Metalo muzikos triptikas Jonavoje – čia ne tik trąšos byra...

Pamenu senus laikus, kai kiekviename Lietuvos mieste, miestelyje, kaimelyje buvo sava metalo muzikos gerbėjų bendruomenė. O ir tokios muzikos grupių buvo ten apstu. Tuo metu ir Jonava garsėjo ne tik kaip azotinių trąšų ir kitų chemijos pramonės produktų, bet ir kaip stiprių metalo atlikėjų miestas. Viena iš tokių komandų – AGONIJA, kurios sunkiems trash metalo ritmams buvo lemta patirti nemažą pertrauką. Bet jie sugrįžo, ir dar kaip!

Jau senokai šios grupės nariai kvietė į renginius savame mieste. Ir pagaliau šių metų kovo 3 d. buvo nuspręsta – užteks atsikalbinėti, reikia važiuoti ir viskas! Taigi pora valandų Kaziuko mugėje, gėrybių krepšelis į namus – ir į kelią. Mašina ekonomiška benzinui, bet ankšta trims keliautojams. Nors ką reiškia tie 100 su trupučiu kilometrų – teisinga muzika, smagus pokalbis, putotojo buteliukas – štai ir vietoje.

Smagu aplankyti seniai bematytą miestą ir sutikti seną ir naują metalistų gvardiją. Kultūros centras (KC) Jonavoje milžiniškas, net sugebame į aikštelę užvažiuoti ne iš tos pusės. Pasitaisę statome mašiną ir likus dar geram pusvalandžiui iki koncerto, prisėdame vietinėje kavinėje. Pastato eksterjeras ir interjeras senovinis, ne dažnai tokius šiandien bepamatysi. Vien ko senovinis gobelenas, liustros ir sienų apdaila verti…Vis tik jauku – ir senovę mena, ir prie dabarties dera.

Kaip žadėta, beveik 19 val. nuskamba pirmieji sunkieji akordai. Tai gerai pažįstama vilniečių black metalo komanda INQUISITOR. Iki šiol matyta tik Vilniuje, ji svetur atrodo kažkaip egzotiškai. Kaip ir salėje sustatytos kėdės, kur susėda „seni kelmai“, kaip vietinius senuosius metalo gerbėjus kaipmat pakrikštija vienas AGONIJOS narys. Aha, jei jau kėdės, sėdamės ir mes, kol dar vangoka publika nesustoja prie scenos. Na, vadinkime tai scena – poros pakopų pakyla, ant kurios telpa tik būgnai ir dalis garso aparatūros. Kiti muzikantai ir kolonėlės stovi žemai, taigi viskas vyksta kone tarp žiūrovų…

INQUISITOR neriasi iš kailio, nuoširdžiai tikėdami savo muzika, ir tai jiems sekasi pakankamai gerai. Netrukus s kinkuoja galvas ir tie „kelmai“, ir jauni „medeliai“, ir net mažos „atžalos“, kurių keletas, kaip ne keista, čia pasirodė su tėvais. Na ir į sveikatą – tegul auga nauja teisingos muzikos gerbėjų karta! O čia dar bliako herojai, kaip įprasta, tvoja gerą kokybiškos muzikos dozę – ufff, gerai!

Trumpa pertraukėlė, kurios metu pakanka laiko pakalbinti vietinius melomanus (keista, bet iš visai pašonėje esančio Kauno lyg ir niekas neatvyko, o iš Vilniaus matosi ir daugiau veidų) ir pamatyti, kaip veteranai pakaitomis maukia ir alų, ir kai ką stipriau… Nagi atsparūs tie užgrūdinti tvirti kūnai, velniai griebtų…

Toliau – taip pat vilniečiai AWAKENING SUN, neseniai išleidę albumą ir ta proga gana intensyviai visur pasirodantys. Jonavoje man taip pat matomi pirmą kartą, taigi smalsu. Vos prasidėjus kaip paprastai ugningam jų šou, prasideda ir bėdos – berods, trūkusi styga palieka grupę be vienos gitaros. Nors vėliau jonaviškiai šnekėjo, kad kolegos neapdairiai nepaprašė jų pagalbos, faktas tas, kad šį kartą dėl tų nesklandumų AWAKENING SUN nuskambėjo kur kas blankiau ir mažiau įdomiai. Ypač žinant, kad šiaip jų skambesys tikrai šaunus. Aišku, muzika ta pati, ir draivas geras, bet esant geram įgarsinimui, akivaizdžiai trūko tos gitaros… Na, kad visai nesumenktų šios grupės šou įspūdis, verta pasakyti, kad jie padarė visa, kas tokiomis aplinkybėmis geriausia. Ir stilistinė visų dalyvių įvairovė šiuo atveju buvo tik į naudą. Linkime vaikinams daug geresnių koncertų!

Iš salės dingsta pusė kėdžių. O kaip gi kitaip – juk į areną ruošiasi renginio headlineriai, kurių palaikyti susirinko didžioji publikos dalis. Čia reikia pasakyti, kad tos publikos mažoka – koks 100 žmonių, net organizatoriai prasitaria, kad tikėjosi daugiau. Bet kartais svarbiau ne kiekybė, o kokybė. Ir netrukus ši prielaidai pasiteisina visu 100 procentų…

Vos pasirodo AGONIJA, dar tik garso suderinimui, mažojoje KC salėje kyla ovacijų banga. Sužinau, kad čia yra daugiau salių – didžioji, atrodo, su stacionariomis kėdėmis, o galerijos funkciją atliekanti dar mažesnė skirta daugiau kameriniams renginiams. Daugiau sužinoti nespėju, nes šeimininkai susisuka greitai ir tuoj pat ima lietis laiko patikrintas smagus trešiukas. Kiek pastaruoju metu matau šią komandą, tiek mane žavi jos narių entuziazmas, tikėjimas savo grojama muzika, pagaliau ir tos muzikos įtaiga, ir technika. Vyručiai dirba iš peties, valanda prabėga beveik nepastebimai, o prie pat muzikantų susibūrusi didžioji žmonių dalis labai primena senuosius, „oldskūlinius“ metalo koncertų laikus. Įdomu stebėti šėlstančius senolius, pakaitomis su jaunuomene, tarp visų nardantį fotografą, ir šiaip nebuvo nė vieno abejingo smagiam reginiui. AGONIJA pateisina savo pastangas užbaigti metalinį triptiką taip, kad ilgam visiems įsimintų – scenoje pasirodo ir du vokalistai, po to – ir senasis, pirmasis frontmenas. Ir nors vėliau muzikantai skundėsi, kad vienas kitą vargiai girdėjo, dėl ko vietomis net „nusigrojo“, mes to nepastebėjome. Viskas buvo puiku, šaunuoliai!

Net afterparty būta. Tačiau tas šimtas su trupučiu kilometrų atgal mūsų trijulę išjudino namo iškart po renginio. Grįžome vedami geriausių įspūdžių, o dar ir po gaisro atsigavusi pakeliui esanti „Karališkoji kibininė“ pamalonino skaniais kibinais ir firminiu kmynų gėrimu. Taigi šeštadienio vakaras užskaitytas 10+ – iki kitų susitikimų Janinų/Jonų ir chemikų mieste, kuriame nenutilo metalo muzika!