METCLUB: "Vieningi mes galime nuveikti kur kas daugiau nei būdami atskirai..."

Tikriausiai nemažai kas per keletą paskutinių metų apsilankę sunkiosios muzikos koncertuose įvairiuose Lietuvos kampeliuose, atkreipė dėmesį į žmones, kurie ateina “apsirėdę” juodais marškinėliais, ant kurių nugaros nupieštas trigubas žaibas apskritime, labai panašus į tą, kurį matote šio puslapio kairės viršuje. Šalia logotipo stilizuotu šriftu dažniausiai būna užrašytas žodis “Metclub”, bei nuoroda į kažkokią mistinę interneto svetainę.

Ko gero, ne vienam tai sukelia smalsumą – kas tai per klubas, ir ką veikia jo nariai, be alaus gurkšnojimo renginiuose? Apsilankius nurodytoje svetainėje, galima sužinoti, jog jau tris metus Lietuvoje gyvuoja neformalus sunkiosios muzikos gerbėjų klubas, kuriam priklauso žmonės, bent retkarčiais savo grotuve užsimetantys “ką nors sunkesnio”.

Iš pradžių man ši idėja nuskambėjo keistokai – jei man patinka sunkioji muzika, as sėdžiu ir patenkintas klausausi jos. Ir kodėl dar kažkas man siūlo burtis į klubą, kur kvepia nuobodžiais susirinkimais, nario mokesčiais, ir kitais abejotinais “laiko praleidimo būdais”? Tačiau smalsumas nugali – parašyti žinutę svetainėje pateiktu adresu nėra sunku. Galbūt ir jums bus įdomu sužinoti plačiau apie šią “metalistų sektą” – jūsų dėmesiui pokalbis su sunkiosios muzikos gerbėjų klubo “MetClub” idėjiniu lyderiu Liuzeriu.

Robertas: Liuzeri, ar galėtum pora žodžių papasakoti, kaip kilo mintis suburti sunkiąja muzika besidominčius žmonės, ir apskritai – kodėl manei, kad toks klubas reikalingas?

Liuzeris: Tiesiog jaučiausi labai vienišas ir man reikėjo kompanijos išgertuvėms, he he :) Na, o jei rimtai, ši idėja kilo dėl kelių priežasčių. Visų pirma, besilankydamas sunkesnės muzikos renginiuose, ypač sostinėje, su pavydu stebėdavau kaip linksminasi ir bendrauja metalistų grupelės. Aš pats gyvenu Kaune ir tuo metu mano pažintys su metalinės muzikos gerbėjais apsiribojo 3-4 žmonėmis. Tuomet aš ir keli mano draugai mąstėme, kad galbūt daugelis sunkiosios muzikos gerbėjų Lietuvoje (ypač už sostinės ribų) jaučiasi taip pat – aplinkiniai nesupranta mūsų klausomos muzikos, nėra kur gauti įrašų, nėra su kuo diskutuoti, net alaus išgerti normaliai neturi su kuo, kadangi tuomet mus ypatingai buvo užvaldęs jaunatviškas idealizmas – visi, kurie klauso popsą, yra durniai :)

Antra priežastis buvo paprasta – atsiradus galimybei dažnai naudotis internetu, pastebėjau, kad virtualioje erdvėje jau pilna visokių automobilių mėgėjų, kompiuteristų ir panašaus pobūdžio klubų klubelių, o vat sunkiosios muzikos gerbėjų klubo kaip ir nebuvo. Pamaniau, kodėl mes turėtume būti nuskriausti?

Galiausiai, norėjosi save išbandyti ir organizacinėje veikloje – ar pajėgsiu suburti nepažįstamus žmones, ar pavyks nuveikti kažką naudingo visuomenei (ir sau) ir pan. Che, išėjo daugiau nei pora žodžių :)

R.: Kai tu kvietei žmones prisijungti, be abejo, tu kažką jiems turėjai pasiūlyti, kad jie susidomėtų. Kuo tu suintrigavai žmones? Ar nebuvo nusivylimų, neišsipildžiusių lūkesčių?

L.: Kiekvienam naujai prisijungusiam siūliau po alaus bokalą (juokauju). Šiaip nieko konkretaus nesiūliau – tiesiog pasidalinau mūsų (mano ir keleto labai artimų draugų, kurie šiuo metu irgi yra klube) idėja dėl tokio klubo ir laukiau reakcijos. Iš pradžių ji buvo baisi :) Pašiepimai ir sarkazmas liejosi per kraštus. Metalistai kažkodėl nematė prasmės burtis į klubą, kuris jokios apčiuopiamos naudos duoti negalėjo. Visgi prasmė buvo – Lietuvoje tuo metu sunkiosios muzikos gerbėjų tikrai nebuvo daug (arba apie juos nebuvo girdėt) ir vieningi mes galėjome nuveikti kur kas daugiau nei būdami atskirai. Tą suprato ir keletas entuziastų, kurie pasisiūlė padėti kurti klubą. Galiausiai, dabar jau skaičiai gali “šnekėti” už mane – šiuo metu MetClube virš 100 žmonių. Beje, neseniai kaip tik įvyko didysis apsivalymas nuo super-pasyvių žmonių. Prieš jį klube buvo 118 metkluberių. Be to, MC turi savo atrankos komisiją, kurios nebuvimas būtų “padidinęs” metkluberių skaičių iki maždaug 200-250 (tiek buvo norinčių prisijungti prie mūsų). Tačiau šiuo metu mums rūpi jau nebe kiekybė, o kokybė. Aišku, kaip ir visuomet, pasitaiko ir “broko”… :)

Nusivylimų, be abejo, buvo – tiek iš mano, tiek iš buvusių/esamų metkluberių. Pradžioje, klubo “kūdykystėje” daugelis pasitraukdavo dėl klubo (o gal savo?) neveiklumo. Žmonės kažkaip tikėjosi iškart gauti tam tikrą apčiuopamą naudą, o jos negavę, “pasiųsdavo” likusius ir dingdavo. Be abejo, šiuo metu šis reiškinys sutinkamas rečiau. :)

Šiuo metu kartkėmis įvyksta nesusipratimai dėl ideoligijų skirtumų, tačiau klubas yra pakankami vientisas, įvertus kokie iš tikrųjų skirtingi žmonės yra jame.

R.: Tačiau alų gerti, lankyti koncertus, bei “baliavoti” pirtelėse galima su bet kuo. Kodėl tam reikia specialaus klubo?

L.: Na, MetClubas suteikia galimybę susitikti jaunuoliams, kurie šiaip tikrai nebūtų susitikę. Pažintys yra tai, ką aš labiausiai vertinu klube. Susitikdamas su klubiečiais tu tarsi pabėgi nuo “etatinių” draugų veidų :) Per mytus pabendravęs su metkluberiais, aš asmeniškai, labai “atsišviežinu” :) Be to, tos pažintys dažnai būna labai naudingos – pvz. pusę mano fonotekos sudaro iš klubiečių pasiskolintų CD kopijos arba jų šiaip rekomenduota muzika.

R.: Kokie žmonės yra klubo nariai? Galbūt tai dar vienas “fanklubas” paaugliams?

L.: Taip, ir mes visi norime vaiko nuo Marilyno Mansono :) Na, tai tikrai nėra fanklubas, vien jau dėl to, kad klube nėra dievinamos grupės ar vieno konkretaus muzikinio stiliaus. Tiesą sakant, MC yra net “aukščiau muzikos”. Taip, metkluberiai mėgsta metalinę ar šiaip sunkesnę muziką, tačiau čia žmogus labiau vertinamas ne dėl pamėgtos muzikos, o dėl jo proto, draugiškumo ir pan. Sunkioji muzika yra tik kaip “rišamasis” elementas ir labiau naudojama atrankos etape, apie kurį tingiu pasakoti :)
Kalbant apie klubiečių amžių, jis varijuoja tarp 16-32.

R.: Kokie dažniausia būna žmonių lūkesčiai, ko jie tikisi sulaukti prisijungę prie klubo?

L.: Na, ir tikrųjų, čia jų reikėtų paklausti :) Pagal anketas sprendžiat, labiausiai pageidaujama yra informacija apie metalą arba šiaip gera kompanija išgerti alaus . Iš esmės, daugelis, stodami į klubą, patys nežino, ko tikėtis iš jo. Tokiems galiu tik pasakyti – tikėtis galima linksmo ir naudingo bendravimo, naujų draugų ir fonotekos bei žinių papildymo. Beje, prijungti prie mūsų el. pašto konferencijos jaunuoliai dažnai išsigąsta, nes klube pastoviai vyksta “fleimai” dėl vienų ar kitų dalykų. Nebijokite, tai apgaulingas nuolatos besipykstančių metkluberių įspūdis, kuris po pirmojo myto išsisklaido :)

R.: Ar prie klubo gali prisijungti bet kas, kas tik panorėję, ar yra vykdoma kažkokia antranka?

L.: Et, labai nenorėjau šio klausimo :) Ką gi, pasistengsiu trumpai. Prieš metus klube atsirado vadinama “MC komisija”, kurią sudaro trys aktyviausi klubo nariai, tame tarpe, ir aš pats. Taigi, norinčiam papulti į MC užpildžius anketą, ji papuola į šių trijų, “pilkaisiais kardinolais” vadinamų klubiečių tarpe, žmonių rankas (tiksliau, el. pašto dežutes). Tuomet vykdomas balsavimas ir anketa arba patenkinama, arba atmetama. Visi anketoje pateikti klausimai yra svarbūs ir dažno “interesanto” klaida būna tokie atsakymai, kaip “nežinau”, “bbd” ir pan. :) Tokios anketos atmetamos automatiškai. Be abejo, su “falšyva” anketa gali praslysti žmogus, turintis vieno iš MC komisijos narių pagrįstas rekomendacijas (taip, mes korumpuoti :)

Ta pati MC komisija atlieka ir tą minėtąjį didyjį apsivalymą.

R.: Kaip manai, ar dabar, praėjus trims metams nuo klubo įkūrimo, gali pasakyti, jog ši idėja pasiteisino? Kokie buvo tavo asmeniškai pasiekti tikslai?

L.: Be abejo, idėja pasiteisino. Bent jau nei vienas iš mūsų nieko nepraradome (na, gal tik keletą litų mytams :), o daugelis net kaip tik – kažką gavo iš klubo. Jau minėjau pažintis ir fonotekos papildymą. Be to, tas pats “Ferrum”, kuriame dabar skaitote šį interviu, yra mūsų kūrinys. Nuskambės nekukliai, bet, manau, kad klubas iš dalies prisideda prie šiuo metu jaučiamo metalinės kultūros pakilimo.

Man asmeniškai MetClubas buvo ir savotiškas organizacinės veiklos “simuliatorius” – jame sužinojau, kaip moku bendrauti su žmonėmis, organizuoti susitikimus, neformaliai vadovauti (nors iš esmės, vadovavimo čia nelabai ir reikia – visi metkluberiai, įskaitant ir mane, yra lygūs ir klube nėra lygesnių už lygesnius :). Man, kaip būsimam vadybininkui, ši patirtis yra labai svarbi. Be to, atsirado pažinčių, kurios ateityje gali tapti labai naudingomis :)

R.: Kas klubo laukia toliau – juk viso savo gyvenimo tikriausiai nesirengi sieti su juo? Galbūt jau dabar sąmoningai rūpiniesi savo pamaina, kuri toliau tęstų klubo veiklą?

L.: Turiu keletą “favoritų”, kurie, mano manymu, galėtų tęsti “vadovavimą” klubui, tačiau iš esmės tokio vadovo etato kaip ir nereikia. Žmonės klube yra patys pakankamai organizuoti ir jau dabar, mano nuomone, išgyventų be jokio lyderio :) Keletą kartų buvo kilusi mintis apleisti lyderio pozicijas dėl laiko stokos, tačiau artimų klubo draugų buvau atkalbintas. O vėliau – žiūrėsim. Tikrai nemanau, kad ateityje klubas išnyks. Atvirkščiai, tikiuosi, kad jis nuveiks dar daug naudingų darbų alternatyviosios kultūros vystyme.