juodojo metalo dvikova baigėsi be pralaimėjimo

Prologas. Pastarasis savaitgalis ekstremalios muzikos gerbėjams turėtų įsiminti ilgam. Nors buvo daug kalbų, kad rengti paeiliui du pasaulinio garso grupių koncertus (ir dar toje pačioje vietoje!) Lietuvoje yra neprotinga ir atneš nuostolių abiem, panašu, kad taip neatsitiko. Netgi galima sakyti, kad pirmą kartą mūsuose įvyko lyg ir dviejų dienų metalo mini festivalis. Dar daugiau: pagaliau aišku, kad konfrontacija tarp „mirtininkų“ ir „bliakerių“ neturi logikos, nes dvikova tarp skirtingų stilių grupių baigėsi be pralaimėjimo. Dėmesio! Kameros! Veiksmas prasideda!

1 serija. Mirtis „po polsku“: uraganas, bet ne kataklizmas

Pirmas dublis. Balandžio 16-tąją, penktadienį (kaip čia ne 13-tąją) Vilniuje startavo garsiųjų lenkų deathsterių VADER turas po Rytų bloką „Battles In The East“. Ir vėl „Mulen Ruže“, kuris jau seniai nieko bendra neturi su kabaretu. Kaip ir reikėjo tikėtis, renginio pradžia valandą vėlavo, taigi eilinį kartą perniek nuėjo pažadai pradėti laiku. Viduje laukė dar vienas siurprizas – brangesnis negu žadėta alus. Na, dėl to per daug niekas nesijaudino (vis geriau, negu apskritai be jo). Užtat prekystalis pasidengė geros kokybės marškinėliais/bliuzonais/antsiuvais ir Tado Ledo produkcija. Aišku, pirmame plane puikavosi visa kas su VADER logotipu.

Antras dublis. Pagaliau nugriaudėjo pabūklai, kuriuos „pridegė“ senokai Vilniuje girdėti uteniškiai SAPLES. Tik nuo pat pradžių iki pabaigos atrodė, kad jie matyti vos vakar. Jokio progreso, tas pats standartinis death metalas, nusibodęs ir perbodęs. O juk dabar ne 1994-ieji. Jeigu grupė norėtų išleisti albumą užsienyje, garantuotai paskęstų niekuo neišsiskiriančių komandų tarpe. Velniai griebtų, jau ir taip esame provincija pagal sunkiosios muzikos scenos lygį, tai bent reikėtų stengtis kurti kažką savitesnio. Beje, SAPLES muzikantams eilinį kartą patartina susidomėti kūno kultūros ir sporto priemonėmis, nes, žiūrėk, ims ir įlūš kada nors scenos grindys. Dar nieko, jei bus headlineriai, o jeigu pirmieji, kaip dabar? Ypač ryškiai raudoną signalą skleidžia mikrofonas, kur scena siūbuoja po grafaičio Vyšniuko (na, greičiau jau barono Apelsino) kojomis.

Trečias dublis. Nuoskaudą dėl mūsų death metalo scenos stagnacijos nuplovus alaus kaušu, į salę pakvietė brolių latvių ekstremalai FLAYING. Kaip ten jų stilius apibūdintas, death/grind? Taip ir yra. Vienas iš tokių, kuriame tobulėti nelabai yra kur. Turbūt reikia būti fanatiku, kad ne tik įsikirstum, bet ir žavėtumeisi gitarų džeržgesio, vokalo riaumojimo ir spygavimo, būgnų tratesio sukeltu chaosu. Girdėjau, tokių besižavinčių būta nemažai, deja, mano vargšė galva ir ausys bylojo ką kita. Kadangi nealpstu ir dėl kultūristų(vokalas, ko gero, nuskintų laurus šioje kategorijoje), niekas šioje formuotėje taip ir nepatraukė didesnio dėmesio. Visiškai atvirkštinis efektas buvo jau po koncerto, susipažinus ir pabendravus su FLAYING nariais. Jie pasirodė besą nuoširdūs, šilti ir draugiški vyručiai. Patenkinti mūsų publika ir apskritai savo vizitu pas artimiausius kaimynus.

Ketvirtas dublis. Bandau prablaškyti nuo putojančio gėrimo (vis labiau panašėjančio į alinį kapučino), bendravimo su aibe pažįstamų ir įspūdžių (deja, iki šiol ne kokių) apsunkusias smegenis, kol „Raudonajame malūne“ pasklinda tamsiosios NAHASH muzikos akordai. Pro dūmų uždangą (tik ne nuo deglų, o dėl garsintų „malonės“) kurį laiką nesėkmingai bandau įžvelgti muzikantus, kol pagaliau šou įsivažiuoja visu smarkumu. Kažkodėl silpnokas ir prastokas garsas, bet bandomas kažkoks naujas apšvietimas (svarbi abiejų dalykų kokybė, bet pirmojo turbūt svarbiau). Kaip visada, sklinda magiška energija, smilkiniuose pulsuoja dinamiškas ritmas, smegenis skenuoja juodosios jėgos. Va čia iš tiesų stiprus smūgis. NAHASH techniškumas ir patirtis grąžina tikėjimą šviesesne mūsų metalinės scenos ateitimi, nors ir sakoma, kad viltis – durnių motina.

Penktas dublis. Kur gi toji veiksmo kulminacija? Jau kurį laiką prieš akis plazda vėliava su headlinerių atributika, bet pačių dar ilgokai nesimato. Čia kaip pasakoje apie Pelenę, tik joje išmušus dvylika gražūs rūbai virto skarmalais, o šioje arenoje vidurnaktį į laikinai ištuštėjusią sceną įžengė Jie. Ir prasidėjo pagaliau sulauktas uraganas. Ar skęsti švysčiojančių plaukų jūroje, ar nudreifuoji į „ramių“ klausytojų salą, visur tave pasiekia stiprios, techniškos, daugelio išbandymų metų užgrūdintos muzikos ritmas. Bet žiūriu žiūriu, o kažko VADER pasirodymui vis dėlto trūksta. Ar tai trečiojo (atrodo, kaip tik meluojančio) karto pasekmė, ar iš tiesų lenkų death metalo grandai be liepsnojančios dvasios, kažkokie pavargę ir išsisėmę? Čia tik turo pradžia, to neturėtų būti. Muzika be priekaištų ir bendravimas su publika geras (pati stoviu prie pat scenos, taigi kiekvieną sykį nučiumpu kurio nors iš muzikantų ištiestą ranką). O būgnininkas (reikia dėkoti NAHASH bembačiui, kuris išgelbėjo paskolindamas vertingą būgnų komplektą, kas paprastai nedaroma) apskritai griaudėjo kaip viso artileristų būrio kanonada. Ir grojo jie ilgai – visą valandą. Bet bendro įspūdžio nepalyginsi su „Metalmania“ ar „WOA“. Net nežinau, kaip įvardinti tai, ko VADER neparodė čia. Bet jei matyčiau pirmą sykį, pažerčiau vien tik liaupsių šūsnį, profesionalumas ir patirtis daro savo.

Po nedidelės pertraukos įvyko nemažo susidomėjimo sulaukusi autografų dalijimo sesija, spragsėjo fotoaparatai (pati stebiuosi, iš kur dar atsirado jėgų visame tame sudalyvauti), niekas neskubėjo skirstytis. Laimei, antroji serija turėjo prasidėti gana vėlų vakarą, todėl buvo laiko ir įspūdžius suvirškinti, ir jėgų pasisemti.

Pirmos serijos pabaiga

Šeštas dublis. Praėjo lygiai para, ir į Tauro kalną vėl ropštėsi stiprių pojūčių mėgėjai. Šį kartą šventė atėjo į black metalo gerbėjų namus, nes to vakaro apogėjumi grasinosi būti ne kas kita, o skandalais ir legendomis apipinti MAYHEM iš atšiauriosios Norvegijos. Iš karto pasimatė, kad publika gerokai kitokia, atrodytų, po vakarykščio daug kam alpinizmu užsiimti nebeužteko jėgų. Nors iš tiesų turbūt suveikė death versus black sindromas. Į „Mulen Ružą“ šį kartą lydėjo liepsnojantis deglas, nors niekur nesimatė kraujo pėdsakų ar besimėtančių galvų. O veiksmas vėlgi prasidėjo valanda vėliau, kaipgi kitaip…

Septintas dublis. Šį kartą nutarta apsieiti be lietuvaičių. Na, po vakarykščio nusivylimo SAPLES tai neatrodė tokia jau didelė netektis. Juolab, kad estai MANATARK galėtų atstoti ištisas dvi vietines komandas (deja, taip, kas iš mūsiškių grojo pvz. „Inferno“ festivalyje?). Ir jie eilinį kartą įrodė savo lygį. Truputį keistai atrodė jųjų grojimas po DEFILED vėliava, kabančia tiesiai virš galvų, bet, matyt, paskui ilgai užtruktų jos kabinimas. Kur kas geresnis garsas dar sustiprino įspūdį, taigi estų galingos ir kokybiškos muzikos uraganas iš karto smogė visu pajėgumu. Neįmanoma nesižavėti jų piktu, aršiu, dinamišku, bet neagresyviu skambesiu. MANATARK visai nebuvo panašūs į apšildančią grupę, ką padarysi, kad likusios dvi balandžio 17-osios fiestos kaltininkės buvo dar aukščiau.

Aštuntas dublis. Daugelis turbūt nekantriai laukė to vakaro egzotikos – japonų DEFILED. Žinia, šios suši, geišų ir kimono šalies metalinė scena nėra gerai žinoma, tačiau iš gandų spėjama, jog gana stipri. Ir kai pasipylė pirmoji šių tolimųjų svečių salvė, auditorijoje neliko abejingų. Nors apšvietimas buvo daugiau negu kuklus, death metalo galingumas ir puikumėlis savaime vertė galvas kratytis. Gal ir nebyrėtų dantų protezai, kaip kai kas įsivaizdavo vaizdelį „Metalmanijoje“, bet perukai skraidžiotų tai jau tikrai (neradau nė vieno, matyt, visi atsinešė nuosavus plaukus). Sunkiai nusakomas įspūdis, pranokęs visus lūkesčius. Gaila, kad grojimui buvo skirtas vos pusvalandis. Po šou pasikalbėjus su japonais paaiškėjo, kad jie labai norėjo čia atvykti, o tuo tarpu liko itin patenkinti publikos reakcija ir pažadėjo vėl kada nors užsukti (nagi parodykit nors vienus, kurie to nežada). Beje, būtent per jų „plepumą“ pirmiausia ir buvo sužinota apie numatomą MAYHEM vizitą.

Devintas dublis. Oi laukiam laukiam, mes norvegų laukiam. Įdomu, ar visoms „žvaigždėms“ priklauso tempti gumą, bet MAYHEM šou teko laukti pernelyg ilgai. Belaukiant galima buvo įdėmiai apžiūrėti kalvystės dirbinių parodą, kurios eksponatuose „sustingusios“ liepsnos ir šiurpoki veideliai lyg ir reiškė visus šou atributus. Mat niekur nesimatė trinkos su styrančiu kirviu, kas bylojo, jog niekas taip ir neparūpino lietuviškų kiaulių. Ech, organizatoriai, tokį malonumą iš publikos ir pačių muzikantų atėmėte! Va aš ir šalmą buvau beužsidedanti, bet paslėpiau, nes pavojus nuosavai kaukolei nebegrėsė.

O štai ir Jie. Sušmėsčiojo išbalęs vokalisto Maniaco veidas, išryškėjo kitų siluetai ir netrukus pliūptelėjo…ne, ne kraujo fontanai, tiesiog ekstremalios, bekompromisės, bet savotiškai patrauklios muzikos lavina. Įspūdingai padabinta Maniaco ranka vis dėlto vertė atokiau laikytis, o tai dar imsi ir apsitaškysi nuosavu krauju (sako, tokiais daikčiukais bliakeriai per šou žalojasi save dėl stipresnio įspūdžio, o MAYHEM kaip tik ir reiškia „tyčinį kūno sužalojimą“). Vis dėlto šį kartą tas papuošalas buvo skirtas ne tam. O kai jį nusiėmė, „maniakas“ poilsiavo gulinėdamas kryžiumi virš publikos galvų (velnias, tai va nuo ko sprandą skauda, o aš jau galvojau, kad per tiek metų taip ir neužsigrūdinau galvos kratymui). Toliau stovėję vėliau pasakojo apie nepakartojamą įspūdį, tarsi jis staiga pakibtų ore, o paskui nesuprantamu būdu atsitiestų lyg koks leviatanas. O kaipgi muzika? Šou pradžioje kažkodėl sušlubavo garsas, tačiau tai nesutrukdė siurbti vis dar kerinčios legendinių bliakerių skambesio jėgos, nors jis ir keitėsi per pastaruosius metus. Vienu momentu suplazdėjo didžiulė MAYHEM vėliava – gal nuo pragariškai smarkių Hellhammerio smūgių, o gal tai Euronymous piktoji dvasia apsireiškė (amžini jam pragarai). O netrukus ir toji valanda baigėsi, ko labai nesinorėjo. Nesu black metalo mėgėja, bet sakyčiau, kad antroji ekstremalaus savaitgalio serija buvo įspūdingesnė už pirmąją, nors, kaip minėjau, pralaimėjusių čia nebuvo.

Antros serijos pabaiga

Epilogas. Kokia laimė, kad dar liko sekmadienis. Pailsinti pavargusius kaulus, atgaminti išprakaituotus ir kitaip pašalintus skysčius, pagaliau atstatyti klausą ir tiesiog išsimiegoti. Bet turbūt metalo gerbėjams skirta tokia dalia (tą ypač patyriau WOA): kuo labiau pavargsti, tuo esi laimingesnis…