Mindaugas „Plikas“ Lapinskas: „Mano karma yra būti Pliku“

Draugiškas ir kuklus žmogus – toks Mindaugas „Plikas“ Lapinskas matomas bemaž visuose svarbesniuose ekstremaliosios muzikos koncertuose. Nors jaunajai kartai gal mažiau pažįstamo (ar visai nežinomo), šio žmogaus indėlis į Lietuvos undergroundo vystymąsi yra milžiniškas: zinas „Wounded“, TV laida „Tamsos citadelė“, įvairiausi projektai nuolatos laikė Pliką pačių svarbiausių dešimtojo dešimtmečio Lietuvos metalo scenos įvykių centre. Radijo stoties „Start FM“ sunkiosios muzikos laida „Audronaša“, sekdama savo šūkiu „Gyvas undergroundas!“, pakalbino šį nuolatos kupiną energijos ir pozityvumo Lietuvos undergroundo veteraną. Senoji praplikėlių karta tenubraukia šykščią ašarą akies kamputyje, o jaunoji tesusipažįsta su šia išskirtine asmenybe kiek išsamiau. Nors interviu atrodo labai ilgas, bet jis tikrai neprailgs skaitant!

Labai džiaugiuosi, galėdamas sveikintis su tavimi! Esi daug nuveikęs ir gali papasakoti daug įdomių istorijų. Be galo ilgą kelią esi nuėjęs Lietuvos undergroundo scenoje, kuri gyvuoja bemaž 20 metų. Labai daug savo gyvenimo esi paskyręs sunkiajai muzikai. Nuo ko gi prasidėjo tavasis kelias joje?

Prasidėjo nuo rokenrolo. Būdamas 13 metų gavau kasetę, kurios vienoje pusėje buvo įrašytas rokenrolo rinkinys. Rokenrolas yra tas stuburas, kuris mane veža visoje muzikoje. Jame yra grūvas, ritmas – man tai yra svarbiausia. Iš sunkesnės muzikos man pirmieji buvo SCORPIONS ir TWISTED SISTER. Tai buvo 1985-1986 metai. TWISTED SISTER vokalistas Dee Snideris buvo parašęs knygą „Teenage Survival Guide“ (liet. „Išgyvenimo kursas paaugliams“, – red.), kurią rusiškai  gabalais spausdino žurnalas „Rovesnik“. Man ji labai patiko, skaičiau ją, žvengiau ir labai norėjau išgirsti tą Dee grupę. Taip mano gyvenime atsirado TWISTED SISTER. Tuo metu pradėjau įvairiais būdais ieškotis muzikos: vaikščiojau po įrašų studijas, kur duodavai tuščią kasetę, 3 rublius ir tau įrašydavo abi kasetės puses. Pradėjo rastis tokios įrašų studijos, daugėjo tos muzikos: MANOWAR, AC/DC, ACCEPT, gaudydavau per radiją rusiškai „Golos Ameriki“, o per BBC buvo toksai Seva Novgorodsevas – tai buvo pagrindinės muzikinės žinios. Tokia buvo pati pradžia.

Kaip susiėjai su metalistų bendruomene? Sovietiniais laikais metalistas prilygdavo psichiniam ligoniui…

Gyvenau Karoliniškėse, vaikščiojau į 43 vidurinę mokyklą, kur buvo „Akceptų“ chebra, visi gerdavo, keisdavosi įrašais, klausydavo muzikos. Iš pradžių susipažinau su jais, paskui pradėjau važinėti į Antakalnio įrašų turgelį ir ten susipažinau su Antakalnio, Žirmūnų ilgaplaukiais. Tie, kurie lankydavosi tame turgelyje, buvo visiškai pasinešę į muziką ir mane tai įtraukė. Man buvo svarbiausia surasti kuo daugiau įdomesnės muzikos. Per tokius žmones prasidėjo pažintys. Vacka su plokštelėmis ten stovėdavo – tai, ką jis turėdavo, buvo išvis kažkoks kosmosas, bijodavau net prie jo prieiti! Svarbus momentas buvo, kai sužinojau, kad netoli manęs gyvena Glebas, kuris saksofonu grojo grupėje BIX. Keistas jis buvo metalistas, nes neturėjo ilgų plaukų, bet jis klausėsi tų pačių SLAYER, turėjo THE GREAT KAT plokštelių, rinkinį „Stars on Thrash“. Aš jam nešdavau kasetes, jis man jas įrašydavo.

Kaip susiformavo tas metalistų branduolys, su kuriais bendrauji iki šiol?

Žinoma, Antakalnio turgeliu viskas neapsiribodavo. Dar būdavo koncertai, kurių, aišku, būdavo ne taip gausiai kaip dabar. Pirmas mano metalo koncertas buvo kažkurioje mokykloje, kur grojo pankai ZONA. Tada maišėsi pankai, metalistai, jie mažai kuo skyrėsi – visi tada buvo neformalai. Pirmi koncertai, kurie pasižymėjo kažkokia organizacija, buvo grupės KATEDRA: VRM rūmuose, Statybininkų kultūros rūmuose. Eidavome į tokius koncertus kaip į karą: reikėdavo žiūrėti, kas tau stovi už nugaros, kas šalia, kur eisi, ką pasakysi. Muštynės kildavo labai netikėtai, adrenalino būdavo labai daug. Koncertai dažniausiai baigdavosi išlaužytomis kėdėmis ir apskritai būdavo išlaužyta viskas, ką būdavo galima išlaužyti.

Nuo amžių amžinųjų tavo pravardė yra Plikas. Ar turėjai ilgus plaukus? Juk anuomet metalistų didelė dalis nuotykių nutikdavo vien tik dėl to, kad turėdavo ilgus plaukus.

(juokiasi) Yra įrodymas – mano nuotrauka, kad turėjau ilgus plaukus. Pravardės istorija tokia: iš pradžių užsiauginau plaukus, lankydamas orientacinį – miškuose bėgiojau. Bet kartą po varžybų Estijoje, kai 5 dienas praleidau miškuose, parsivežiau galvoje utėlių. Teko jas kartu su plaukais išnaikinti žibalu. Aš rankų nenuleidau, pasiryžimas buvo toks didelis, kad plaukus užsiauginau antrą kartą, bet tada kilo problemų dėl galvos skūros ir aš juos nusikirpau plikai. Atsimenu, atėjau į vadinamąją Antakalnio baracholkę plikas – taip visi mane ir praminė Pliku. Taip iki šiol ir esu Plikas. Prieš 10 metų Londone vėl buvau pradėjęs auginti plaukus, bet po pusmečio neapsikentęs daviau australui kambariokui skutimosi mašinėlę ir sakau: „skusk plikai“. Mano karma yra būti Pliku (juokiasi).

Esi vienas iš tų, kurie pirmieji pradėjo nešti rašytinį metalinį žodį: iš pradžių lietuviškai, paskui anglų kalba…

EDGE OF SANITY „Kur-Nu-Gi-A“ buvo pirmoji demo kasetė, gauta tiesiai iš grupės. Ta kasetė buvo visiems perrašyta ir visų perklausyta nežinau kiek kartų. Reikėjo ją kažkur aprašyti. Susėdome su Sėkla ir sugalvojome padaryti „Vital Wound“ ziną. Pirmas numeris išėjo 1991 m. gruodžio mėnesį: lietuviškas, spausdinome recenzijas spausdinimo mašinėle, apipaišėm kraštelius, atšvietėm 30 kopijų ir paleidau… Išdalinom draugams, išsiuntėm kažkiek. Beje, mes tikrai nebuvom pirmieji, prieš mus labai rimtą ziną „Deathmare“ darė kaunietis Aliukas (jo niekas nebuvo matęs, vėliau zinas pasivadino „Thy Kingdom Come“), Alytuj buvo zinas, atrodo, Jonavoj darė ziną „Metal ‘em All“. Buvo jau tų zinų, per laiškus mezgėsi kontaktai. Juk apskritai prieš visus zinus daug susirašinėdavau laiškais, keitėmės su žmonėmis kasetėmis. Mes dar su Virgiu „Žvirbliu“ iš Lazdynų ir patys savo įrašų studiją Sporto rūmuose po laiptais turėjome keletą mėnesių kokiais 1991–1992 metais, kur perrašinėdavom albumus, kuriuos juostose per traukinius siųsdavo Virgio draugeliai iš Kijevo, iš ten, beje, Vilniuje ir išplito pirmieji death, thrash metal albumai.

Ar gavote iš EDGE OF SANITY atgalinį ryšį?

Oi gavome! Tas ryšys tęsėsi labai ilgai. Dan Swanö su Lietuva turi tam tikrą ryšį. Paskui pas jį įsirašinėti važiavo GHOSTORM. Po manęs dar kokie 10 zinistų jam rašė ir jis jiems siuntė kasetes, bet kadangi aš buvau pirmas, su juo dar ilgai susirašinėjome laiškais ir šiaip ilgai palaikėme ryšį.

Ne tik metalas lydi tavo, pavadinkim, brandų gyvenimą. Buvai vienas pirmųjų, kurie pradėjo kreipti ir atkreipti dėmesį į kitą kreivą muziką. Pradėkime nuo grindo. Tu pradėjai propaguoti grindą tarp Lietuvos metalistų, kas tuomet dar nebuvo taip įprasta.

Tuo metu visas grindas buvo NAPALM DEATH, CARCASS, TERRORIZER, DEFECATION – grupės, leisdavusios albumus. O štai tikras undergroundas – visiškai išprotėjusios grupės, kaip IMPETIGO, gyvavo tik demo kasetėse. Gaudavau kokį vokišką žurnalą, kuriame smulkiomis raidytėmis būdavo parašytos grupės, gaudavusios 0 balų iš 10. Jei tik būdavo parašyta, kad tai – pati blogiausia grupė, kuri daro triukšmą, o ne muziką, aš iškart norėdavau ją gauti. Rašydavau toms grupėms, norėdamas išgirsti, kas yra tos pačios blogiausios. Šitaip atradau IMPETIGO, MEAT SHITS, ANAL CUNT, kuri buvo išleidusi 7“ EP su 5000 gabalų. Tai absurdas, bet mane tokie pakvaišę dalykai ėmė traukti. 1993 metais tas pats thrash, death metalas pradėjo išsisemti. Tada atsirado grunge, kuris viską sunaikino, viskas sprogo, metalo grupės pradėjo taikstytis su aplinkybėmis. Pradėjau ieškoti, kas gi vyksta tame undergrounde. Antroji kasetė, gauta tiesiogiai iš grupės, buvo IMPETIGO, kurioje grojo lietuvių kilmės gitaristas Markas Sawickis, vėliau dešimtims Lietuvos zinų dalinęs interviu, siuntęs kasetes. Turbūt dar pas daug ką jų yra. Būtent IMPETIGO mane pribloškė taip, kaip prieš kokius penkerius metus THE GREAT KAT.

Kartu su Ugniumi Lioge pradėjote laidą „Tamsos citadelė“ – tai buvo absoliutus kultas, o lietuviai bene vieni pirmųjų, jei ne pirmieji, turėjo tikrą savaitinę TV laidą, skirtą metalui. Juk net ir šiais, totalinio liberalizmo laikais, metalinę muziką prastumti į televiziją būtų beprotiškai sunku…

Kai pasakei, kad tai padarėme mes dviese, tai ne visai tiesa. Buvo ir daugiau žmonių, kurie lėmė, kad mes ten atsidurtume. Visų pirma, tai – mūsų prodiuserė Jordana Gonzales. Nereali asmenybė, tuo metu dirbusi kanale „Tele-3“. Tai buvo 1993 metai. Ugnius studijavo žurnalistiką ir jam kažką reikėjo ten padaryti. Jis mane susirado ir sako: „Tu, girdėjau, turi ten visokių klipų, kasečių. Padėk man. Padarom laidą. Kažką suklijavom, kažką pašnekėjome. Net patys negalvojom, kad kažkas bus. Jordanai Gonzales ta mūsų laida labai patiko ir ji „Tele-3“ savininkei Liucijai Baškauskaitei pasakė, kad yra tokie geri vyrukai ir reikia jiems padėti ir leisti rengti tą laidą dar porą mėnesių. Tada jie buvo ką tik gavę licenciją ir jiems reikėjo kažkuo užpildyti programos tinklelį, todėl tada buvo įvairiausių labai įdomių laidų, kurios šiandien yra sunkiai įsivaizduojamos. Taip mes ten ir atsiradome.

Pradėjome kaip pokštą, o paskui visi pamatė, kad yra susidomėjimas, pradėjome gauti laiškus, apie mus pradėjo rašyti net žurnalai. Žodžiu, priėmė mus „ant pilno etato“.

Kas anuomet rašydavo tuos laiškus? Ar tai būdavo kažkokie keisti durneliai, ar tai darydavo ir rimti vyrai, kurie gėdydavosi į akis kažką pasakyti?

Rašydavo žmonės, kuriems patikdavo laida, kurie norėdavo padėkoti, kad ją rodom. Be to, rengdavom įvairiausius topus, viktorinas, klausimus. Skatinome tą bendravimą. Važiuodavom į kitus miestus, sutikdavome tuos žmonės, juk nebuvo kažkokie nepasiekiami. Būdavo, kad ir keisti žmonės parašydavo (šypsosi). Labai įdomu būdavo susirinkti su Ugniumi prieš laidą ir perskaityti tuos laiškus, juos atrinkinėti. Tada tai buvo vienintelis, bet labai įdomus bendravimo būdas.

„Tamsos citadelė“ buvo kronika, užfiksavusi daugybę Lietuvoje vykusių metalo koncertų. Važiavote net kartu į vieną surengtą turą po Lietuvą…

Jo, tą turą organizavo Linas Mažeika (dabar Karalius) ir Linas Zareckas. Yra viena laida, kur mes važiavome su jais į turą. Nerealus buvo turas: išnuomotas autobusas „Ikarus“, jame važiavo lietuvių grupės, jei atmintis neapgauna, PARRICIDE, DISSONANCE, REGREDIOR ir švedai TEMPERANCE, pilnas autobusas metalistų, bobų. Mes su Ugnium tik tris miestus apvažiavome, o jie iš viso apkeliavo gal 8 ar 10. Tas turas buvo pirmas ir vienintelis. Nesuprantu, kodėl dabar grupės nesusimeta ir nepravažiuoja per Lietuvos miestus. Juk ir kultūros namai atstatyti, galimybės yra įvairiausios! Bet turbūt per daug tų galimybių dabar yra…

Esu tau prisipažinęs, kad visiškai nelaukdavau tavo rengiamų industrinės muzikos valandėlių „Tamsos citadelėje“ :). Buvai vienas pirmųjų šio žanro propaguotojų tarp Lietuvos metalistų. Net ir šiandien dažnam metalistui industrinė muzika yra nesuprantama, o anais laikais ji išvis buvo revoliucija. Kaip pats ją atradai?

Industriją atradau nuo SKIN CHAMBER, kurie mane visiškai nunešė į tą pusę. Visada ieškojau kuo ekstremaliau, kuo kreiviau. Kadangi death, thrash metalas buvo labai greitas, grindas – dar greitesnis, o kai grindas viską sulėtino, pajutau tos muzikos sunkumą ir pradėjau ja domėtis, natūraliai pradėjau gauti daugiau įrašų. Kaip tik „Tamsos citadelė“ pradėjo eiti kas 2 savaites ir reikėjo užpildyti eterį. Įrašų taip lengvai negalėdavom gauti, dėdavom laidon tai, ką turėdavom. Ugniui pasiūliau daryti kas antrą laidą kreivesnę. Taip vis labiau ir labiau tos laidos skyrėsi viena nuo kitos, kol galiausiai viena laida būdavo labiau tradicinė, kur skaitydavom laiškus, naujienas, o kita būdavo labiau meninė, kur su nerealiu operatoriumi Gintaru Verbicku visaip eksperimentuodavom, ieškodavom tai industrijai visokių vietų. Beje, mūsų „Tamsos citadelė“ būdavo filmuojama tuometiniame „Tėvynės“ kino teatre, dabartiniame „New York“ klube, kur visi kampai buvo išlandžioti. Taip ta industrija mane vis labiau ir labiau kabino ir tuo laiku buvau visiškai į ją pasinešęs.

„Tamsos citadelė“ gaudavo krūvas laiškų iš Lietuvos metalistų. Kaip jie reaguodavo į tą industrijos dozę, kurios laidoje vis daugėdavo ir daugėdavo?

Aišku, vieni sakė, kad čia šūdas, ką čia per nesąmones dedam, kad duotume metalo (juokiasi). Įsivaizduoju, kaip tai šokiravo žmones. Tiesą sakant, mudviem su Ugnium buvo į tai nusispjaut, nes dėjom, ką turėjom (šypsosi). Darėm, kas mums buvo įdomu, bet metalo juk nepamiršom, visada jį įdėdavom. Jei vykdavo kokie rimti koncertai, apie juos pasakodavom ir stengdavomės nufilmuoti, parodyti. Vėliau Ugnius jau su Sėkla pradėjo patys organizuoti koncertus. Iš tikrųjų metalo judėjimas vyko ne vien per „Tamsos citadelę“, o jau pradėjo formuotis ir koncertai, pradėjo atvežti tikrai geras grupes. O „Tamsos citadelėje“ patys išdirbome tokį planą, kad viena laida bus tokia, o kita tokia, ir patiems buvo taip įdomiau dirbti. Laikai buvo tokie, kad viskas keitėsi, kad niekas nestovėjo vietoje. Metalas po grunge sprogimo nusėdo. Patys pagalvokite, kokius gerus albumus 1995-1996 metais išleido metalo grandai? Klasikinės grupės po truputį išsisėmė. Taip ieškojau to ekstremalumo kažkur kitur, tapo aišku, kad ekstremalumą kuria ne vien gitaros.

Užkabinome dešimtojo dešimtmečio vidurį. Visos kultinės Anglijos doom metalo grupės perkūnai žino ką, PYOGENESIS išleido visiškai trenktą alternatyvaus rokelio albumą „Unpop“, viskas vertėsi į priešingą pusę. Kaip pats pergyvenai tą laikotarpį ir kaip pats, kaip tos scenos stebėtojas, galėtum įvertinti jį iš savo perspektyvos?

Tas laikotarpis iš tikrųjų sunkiausiai prisimenamas (juokiasi). Gyvenime atsirado daug įvairesnio pasirinkimo, kitokių svaiginimosi būdų ir tai pakeitė daug žmonių: vienus (nedaugelį) į geresnę pusę, kitus į blogesnę. Eksperimentavimai vyko gyvenime, o tai atsispindėjo ir muzikoje. Kalbant apie lietuviškas grupes, kokiais 1993-1994 metais buvo susiformavęs didysis death metalo branduolys: REGREDIOR, CONSCIOUS ROT ir DISSECTION, bet viskas keitėsi, vieni perėjo pas kitus, keitėsi skoniai, vieni pradėjo groti vienaip, kiti – kitaip ir niekas negalėjo užbaigti visko iki galo. Ir dabar tarp naujų grupių matau tą patį, kai neužbaigiama viskas iki galo. Vienintelė grupė, kuri viską užbaigė iki galo ir Lietuvos death metalo scenai uždėjo rimtą standartą, buvo GHOSTORM. GHOSTORM su Sėklos „Žiguliuku“ turavo Anglijoje, grojo koncertuose, buvo tikras rokenrolas! Keista, juk tuomet būdavo žymiai sunkiau išvažiuoti į užsienį, o chebra susimetė pinigų, susikrovė instrumentus ir išvažiavo. Gyvendavo pusbadžiu, bet kokie nuotykiai, kokios istorijos nutikdavo!

Aišku, vėliau dar BORA gerai prasinešė hardkoro scenoje, o paskui ir OBTEST pavarė albumą aukštam lygyje.

Kodėl „Tamsos citadelė“ dingo iš televizijos ekranų?

Laida atgyveno savo laiką. Viskas keitėsi, keitėsi ir televizijoje reikalai. Mums labai gražiai pasiūlė duoti vieną minutę reklamos, iš kurios galėtume finansuoti savo laidos gamybą, arba pasiūlė rengti platesnio muzikos formato laidą, kuri galėtų vadintis „Muzikinis karavanas“ ar dar kaip nors (šypsosi). Mums su Ugnium ir patiems laida jau buvo kiek pabodusi, nors mes ją būtume darę ir toliau, idėjų turėjome visokių, bet daryti kažkokį „Muzikinį karavaną“ tikrai nenorėjome. Iš tiesų, visa ta idėja vėliau kristalizavosi į „Tangomaniją“, kuri buvo tikrai stipri laida. „Tele-3“ nupirko tarptautinė kompanija, prasidėjo visokie reitingai. Prieš tai buvo tokia pusiau anarchija, visus varė idėja. Taip „Tamsos citadelė“ baigėsi „Tele-3“, o paskui dar berods penkias laidas gyvavo „Vilniaus televizijoje“ – ten mes nufilmavome labiausiai eksperimentines laidas. Nelabai dabar jas prisimenu, bet prisimenu, kad buvo labai įdomu jas filmuoti ir daryti, bet taip po truputį laida ir numirė. Tai buvo 1997 metai.

Ką veikei tada, kai dingai iš plataus akiračio ir TV ekrano?

Iš tų laikų atsimenu, kad užraukiau ir „Wounded“, nes pasidarė vos ne recenzijų katalogu. Gaudavau krūvas CD iš įvairiausių kompanijų, apie 30–40 per mėnesį, plius dar demo kasetės, todėl galvojau, kad negalima laukti metus, kol išeis popierinis zinas su 400 recenzijų ir kokiais 15 intervų. Taip su Vidma „Alutis“ pagalba pradėjom kas mėnesį daryti „Cyber Wounded“ internete. kėlėm jį į „Zona Records“ tinklalapį. Tai buvo  1997 m. pabaiga, mažai dar kas apie tą internetą išviso žinojo, bet per pusmetį išleidom atrodo septynis „Cyber Wounded“ numerius. Dabar tai vadintųsi blògu. Jei kam įdomu, gali pagūglinti, turėtų surasti archive.org serveryje. Ten, beje, buvo publikuotas ir paskutinis intervas su GHOSTORM. O po to 1998 m. pradžioje svarbiausias mano tikslas buvo išlėkti į Australiją, ką aš padariau ir praleidau ten tris nerealius mėnesius pas BLOOD DUSTER chebrą. Tie metai buvo pasaulio pažinimo metai, leidybiniai reikalai  pasitraukė į šalį, o tiksliau buvo visai užraukti, cha-cha-cha.

Kada užgimė tavo projektas EYETOFUK?

Jau Australijoje keletas žmonių man sakė, kad tiek muzikos klausydamas galėčiau ir ką nors savo padaryti. Pagaliau atsirado galimybės, kai studiją galėjai naudoti kaip instrumentą. EYETOFUK yra labiau projektas, o ne grupė, bet tai jau kita tema (šypsosi).

Pabaigai, pateik savo įžvalgą, kiek sveikatos dar liko metalo scenoje?

Oi, viskas yra kuo puikiausia! Lietuvoje taip pat viskas labai puiku. Yra daug šaunių grupių, thrasho grupių, jaunimas varo vis geriau ir geriau, entuziazmas neblėsta, yra festivalis „Velnio akmuo“. Viskas vystosi kuo puikiausiai ir čia net nėra ką lyginti, kas buvo seniau. Dabar viskas yra fantastiška! Iš lietuviškų grupių išskirčiau FARŠĄ, STRANGULIATORIŲ, PER KRYŽIŲ IR KANČIĄ TAVO, PHRENETIX, LIVING ALTAR, METEMPSYCHOS ir senus bezdalius, susirinkusius po STORMGREY pavadinimu, kurie, tikiuosi, 2015-aisiais drėbs labai gerą albumą. Ai, na ir aišku, reikia paminėti ekstremaliausią ir unikaliausią Lietuvoje projektą – EYETOFUK, cha-cha-cha!

Laidos „Audronaša“, kuriame buvo transliuotas šis interviu, įrašą galite rasti radijo stoties „Start FM“ garso archyve.