Metalo krikštatėviai arba JUDAS PRIEST istorija

Redaktorius: Taip, tai dar vienas straipsnis apie jau šį šeštadienį Vilniuje koncertuosiančius JUDAS PRIEST. Publikuojamas jis autoriaus prašymu, taip pat dėl to, jog tai, ko gero, išsamiausia JP istorija lietuviškai. Joje aprašomi ne tik smulkiausi faktai, bet ir mini albumų recenzijos. Tegu grupės nemėgėjai atsipalaiduoja, o fanai – mėgaujasi.

JUDAS PRIEST koncertuos “Ledo Rūmuose” Vilniuje gruodžio 3 dieną.

1969 – 1979

Jei reikėtų nurodyti metalo gimimo vietą, be jokios abejonės tai – Didžiosios Britanijos miestas Birmingemas. Jis davė ir šio stiliaus pranašus BLACK SABBATH, ir stiliaus įkūrėjus JUDAS PRIEST. Ir matyt ne šiaip sau, juk britų metalurgijos pramonės širdyje nuo pat vaikystės grūdinosi paprastų vaikinų sielos, o jų ausims nesvetimas buvo kūjų plakimas, pjaunamo, virinamo metalo garsas.

Aukščiausios kokybės heavy metalo plienas su etikete JUDAS PRIEST grūdinosi sunkiai ir ilgai, o jų kelias į metalo Olimpo viršūnę tikrai nebuvo rožėmis klotas. Grupės pradžią galima laikyti 1971 metus, kai du draugai šviesiaplaukis gitaristas Kenneth Kevin Downing ir boso gitaristas Ian Hill sukūrė savo grupę. Šie vyrukai susipažino dar mokykloje ir buvo susižavėję blues-rock muzika. Didelę įtaką jiems darė Jimi Hendrix, Cream, John Mayalla, maištininkai Kinks. Be jokios abejonės panašią muziką sunkiais gitariniais rifais vyrukai pabandė groti ir patys. Šešiasdešimtųjų/septyniasdešimtųjų sandūroje pramokusius groti bliuzą vyrukus pakerėjo ir užgimusi bliuzinio hard rock banga, o didžiausią pavyzdį rodė LED ZEPPELIN ir žemiečiai BLACK BABBATH.

Į pirmąją grupės 71-ųjų pradžios sudėtį be minėtų gitaristų dar įėjo vokalistas Alan Atkins, pastarasis ir atsinešė savo senos, dar 1969 m. įkurtos ir jau suspėjusios iširti grupės pavadinimą – JUDAS PRIEST. Labai jau vyrukams patiko Kunigo Judo pavadinimas. Pirmuoju komandos būgnininku tapo John Ellis. Nuo jo ir prasidėjo ilgai grupę kankinusios būgnininkų problemos, nes pastarieji tiesiog ilgai neužsibūdavo. Taigi, labai greitai dingus pirmajam būgnininkui, grupėje epizodiškai pasirodo Alan Moore, tačiau jau tų pačių 71-ųjų gale jį keičia Chris Campbell. Muzikantai intensyviai groja gimtojo Birmingemo klubuose, baruose ir visur, kur tik pasitaikydavo proga. Repertuarą sudaro žinomų bliuzo ir hard komandų kūriniai, atsiranda ir pirmieji savi kūrinėliai.

1972 m. gale iškyla problema – Judai netenka ir vokalisto, ir būgnininko. Laimei, pasirodo Iano draugės brolis, ne kas kitas, o Robert Halford, vietinė įžymybė, pasižymėjęs kaip rock grupių Lord Lucifer ir Hiroshima vokalistas. Pastarąjį pavyksta įkalbinti tapti naujuoju grupės „frontmenu“. Taip grupė pasipildo dar vienu šviesiaplaukiu, o šis su savim atsitempia ir savo senosios grupės būgnininką John Hinch. Robas savo nepaprastai stipriu ir plačių galimybių balsu sustiprina komandos pozicijas, taigi jau galima leistis į pirmą rimtesnį koncertinį turą Didžiojoje Britanijoje. Sėkmingas turas vėliau išsiplėtė į pirmuosius koncertus žemyninėje Europoje: Vokietijoje, Norvegijoje, Olandijoje. 1973 m. gale be perstojo grojančiai grupei pavyksta sudaryti ir pirmąjį kontraktą plokštelės įrašymui, tačiau įrašų kompanija netikėtai nutraukia sutartį. Visgi kontraktą su nedidele įrašų kompanija „GULL Records“ pavyksta pasirašyti 1974 m. pradžioje.

Prieš pat įrašą kyla dar viena puiki idėja prijungti prie grupės antrą gitaristą. Juo tampa Glen Tipton, prieš tai grojęs, tarp kitko klavišiniais, vietinėje grupėje FLYING HAT BAND, kuri tuo metu jau turėjo gana solidų statusą ir net lydėjo pačius DEEP PURPLE Britanijos ture. Glenas tapo ne tik JP gitaristu, bet vėliau ir vienu pagrindiniu dainų autoriumi, o kartu su Robu pasidalino grupės lyderių pozicijas.

Kukliu biudžetu kuklioje studijoje per trumpą laiką įrašomas pirmasis albumas „Rocka Rolla“. Jį prodiusuoja Roger Bain. Vinilinis LP išvysta dienos šviesą tų pačių 1974 metų rugsėjį.

Muzikos prasme debiutas lyg ir nieko ypatingai naujo neparodė, galima išskirti tik ypatingai stiprų Halfordo balsą. Dar gana atsargiai panaudojamas vadinamas „twin guitars“ (dvi gitaros kartu groja tą patį ritmą) skambesys, kuris buvo atrastas dar YARDBIRDS gitarinio Jeff Beck / Jimmy Page dueto bei kartais naudojamas hardrockerių WHISHBONE ASH ir THIN LIZZY, vėliau sustiprintas taps ne tik firmine JUDAS PRIEST etikete bet ir viso metalo stiliaus kone privalomu skambesiu. Albume yra ir titulinis šiek tiek komercinis rock‘n‘roliukas, keistokas Keno gitaros pjovimas „Deep Freeze“, lyrinis „Run Of The Mail“ su ilga improvizacija, progresyvaus bliuzinio hardo gabaliukai „One For The Road“, „Cheater“. Diskas tikrai ne nuobodus, pilnas ieškojimų ir atliktas profesionaliai.

Nors albume skamba visai neblogas klasikinis bliuzinis hard rock, tačiau tuo metu blues hard rock banga Britanijoje jau slūgo ir su tokiu albumu buvo ryškiai pavėluota, todėl, deja, susilaukti sėkmės iš pirmo albumo, kaip pavyko LED ZEPPELIN ar BLACK SABBATH, neteko. Albumas buvo vangiai perkamas ir susilaukė daug muzikologų kritikos, nors tais laikais atkreipti bet kokį jų dėmesį jau galima pavadinti šiokia tokia sėkme.

Sekantys metai pasirodė ypač sunkūs. Gull nedavė papildomų pinigų, todėl vaikinams, pasiryžusiems žūt-būt tęsti muzikinę karjerą, teko uždarbiauti papildomuose darbuose ir masiškai koncertuoti.

1975 04 25 grupė pirmą kartą gyvai sugroja televizijoje, BBC laidoje “The Old Grey Whistle Test”. O rugpjūčio mėnesį pasiseka net sudalyvauti prestižiniame rock muzikos festivalyje Readinge, kur grupę pamato 60 000 žiūrovų. Vėl pasikeičia būgnininkas – į grupę gerokai sustiprėjęs grįžta Alan Moore. Sėkminga koncertinė veikla įgalioja „Gull records“ suteikti Priestams dar vieną galimybę įrašyti albumą.

Šį kartą vyrukai neprašauna. Įrašytas nedidelėje Morgan studijoje ir prodiusuotas Jeffrey Calvert bei Max West ir pačių JP, 1976 m. albumas „Sad Wings Of Destiny“ rimtai sukrečia muzikos pasaulį. Diskas prasideda ilga, galinga beveik aštuonias minutes trunkančia daugiapakope kompozicija „Victim Of Changes“. Joje jau visu galingumu panaudotas „twin guitars“ skambesys, pulsuojantis, galingas bosinės gitaros plakimas ir stiprūs būgnai sudaro galingą ritmo sekciją, stiprus rėkiantis ir ekspresyvus Robo balsas pasivaikšto keletos oktavų diapazone, o ritmo pasikeitimai, galingos solo partijos pagyvina kompoziciją nepalikdami vietos monotonijai. Iki šiol šį gabaliuką grupė laiko geriausia visų laikų savo kompozicija ir privaloma koncertų dalimi. Rodos grupė surenka viską, kas yra geriausia ir sunkiausia hard rocke ir visa tai dar labiau sustiprina ir išgrynina. Toliau ta pačia dvasia išlaikyti klasika tapę gabalai „The Ripper“ apie tą patį Džeką Skerdiką, „Tyrant“, „Genocide“ padaro ir tekstinę revoliuciją. Plokštelėje yra ir lyrinių nukrypimų, tokių kaip keistoka baladė su pianinu „Epitaph“. Diskas nesulaukė ypatingai didelės komercinės sėkmės, tačiau sukrėtė muzikinį undergraundą kažkuo visiškai nauju. Kritikai taip pat nelieka nuošaly, vieni girdami naują skambesį, kiti peikdami muzikos sunkumą. Vienas muzikologų naują grupės muziką pavadina „A masterpiece of demonic heavy metal“ (šedevrinis demoniškas sunkusis metalas). Pastarasis apibūdinimas „heavy metal“( galima versti ir kaip „sunkusis metalas“ bet ir „sunkioji artilerija“), patiko ne tik žurnalistams, bet ir grupei ir tapo ne tik Priestų stiliaus, tačiau ir visos gimstančios muzikinės srovės pavadinimu.

Diskas atkreipia galingos įrašų kompanijos CBS (vėliau jos filialas „Columbia“) dėmesį ir 1976 m. gale grupė pasirašo su ja ilgalaikę sutartį. Tuo tarpu pirmieji du diskai grupei tampa amžinu teisiniu ginču dėl autorinių teisių, o „Gull Records“ – puikia ilgalaike investicija, iki šiol duodančia neblogus dividendus.

JUDAS PRIEST ilgai nelaukdami persikrausto į Londoną, puola į įrašų studiją ir … pakeliui pameta būgnininką. Įrašams tenka pasisamdyti gana žinomą sesijinį muzikantą Simon Phillips. Šį kartą gavę pakankamai pinigų, laisvės ir laiko, mūsų herojai atsiduria „Ramport“ studijoje šalia Londono, kartu su pačiu Roger Glover, DEEP PURPLE bosistu ir įžymiu rock prodiuseriu. Vyrukai apsigyveno viešbutėlyje šalia moterų vienuolyno. Išgirdusios grupės pavadinimą, jos pagalvojo, kad tai religinė grupė ir paprašė pagroti rengiamame vakarėlyje! Gerai, kad jos nežinojo, jog naujojo albumo pavadinimas „Sin After Sin“.

Albumas prasideda galinga ilga kompozicija „Sinner“, toliau prikausto pirmuoju puikiu gerokai perdirbtu ir pasunkintu, tačiau išlaikiusiu lyrinę gaidelę folk dainininkės Joan Baez „Diamonds And Rust“ koveriu. Toliau sunkoki jau atrasto heavy metalo stiliaus kūrinėliai kaitaliojasi su lyriniais/akustiniais gabaliukais ir baigiasi pribloškiančiu galingu metalo gabalu „Dissident Aggressor“. Tekstai tampa dar aštresni ir tiesmukesni, metalistiniai. „Sin After Sin“ tampa pirma rimta komercine sėkme. Diskas šauna į 23-čią britų hitparado vietą, kas jaunai ir dar tokiai sunkiai grupei tiesiog stebuklas.

Čia reikia pasakyti, kad mūsų „Kunigas“ jau tuo metu garsėjo ne tik gerais albumais, bet ir puikiais koncertais, todėl grupė tuoj pat išsiruošia į ilgalaikį pergalingą turą. JP pirmą kartą atsiduria Amerikoje. Simonas atsisako dalyvauti koncertuose, taip grupėje atsiranda Les Binks, pirmasis būgnininkas išsilaikęs grupėje daugiau nei vienam albumui.

Kelionė į Ameriką sekasi puikiai, mūsų herojai sėkmingai apšildo kitas žvaigždes ir sėkmingai koncertuoja tiek rytų, tiek vakarų pakrantėse. O Oklande, Coliseum vykstančiame „Day On The Green“ festivalyje jiems tenka didelė garbė lydėti supergrupę LED ZEPPELIN. Čia per dvi dienas juos pamato 120 000 žiūrovų minia!

Grupė grįžta į Britaniją tiesiog pačios punk revoliucijos įkarštyje. Reikia pastebėti, kad tuo metu groti sunkius ir gerai sudėliotus, sudėtingus rifus tapo nemadinga ir tik keli hard rock galingieji, tokie kaip RAINBOW ar THIN LIZZY su panašia muzika ryžosi koncertams Britanijoje. Tačiau JUDAS buvo sutikti šiltai ir net karštai. Grupės ima garsėti savo ypatingai uždegančiais koncertais, o baigiantis turui London Victoria Theatre stipriai įsiaudrinę gerbėjai tiesiog nusiaubia salę. Amerikiečiai nutaria nenusileisti anglų fanams ir įžymiąją „Madison Square Garden“ salę Niujorke taip pat paleidžia šipuliais. Grupei tenka sumokėti ketvirtį milijono dolerių už sulaužytas kėdes. Neblogos „reklaminės išlaidos“ (prisiminus to meto dolerio kursą), ar ne tiesa?

Grupė neleidžia sau atsikvėpti nei vienai dienai ir puola įrašinėti naują albumą. Albumas „Stained Class“ (liaudyje kartais paskutinis žodis keičiamas į „Glass“), įrašytas nedideliame Cotswold kaimelyje Anglijoje su prodiuseriu Dennis Mackau, pasirodo 1978 m. pradžioje. Šiuo kūriniu JUDAS PRIEST galutinai suformuoja savo stilių, tapusiu heavy metalo standartu. Nuo pat pirmo kiek ilgesnio „Exciter“ iki paskutinio gabalo tai – dinamiškas užvedantis metalas. Galutinai dingo pirmuose albumuose buvęs bliuzinis skambesys, deja, nukenčia ir hard rockui būdingos improvizacijos, neliko baladžių, neskaitant puikaus anti-lyrinio gabaliuko mirties tema „Beyound The Realms Of Death“. Pagrindiniu eksperimentatoriumi lieka Roberto vokalas, toliau pastebimai žengiantis progreso keliu ir ieškantis naujų sprendimų.

CBS bosai tuo metu grupei griežtai kėlė reikalavimus: kiekvienam diske būtinai turi būti bent vienas komercinis gabaliukas, potencialus singlas. Čia reikia pastebėti, kad PRIESTai vis sugebėdavo puikiai išsisukti, įdėdami į albumus po vieną gerokai metalizuotą ir beveik neatpažįstamai pakeistą koverį. Kai kurie jų net virto neatsiejama grupės koncertinio repertuaro dalimi. Taip į „Stained Class“ pačiu paskutiniu momentu įdėtas jau su kitu prodiuseriu, James Guthrie, įrašytas 12 metų senumo visiškai metalizuotas grupės SPOOKY TOOTH gabaliukas „Better By You, Better Than Me“ grupei ir įrašų kompanijai po keliolikos metų padovanojo nemažą problemėlę, bet apie tai kiek vėliau.

1978 metais įvyksta kelios svarbios grupės transformacijas. Pirma: disko „S.C.“ viršelį papuošė įžymusis aštriabriaunių raidžių logotipas. Antras dalykas labai svarbus metalo gerbėjams: Robas, tuo metu užsivilkęs seną gerą odinę „baikerių“ stiliaus striukę, ima keisti savo sceninį įvaizdį iš šifoninio, atlasinio, viduramžiškai hipiško stiliaus į baikerinį – metalinį. Naujas vokalisto įvaizdis nuo to laiko stipriai progresuoja, pasipildydamas odinėmis kelnėmis, kniedėmis ir grandinėmis, ir greitai užkrečia kitus grupės narius, vėliau fanus o galiausiai tampa viso metalinio judėjimo atributika.

Grupė išsiruošia ilgoms gastrolėms kaip „headlineriai“ po Europą ir pirmą kartą po Japoniją, kur buvo ypač gerai sutikti. Turas persikelia ir į Ameriką, kur JP taip pat koncertuoja kaip pagrindinė grupė arba kaip specialūs svečiai, o albumas pirmą kartą pakyla į labai svarbios ir didžiausios muzikos rinkos albumų šimtuką.

Grįžę iš valstijų, PRIEST kimba įrašinėti dar vieną vinilinį albumą „Killing Machine“, kuris Anglijoje išeina dar tų pačių metų pabaigoje, o Amerikoje perleidžiamas 1979 m. pradžioje švelnesniu pavadinimu „Hell Bent For Leather“, papildytas puikiu blues rock grando Peter Greeno ir grupės FLEETWOOD MAC „The Green Manalishi (With The Two-Pronged Crowns)“ dainos koveriu.

Vienas įdomiausių grupės istorijoje albumas įrašytas „Utopia Studios“ Londone su jau pažįstamu prodiuseriu James Guthrie. Jo kūrinukai gana skirtingi, bet neiššoka iš naujai sukurto stiliaus rėmų. Galingi, trumpi, tankaus garso kūriniai smogė nauja jėga. Pradedant grubiu metalo manifestu „Delivering The Goods“, nemirtingu „Hell Bent For Leather“, sprandą laužiančiu „ Running Wild“, energingu „Burning‘ Up“ ir net baigiant komerciniu „Evening Star“ bei tikru metalo himnu „Take On The World“ – diskas puikus. Čia reikia pažymėti, kad net sunkiose dainose kartu su galia puikiai dera gražios užvedančios melodijos, o ką jau kalbėti apie baladę „ Before The Down“.

Visai netikėtai ritminis, nesudėtingas „Take On The World“ šauna į Britų hitparado topus ir tampa pirmuoju metalistų himnu. Paskui jį į topus šauna „Evening Star“. 1979 m. pradžioje šioms abiems dainoms BBC televizija, laidai „Top of the Pops“, sukuria vaizdo klipus, kas sudaro prielaidą teigti, kad heavy metalui atsiranda pavojus tapti socialiai priimtinu ir prarasti undergraundo statusą.

Toliau seka pergalingas turas Europoje. O Japonijoje, kur visada buvo mėgstamos hard&heavy grupės, Judai buvo ypač karštai sutikti. Ten ir įrašomas pirmas koncertinis albumas. Toliau užkariaujama Šiaurės Amerika. Koncertų sėkmei nemažą nuopelną turi progresuojantis metalinis-odinis grupės įvaizdis, o ką jau kalbėti apie Robo pasirodymą su riaumojančiu Harley-Davidson motociklu scenoje per pašėlusį gabalą „Hell Bent For Leather“. Su motociklų gamintoju pasirašoma bendradarbiavimo sutartis ir „baikerio svajonė“ iki šiol yra neatsiejama JUDAS PRIEST koncertų dalis.

Galingas koncertinis „Unleashed In The East (Live In Japan)“ pasirodo tų pačių 79-ųjų gale ir iki šiol laikomas vienu geriausiu metalinių koncertinių albumų. Jame įrašytos devynios jau žinomų gabalų versijos, tame tarpe net keturios iš „Sad Vings Of Destiny“, įskaitant galingąjį „Victim Of Changes“. Matyt, norėta priminti apie nepelnytai pamirštą antrąjį albumą. Širdį plėšanti „Diamonds And Rust“ versija čia skamba ypač puikiai. Galingas koncertinis skambesys, prailgintos puikių gitarų soluočių versijos, stiprus Halfordo vokalas gyvai skamba taip pat puikiai, kaip ir studijiniuose albumuose. Albumo sėkmė buvo tiesiog stulbinanti. Amerikoje jis papuola į geriausių 50-tuką ir lėtai, tačiau užtikrintai pasiekia auksinį statusą (pusės milijono tiražas), o tai jau rimta komercinė sėkmė, juolab prisiminus, kad tai, ko gero, sunkiausias albumas, užkopęs į tokias aukštumas septyniasdešimtųjų gale.

Šiuo albumu prasidėjo draugystė su prodiuseriu Tom Allom. Pirmą kartą vyrukams susitikus su šiuo solidžiu dėde, kilo abejonės, kad pastarasis gali įrašinėti heavy metal, bet pirmas vakaras artimiausiame bare abejones išsklaidė dešimčiai metų. Viskas klojosi kuo puikiausiai, tik viena bėda, galingasis ir puikiai pritapęs prie grupės Les Binks neatlaikė begalinio koncertinio-studijinio maratono ir paliko grupę. Čia, galima sakyti, ir baigėsi pirmasis grupės vystymosi etapas.

Šiame etape Judai pasižymėjo tiesiog stebėtinu užsispyrimu. PRIEST atlaikė galingą 77-78 metų punk revoliuciją, toliau pop disco muzikos sprogimą ir kylančią naujųjų romantikų arba new wave (nemaišyti su NWOBHM) bangą ir, nekreipdami dėmesio į nieką, pamažu, bet užtikrintai kopė sėkmės laipteliais, toliau kūrė grynindami ir sunkindami savąjį heavy metalą. Susiformavo ir dainų autorių trejetukas – G.Tipton/R.Halford/K.K.Downing. Septyniasdešimtųjų gale grupė turėjo savo sukurtą „metalinį“ įvaizdį (kiekvienas muzikantas savąjį: pvz., tik Glenas naudoja raudoną odą), metalinius tekstus, žvaigždžių statusą ir milžinišką pasekėjų armiją, kuri aštuoniasdešimtaisiais pakils galinga new wave of British heavy metal (toliau NWOBHM) banga.

1980 – 1991

Antrąjį etapą JUDAS PRIEST pradeda 1980 metais su nauju būgnininku. Šį kartą juo tampa tikra rock žvaigždė Dave Holland, patyręs penkių rock grupių veteranas, kurių žymiausia legendinė TRAPEZE. Pastarasis šaltai ir užtikrintai sėda prie mušamųjų nuo pat pirmo koncerto ir palydi grupę į naują kokybinį lygį.

Nuo 1980 m. PRIEST pakeičia albumų įrašymo taktiką. Nuo šiol ilgam išsinuomojamos geriausios studijos gražiuose atokiuose žemės kampeliuose ten, kur galima ir pailsėti, ir rimtai susikaupti, visiškai atsidėti muzikai. Viena pirmųjų tokių vietelių tampa „Startling Studios“ Ascot vietovėje Anglijoje, kurioje jau buvo miksuojamas jų koncertinis diskas. Studija buvo įkurta dideliame baltame name, vadinamame „Tittenhurst Park“ ir priklausė „ex-bitlui“ Ringo Starr, o prieš tai ir pačiam John Lennon. Name buvo „baltasis kambarys“, kuriame buvo nufilmuotas įžymusis Lennono klipas su baltu pianinu „Imagine“. Kas įdomiausia, jog šį klipą per televizorių JUDAS PRIEST vyrukai pamatė, sėdėdami tame pačiame kambaryje. Šis faktas sujaudina, o graži, paslaptinga vietovė įkvepia ugnies mūsų herojams ir šie per keturias savaites sukuria legendinį albumą „British Steel“.

„Britų plieno“ viršelyje pavaizduoti pirštai, laikantys didžiulį skutimosi peiliuką, britų metalurgijos simbolį. Energingas, užvedantis metalas, įsimintinos melodijos, aštrios gitarų soluotės. Albumas prasideda jau legenda tapusiu įstatymų laužytoju „Breaking The Law“, iškarto tapusiu hitu. Paskui jį į hitus šauna „Living After Midnight“, kuris iš tikrųjų gimsta gerokai po vidurnakčio, bei dar vienas himnas „United“. Visiems trims sukuriami klipai („Living..“ net du variantai). Toliau, marširuojantis „Metal Gods“ buvo sukurtas toli gražu ne kaip panegirika patiems sau, jį inspiravo fantastinis filmas apie milžiniškas mašinas robotus „The Day Of The Triffids“, tačiau galingas gabaliukas kartu su Robo firminiu žingsneliu koncertuose pastarajam prilipino „Metalo Dievo“ etiketę, vėliau taip plačiai išplitusią metalo gerbėjų tarpe. Greitus ir pašėlusius „Rapid Fire“ ir „Steeler“ galima laikyti speed metalo eros pradininkais. Labai įdomus ir, ko gero, labiausiai išsiskiriantis tiek muzika, tiek įdomiu Halfordo vokalu dramatiškasis „The Rage“.

Albume panaudoti „natūralūs“ specialieji efektai: biliardo lazda, policijos sirena arba stalo įrankiai „baltojo namo“ virtuvėje. Tekstai toliau progresuoja, impresionistinė lyrika ima įgauti ne tik aštrų jėgos demonstravimo, bet ir socialinį atspalvį, akcentuojamos asmenybės laisvės ir socialinio išsilaisvinimo idėjos, pvz., gabale „Grinder“ citata „I need room to breath“, vienybės idėjos „United“ ar jaunatviškumas „You Don‘t Have To Be Old To Be Wise“.

Simboliška, bet senosios bangos atstovų diskas tapo NWOBHM sprogimo epicentru. Be jokios abejonės Judai tampa viso judėjimo vėliavnešiais. Albumas šokteli į Britanijos albumų topus, pasiekdamas net trečią vietą, o Amerikoje patenka į keturiasdešimtuką ir labai greitai tampa auksiniu.

Toliau pergalingas turas: Britanijoje į koncertus bilietai tiesiog išgraibstomi, o Amerikos žemyne sugrojama daugiau nei šimtas koncertų. Grįžę namo JUDAS PRIEST sėkmingai sudalyvauja pirmajame vėliau žymiausiu tapsiančiame metalistų festivalyje „Monsters Of Rock“ Doningtone.

1981–uosius grupė pradeda, įrašinėdama naują albumą nuostabioje Ibizos saloje, Ispanijoje. Karšta saulė, daug pigaus vyno ir kitokio alkoholio leido šiek tiek atsipalaiduoti, tačiau reikėjo susikaupti ir tęsti darbus. „Point Of Entry“ – taip vadinasi naujasis eksperimentinis darbas, išėjęs dviem skirtingais viršeliais Europai ir Amerikai/Japonijai ir tapęs vienu iš nesėkmingiausių grupės tvarinių. Albumas visai neblogai skamba ir turi rimtesnių gabaliukų, vėliau tapusių koncertiniais: „Desert Plains“ ar „Heading Out To The Highway“. Pastarojo klipe grupė demonstruoja meilę lenktyniniams automobiliams bei smagųjį „Hot Rocking‘“, kurio klipe JP groja degančiais instrumentais (žinant to meto technikos galimybes, ko gero, tikrai buvo labai karšta). Tačiau supaprastinta, komercinio prieskonio turinti muzika šiek tiek nuvylė gerbėjus. Negelbėjo nei trys videoklipai, be minėtųjų dviejų dar buvo sukurtas klipas „Don‘t Go“. Tačiau albumo nesėkmė visiškai nepakenkė koncertams ir vyrukai, apsiginklavę nauja unikalia hidraulinių pakėlėjų ir šviesos aparatūra, metus baigė labai sėkmingu koncertiniu turne Amerikoje ir Anglijoje.

Visgi reikėjo pataisyti kūrybinę reputaciją, antras šūvis pro šalį galėjo liūdnai baigtis, todėl grupė rimtai susirūpino naujo albumo įrašu. Darbas prasidėjo toje pačioje studijoje Ibizoje, o vėliau persikėlė už Atlanto į Floridos studiją, kuriai priklausė net šalia esanti bažnyčia. Darbas vyko rimtai, vyrukai net nepastebėjo, kaip praūžęs uraganas sulaužė aplinkinius medžius.

Rezultatas pribloškė. JUDAS PRIEST prisiminė, jog moka puikiai groti. Muzika gerokai pasunkėjo, kompozicijos tapo sudėtingesnės, Keno ir Gleno gitarų dvikovos tapo dar aštresnės ir sudėtingesnės, Iano ir Deivo bosai pasidarė kažkokie bauginamai sunkūs, o Robo balsas stebino naujomis neatrastomis galimybėmis, puikiai veikė choriniai priedainiai. Kompozicijos tapo labai struktūrizuotos, heavy metalas buvo pakeltas į aukštesnį kokybinį lygį. Taigi 1982-ųjų vinilas „Screaming For Vengeanse“ (keršto klyksmas) prasideda efektingu intro „The Hellion“ ir pritrenkiančiu „Electric Eye“. Čia Orvelo romano motyvais Robas bando įsijausti į elektroninės viską šnipinėjančios akies vaidmenį. Pastaraisiais gabalais JP iki šiol pradeda daugelį savo koncertų. Neįprastai sunkūs ir galingi tiems laikams „Riding On The Wind“ ir titulinis gabalas, toliau keistai galingais bosais „Pain And Pleasure“, bauginantis „Bloodstone“, skirtas atominio karo temai, bei keletas švelnesnių dainų „Fever“, „(Take Those) Chains“. Pritrenkiantis „You‘ve Got Another Thing Comin‘“ ir jo video klipas, kuriame Halfordui mostelėjus pirštu sprogsta kažkokio dogmatiško veikėjo galva, tapo nepaprastai populiariu MTV, ypač Amerikoje. Rezultatas – metalo aukso amžius tęsiasi ir PRIEST nežada užleisti lyderių pozicijos, kūrinys įsiropščia į „Billboard“ Top 20 ir tampa pirmuoju platininiu, o vėliau ir dukart platininiu (platina – 1 milijonas kopijų) grupės albumu.

Vėliau pasikeičia vadybininkas – juo tampa Bill Curbischley ir prasideda devynis mėnesius trukęs „World Vengeanse Tour“. Tame tarpe pusmečiui apsistota Amerikoje, įskaitant San Bernadino Festivalį, kur JUDAI sugroja daugiau nei ketvirčio milijono miniai, o Memfyje, 1982 m. nufilmuojamas ir pirmas gyvas JP koncertas, vėliau tapęs video ir DVD.

1983 m. gale PRIEST grįžta į jau pamėgtą Ibizą naujo albumo įrašui. Kažkaip tapo tradicija įrašus baigti Amerikoje – šį kartą Miami. Dirbta buvo ypač rimtai nuo ankstaus ryto iki išsekimo. Tuo metu metalas jau ėmė skirtis į sunkiuosius tikro europinio heavy bei pirmąsias speed bei black metalo grupes ir į ypač Amerikoje atsiramdančias naujas komercines lengvas grupes, toli gražu neatitinkančias kylančių kokybės standartų. JUDAS PRIEST griežtai stoja metalo grynintojų ir pranašų pozicijon. Tai parodo albumas „Defenders Of The Faith“ („kovotojai už tikėjimą“ ir tikriausiai aišku už kokį), išėjęs 1984-jų sausio mėnesį. Tai paties aukščiausios lygio heavy metalas, tobulas visom prasmėm, pirmasis JP albumas be komercinio gabalo. Jis prasideda galingu ir greitu šturmu „Freewheel Burning“, jam sukurtas ir sėkmingas klipas bei „Jawbreaker“. Toliau įkvepiantis „Rock Hard Ride Free“ su širdį pjaunančia Glen Tipton ir K.K.Downing gitarų dvikova (vienas geriausių kada nors sukurtų JP gabalų autoriaus nuomone), soluotėmis sublizga ir nuostabi, savotiška West Side istorijos interpretacija „Sentinel“. Ritminis „Love Bites“ – ryški potekstė apie „meilės lazdas“ – vėliau tapo kritikų priekabų šaltiniu, jam taip pat sukurtas klipas. Toliau vėl galingas „Eat Me Alive“ bei puikus Bob Halligan Jr. dainos „Some Heads Are Gonna Roll“ koveris. Kažkaip jau senokai grupė nekūrė baladžių, tai štai – prašom, liūdnas atsikvėpimas „Night Comes Down“. Pabaigai metalistų himnas „Heavy Duty“ / „Defenders Of The Fight“, kuriame JUDAS PRIEST prisiekia būti iki galo ištikimi metalui, ir choralas, kuriame frazė „We Are Defenders Of The Faith“ kartojama daug kartų ir skamba lyg didelėje arenoje. Reikia pasakyti, kad gitarinės soluotės ir dvikovos pasidarė tokios puikios, sudėtingos ir svarbios, jog nuo šiol jas tenka smulkiai surašyti pridedamoje knygelėje, kas, kada ir kur groja. Muzika tapo tiesiog tobula, kas suteikė galimybę Halfordui palyginti metalą su klasikine muzika „I don‘t think playing heavy metal is far removed from classical music“.

Jau nuo „Screaming…“ albumo tapo tradicija JUDAS albumų viršeliuose palikti sudėtingą metalinę frazę, savotišką žinią metalistams, ir puošti viršelius metaliniais monstrais. Šį kartą mašina „Metallion“ iš viršelio nukeliauja ir į sceną, iš kurios burnos ir iššoksta vis labiau „šarvuotas“ Robas. Kita „tradicija“ tampa nusiaubti „Madison Square Garden“: šį kartą pasiutę gerbėjai išplėšė sėdynių minkštąją dalį ir ėmė mėtyti į sceną.

1984/85 metų pasaulinis turas buvo ypač ilgas. Tame tarpe 1985 m. Filadelfijos scenoje JUDAS PRIEST sudalyvauja pirmame grandioziniame labdaringame renginyje „Live Aid“, kurio lėšos buvo skirtos Afrikos badaujantiems, tai pat Halford paskolino savo balsą analogiškam DIO ir metalistų „Co.“ projektui „Hear ‚N‘Aid“ single „Stars“. Tuo metu albumas užkopia į Billboard Top 20, o Halfordas pirmą kartą sudalyvauja metalinėje MTV laidoje.

Dar vienas įdomus įvykis: 1984 m. gale pasirodo JP biografinė knyga “Heavy Duty“, kurioje PRIEST nariai tvirtina labai rimtai žiūrį į heavy metalo muziką; čia jie geriausiu albumu įvardina „Defenders Of The Faith“, o geriausiu savo kūriniu – „Victim Of Changes“, su kuo tuo metu sunku būtų nesutikti.

Tarp kitko, grupė rimtai atakuojama PMRC (Tėvų muzikos tyrimų centras) organizacijos, kuri rimtai prikimba prie seksualinės „Eat Me Alive“ potekstės. Be to, du prisigėrę ir apsirūkę žolyte Amerikos paaugliai kartu nusižudo, tariamai klausydami JUDAS PRIEST. Tai suteikia pretekstą žuvusiųjų tėvams ir PMRC organizacijai pradėti tikrą kryžiaus žygį prieš grupę ir visą heavy metalo muziką. Grupė sėkmingai išsisukinėja, tačiau tai dar ne pabaiga.

1985/86-aisiais metais metalinė scena ėmė ryškiai keistis. Ypatingai galinga pop metalo banga užlieja Ameriką, jai atsiranda alternatyva – thrash metalas su METALLICA priešaky, o stiliaus kolegos, buvę mokiniai IRON MAIDEN, DEF LEPPARD ar SAXON, populiarumu ėmė lenkti savo tėvus/mokytojus. Šioj situacijoj reikėjo skubiai padaryti išvadas ir parodyti kažką naujo.

Šį kartą 1985-ųjų gale vėl pasislepiama nuo viso pasaulio Bahamuose ir ilgam užsidaroma „Compass Point“ studijoje. Naujam jubiliejiniam dešimtam studijiniam darbui parašoma net aštuoniolika dainų, tačiau į albumą patenka tik pusė. 1986 m. kovą pasirodęs „Turbo“ tampa vienu prieštaringiausiai vertinamu eksperimentiniu albumu grupės istorijoje – iš vienos pusės pirmą kartą panaudotais gitarų sintezatoriais (tuo metu „pakoreguojančiais“ tikrą gitarų garsą), elektroniniais specialiaisiais efektais ir melodingai komerciniu skambesiu, ryškiai orientuotu į amerikiečių publiką, o iš kitos pusės tiesiog fantastinėmis gitarų partijomis, nepriekaištingomis aranžuotėmis ir aukščiausio lygio kokybe.

Albumas prasideda truputį sintetiniu skambesiu, bet tikrai vežančiu gabaliuku „Turbo Lover“, kurio video klipe JUDAS PRIEST nariai demonstruoja, jog tikrai myli ir moka važinėtis motociklais; toliau kiek sunkesnis „Locked In“, kuriam taip pat sukuriamas keistokas futuristinis video Pašėlusio Makso dvasia. Toliau melodingieji/užvedantieji „Private Property“, „Parental Guidance“ gabalai, greitasis „Rock You Are Around The World“ ir fantastinis kiek lyriškesnis gabaliukas „Out In The Cold“. Albumas užbaigiamas sunkiausiu aktu „Reckless“, primenančiu tikrus metalinius laikus. Pastarasis gabalas buvo įrašytas filmui „Top Gun“, tačiau filmo kūrėjai pareikalavo visų teisių į šią dainą ir JP šį kartą pasielgė visai „nekomerciškai“, palikdami dainą albume ir atsisakydami ją parduoti kino filmui.

Plačiai orientuotas albumas, kaip nekeista, tampa komerciškai sėkmingiausiu grupės istorijoje. Jis greitai tampa platininiu. Šį kartą grupė užkariauja ir amerikietiškų merginų širdis, o dėl puikios muzikos kokybės ir „draivo“ išlaiko ir senų gerbėjų – metalistų ir baikerių – pagarbą. Tuo metu į aukštą profesinį grupės lygį atkreipia dėmesį ne tik metaliniai leidiniai, JP gitaristų dvejetą, vokalą ir būgnininką nuolat įtraukdami į geriausiųjų dešimtuką (pvz., „Kerrang“, jie kotiravosi pirmam penketuke beveik visose kategorijose), bet ir rimtieji bendros paskirties muzikiniai leidiniai.

Toliau reikia prisiminti, kad pagrindinė grupės jėga – energingi koncertai. Apsiginklavę nauja hidrauline mašina „Turbo“, kilnojančia muzikantus į orą, ir geriausių odinių drabužių kolekcija, muzikantai leidžiasi į „Fuel For The Life“ turą. Amerikoje, Dalase, Teksaso valstijoje ir Atlantoje dviejų grandiozinių koncertų metu įrašomas puikus koncertukas „Priest …Live!“, sumiksuojamas „Criteria“ studijoje Majamyje ir išleidžiamas 1987 m. Tuo pačiu pasirodo režisierių Curt Marvis/Wayne Isham įrašytas puikus gyvas video koncertas. Tačiau albumas nepasiekia auksinio statuso ir tai paskatina grupę daryti naujas išvadas.

O, kad darbui nekenktų karšta saulė, šį kartą įrašas daromas „Puk Studios“ Danijoje 1987/88 metų žiemą. Tai paskutinis JP darbas su prodiuseriu Tom Allom. Albumui buvo panaudota dalis „sunkesnės“ medžiagos, neįėjusios į „Turbo“ ir nauji kūriniai.

Pasirodęs tais pačiais 1988 m., „Ram It Down“ parodė, jog grupė eina teisingu keliu. Muzika gerokai pasunkėjo, pagreitėjo, pailgėjo puikiosios Gleno ir Keno solo partijos, tame tarpe iš sekso potekstės daugiau grįžtama prie metalinės lyrikos. Vien ko vertas titulinis gabaliukas, pradedantis albumą – Robo klyksmas, pašėlęs greitis ir beveik dvi minutes vykstanti fantastinė gitaristų dvikova. Toliau – puikus Tiptono gitaros intro ir dar vienas himnas „Heavy Metal“ ir griausmingas šturmas „Hard As Iron“. Tikras albumo perliukas – lyriškasis „Blood Red Skies“, inspiruotas filmo „Terminatorius“, tos jo dalies, kurioje pavaizduota niūri ateitis ir išnykstančios žmonijos kova su robotais. Pradedant ilgu sintezatoriniu/akustiniu intro, nuostabiais gitarų ir klavišinių solo, baigiant tiesiog fantastiniu vokalu bei puikia niūria atmosfera, šis kūrinys tikrai yra vienas geriausių PRIEST kūryboje. Toliau pateikiamas puikus, nuotaikingas rock‘n‘roll pradininko Chuck Berry koveris „Johnny B. Good“, skirtas to paties pavadinimo filmui. Šiam gabaliukui buvo sukurtas ir vienintelis albumo video.

Albumo pabaigoje – niūresnės nuotaikos „Monsters Of Rock“. Reikia pažymėti, kad darbe neišvengta ir komercinių gaidelių, tokių kaip „Love Zone“, kartais jaučiamas sintetinių būgnų prieskonis. Visgi albumas sugražina PRIEST į auksinį statusą ir atlaiko pakilusios thrash metalo audros konkurenciją.

Toliau vėl begalinis turas ir … atsiveria sena žaizda. Dėl asmeninių ir šeimyninių priežasčių, iš anksto perspėjęs po turo 1989 m. vasarą grupę draugiškai palieka Dave Holland. Todėl visų pirma suskubta ieškoti naujo būgnininko. Juo po atrankos tapo senas grupės fanas, amerikietis, grupės „Racer X“ mušamųjų meistras Scott Travis. Pastarasis modernėjančiai grupei atnešė tai, ko labiausiai trūko – galingus dvigubus bosinius būgnus.

Pirmą kartą per dešimt metų pasikeitė ir prodiuseris. Juo tapo senas pažįstamas Chris Tsangarides, kuris dar 1976-aisiais būdamas garso inžinieriumi, prisidėjo prie sunkaus „Sad Wings Of Destiny“ skambesio. Naujo šedevro kūrimas vyko „Miraval Studios“ šalia Brignoles miesto, pietryčių Prancūzijoje, ten, kur driekiasi didingi Grande Chateau vynuogynai ir upeliais liejasi puikus vynas. Darbas užbaigtas miksuoti „Wisseloord Studios“ Olandijoje.

Tačiau albumo išleidimą teko atidėti, nes keturi mūsų herojai – Glen, Kenneth, Robert ir Ian -pasidalino likimu su Ozzy Osbourne ir sėdo į teisiamųjų suolą. Už ką? Ogi prisiminkime tuos du vargšus paauglius, nusižudžiusius dar 1985 metais. Pagrindiniu taikiniu tapo senas JP albumas „Stained Class“, o ypač tas nekaltas koveris „Better By You, Better Than Me“. Pats tekstas lyg ir nieko baisaus, tačiau tėvai ir dorovės saugotojai tvirtino, jog, sukant šią dainą atbulai, galima užgirsti šėtonišką JUDAS PRIEST kvietimą nusižudyti – „do it“, dėl ko du jauni apsvaigę JP gerbėjai ir nusižudė. Buvo iškasta sena matricinė juosta, kuri vėliau labai pasitarnavo, perrašant albumą į CD formatą, ir smulkiai išnagrinėta. Teismas sugadino šešias vasaros savaites, išvargino grupės narius, tačiau patvirtintas verdiktas – visiškai nekalti.

Taigi iškart po skandalo ir pasirodo įžymusis JUDAS PRIEST šedevras „Painkiller“. Reikia pasakyti, jog JP smogė visa jėga, rezultatas buvo tiesiog stulbinantis, tai – tikras grupės atgimimas. Ko gero, tituluoti stiliaus veteranai nutarė dar kartą pamokyti, jaunimą kaip reikia groti metalą. Piktas, greitas, energingas aukščiausios kokybės heavy metalas gerokai praplėtė šio stiliaus sąvoką iki speed, power ir thrash ribų, nuobodumui ir monotonijai tiesiog neliko vietos. Puiki ir metalinė lyrika. Įspūdingas viršelis – metalinis mesijas ant monstro-motociklo sklando virš apokalipsės sugriauto miesto.

Titulinis „Nuskausmintojas“ prasideda tiesiog fantastiniu Scotto būgnų artilerijos uraganu, toliau nepaprastas greitis, įniršis, nuostabios Tipton ir Downing soluotės, be jokios abejonės tai – viena geriausių metalinės muzikos kompozicijų. Šiam visai nekomerciniam gabalui sukurtas ir video siaubo filmo „Hellriser“ dvasia. Toliau – nuostabi kiek pakilesnė nuotaikos kompozicija „Hell Patrol“ (viena autoriaus mėgstamiausių), išlaikanti puikią albumo dvasią, „All Guns Blazing“ – vėl greitis ir virtuoziškos Gleno soluotės. Po to skamba greitasis himnas metalistui „Leather Rebel“ ir nuožmusis „Metal Meltdown“ su fantastiniu gitarų intro užgriūna galinga lavina ir pradžiugina viena geriausių Gleno ir Keno gitarų dvikovų. Slogi ir bauginanti atmosfera „Night Crawler“ sukuria tikrą siaubo jausmą. Toliau – metalinė priesaika „Between The Hammet  The Anvil“ su kalamo metalo dūžiais ir pakiliai įtempta atmosfera. O kas gi desertui? Pabaigai pateikiama viena geriausių metalo baladžių, parašyta kartu su prodiuseriu Chrisu – „A Touch Of Evil“. Saikingi klavišiniai; Halfordo balsas parodo neįtikėtinai platų diapazoną: dainuoja tai žemai, tai kritinėse vietose tiesiog plyštantis aukščiausiame diapazone, be to, dar nepaprastai įdomi šio gabalo solo partija, lydima trijų ritmo takelių, iš kurių du – akustiniai. Gabalas susilaukė ir sėkmingo MTV video klipo. Albumą užbaigia lyrinis intro „Battle Hymn“ ir pakilios nuotaikos ilgiausia kompozicija „One Shot At Glory“ su daugiau nei porą minučių vykstančia fantastine gitarų šneka.
Keisčiausia, kad galingas, tankus, piktas albumo skambesys kontrastuoja su puikiomis persipinančiomis melodijomis. Visi albumo gabalai stebina ne tik išradingomis soluotėmis, bet ir virtuozišku atlikimu.

„Painkiller“ tapo tikra JP karjeros viršūne, ko gero, tai – geriausias jų darbas ir vienas geriausių metalo albumų apskritai. Nepaisant sunkaus ir visiškai nekomercinio skambesio bei milžiniškos konkurencijos, tuo metu metalas pasiekė apogėjų ir kaip niekad priderėjo daug puikių ir sunkių albumų, „Painkiller“ be vargo tapo auksiniu, o vėliau ir platininiu. Aukščiausia atlikimo kokybė, sudėtingos kompozicijos ir puikios aranžuotės įvertintos ir rimčiausių kritikų, o albumas nominuotas prestižiškiausiam „Grammy“ padovanojimui.

Vėliau JUDAS PRIEST apsiginkluoja naujais „šarvais“ ir išsiruošia į ilgą ir varginantį „Painkiller“ 1990/91 metų turą. Kalbant apie naująją Judų, o ypač Robo odinę metalinę aprangą, ji gerokai pasunkėjo nuo metalinių kniedžių ir plokščių ir labiau priminė sunkius šarvus. Vokalistas scenoje atrodė gerokai pasunkėjęs, nors niekada neturėjo viršsvorio problemų. Dar vienas pasikeitimas: jau anksčiau nuolat keistos Robo šukuosenos nuo trumpų iki vėl atsiauginamų ilgesnių plaukų šiuo periodu papildomos įmantriai išskutinėta barzda ir plike su tatuiruotėmis. Tuo tarpu kiti nariai išliko ištikimi ilgaplaukių, o Ian dar ir barzdočiaus įvaizdžiui.

Puikūs šou, surenkantys dešimtis tūkstančių žiūrovų, neabejotinas metalo ir JP aukso amžiaus apogėjus. Grupė pirmą kartą apsilanko Pietų Amerikoje, tame tarpe sudalyvaujama kaip headlaineriai grandioziniame „Rock In Rio“ festivalyje, į kurį susirenka 200 000 žiūrovų. Europoje pirmą kartą aplankomos ir kelios Rytų bloko šalys. Gastrolės lyg ir baigiasi 1991 pavasarį, tačiau dėl didelės vasarą atnaujintos sėkmės Amerikoje vėl sudalyvaujama „Operation Rock and Roll“ ture kartu su MOTORHEAD ir ALICE COOPER, kuris baigiasi Kanadoje, Toronte. Šiame ture 1991 metais įvyksta ir įžymusis incidentas su motociklu, kuomet, vos pradėjus koncertą gabalu „Electric Eye“, Robas įlekia su Harley-Davidson į sceną ir krenta į „gilų pogrindį“, kartu su įlūžusiom grindim. Vokalistas gerokai susitrenkia: sumušta, kruvina nosis ir daugybė mėlynių. Taigi pirmasis gabalas netikėtai tampa instrumentine versija, o antrajam po pertraukėlės nusivalęs kraują pasirodo ir „sužeistasis“.

Koncertai šį kartą be galo išvargino, o ir šiokie tokie nesutarimai, atsiradę grupėje dar 1990-tųjų pradžioje, virto rimta įtampa. Priežastys buvo slepiamos, tačiau manoma, kad pagrindinė – įtampa tarp dviejų grupės lyderių Gleno ir Roberto. Buvo kalbama tai apie naujo albumo įrašymą, tai apie vokalisto pasitraukimą, kol 1992 m. vasarą Robert Halford oficialiai paskelbė paliekąs JUDAS PRIEST. Žinoma, tai be galo nuliūdino grupės gerbėjus, be to, JP iškilo rimta problema, ką daryti toliau.

Čia būtų verta stabtelti ir aptarti pasibaigusį antrąjį grupės gyvavimo etapą. Reikia pažymėti, kad heavy metalo pradininkai visą devintąjį dešimtmetį ne tik žengė koja kojon su laiku, bet ir gerokai jį lenkė; taipogi neabejotinai kartu su tokiais veikėjais, kaip OZZY OSBOURNE, IRON MAIDEN, METALLICA išliko įtakingiausiomis stiliaus žvaigždėmis. Nuolatinis darbas, intensyvi koncertinė veikla teigiamai atsiliepė grupės techniniam lygiui. Prisodrintas skambesys, papildomos gitaros ir vokalo partijos, eksperimentai su garsu, puikus lygus Ian Hill boso darbas, aukščiausio lygio būgnininkų kanonados, Glen Tipton ir K.K. Downing dvigubos ritminės sutartinės ir kontrastingos virtuoziškos soluotės visiškai suformavo aukščiausią heavy metalo stiliaus standartą. JP be jokios abejonės įtakojo ir tokių stilių, kaip speed, power, thrash ir net death metalo atsiradimą devintajame dešimtmetyje. Progresavo ir tekstai nuo herojiškų baikerių/metalistinių iki socialinių ir netikrų pranašų temų, paslėptų potekstėje.

1992 – 2005

1992 m. ėmė sklisti kalbos apie visišką JUDAS PRIEST iširimą, tačiau likę nariai gandus paneigė. Tiesiog atėjo laikas pailsėti ir pergrupuoti jėgas. Grupės gerbėjams nuraminti 1993 metais buvo išleistas dvigubas geriausių gabalų rinkinukas „Metal Works: ‘73 – ‘93“ ir išeita ilgesnių atostogų.
Tuo tarpu pabėgėlis Robert Halford nesiruošia ilsėtis ir sukuria grupę FIGHT, kurioje sudalyvauja ir „atostogaujantis“ būgnininkas Scott Travis. Jau tais pačiais 1993-iais pasirodo ir pirmas jo diskas “War Of Words”, išlaikytas heavy metalo stiliuje. Šis visai neblogas albumas, kartu ir panašus, ir skirtingas nuo to, ką groja JP, sulaukė senų gerbėjų simpatijų. Po jo sekė ilgas turas, užpildęs dingusių PRIEST tuštumą. Pats Robertas, pagrindinę pasitraukimo iš JP priežastį nurodęs kaip norą pabandyti naujus muzikos stilius, tuoj pat imasi keistų eksperimentų. Jau 1994 metais pasirodžiusiame CD “Mutations” be kelių koncertinių gabalų atsiranda ir industrine, elektronine linkme remiksuoti pirmojo albumo dalykai, o 1995-ųjų single “New Beginning” ir albume “A Small Deadly Space” jaučiamas dar ir didelis hardcore prieskonis. Visiška mutacija galima pavadinti dar vieną Halfordo muzikinį projektą TWO. Keistas industrinis skambesys 1997 metais išleistame TWO albume “Voyeurs” su programiniais būgnais savotiškai įdomus, bet sunkiai priskiriamas metalo stiliui, ir todėl JP fanams pasirodė nemielas.

Tuo metu kitas JUDAS lyderis Glen Tipton 1993/1994 metais taip pat nesėdėjo rankų sudėjęs. Su daugybe kviestinių žvaigždžių, tame tarpe Cozy Powel, Billy Sheehan, Robert Trujillo, Shannon Larkin, C.J. de Villar ir t.t., taip pat užsiėmė soline kūryba. Eksperimentinis Glen Tipton albumas “Baptizm Of Fire” dienos šviesą išvydo kiek vėliau, tik 1997 metais, ir taip pat nebuvo panašus į JP kūrybą, vėl kažkodėl kvepėjo hardcore. Reikia pastebėti, kad Gleno vokalas šiame kūrinyje toli gražu neprilygo gitaros valdymo menui.

Tuo metu kažkur 1994-ųjų vasarą būgnininkas Scott Travis aplankė savo gimtąją Ameriką ir namus Virdžinijoje ir, tarp kitko, apsilankė JUDAS PRIEST koverius grojančios grupės BRITISH STEEL iš Ohajo valstijos koncerte bei įsigijo vaizdajuostę su joje dainuojančiu Tim Owens, rėkiančiu taip pat, kaip Halfordas. Kai susirinkę Anglijoje likę grupės nariai pamatė vaizdajuostę, buvo tikrai priblokšti. Taip 1996 m. Tim Owens, grupių BRITISH STEEL ir WINTER‘S BANE vokalistas, pravarde „Ripper“ pagal vienos Judų dainos pavadinimą, netikėtai tapo savo favoritų vokalu ir naujo JP albumo pasirodymas tapo tik laiko klausimu.

1997 m. vasarą Owens įdainuoja vokalą naujam ilgai lauktam albumui „Jugulator“, dienos šviesą išvydusiam tų pačių metų spalį. Nors grupės fanai gana skeptiškai vertino grupės atsikūrimą, tačiau galingas ir, ko gero, sunkiausias grupės albumas bei puikus Ripperio darbas išgelbėjo reputaciją ir albumas tuo metu ne pačiais geriausiais metalui laikais pasiekė netgi “Billboard” 82-ąją vietą. Tai savotiškas grupės atgimimas. Pasikeitė ne tik vokalas, bet ir logotipas. Be to, šį kartą albumą prodiusavo patys Glen Tipton ir K.K. Downing su prodiuserio Sean Lynch pagalba. Albumas išleistas ir kitoje leidybos kompanijoje – “Sanctuary Records Group”. Veikalas prasideda galingu tituliniu ir “Blood Stained” gabalais. Greitis, labai intensyvi ritmo sekcija ir galingas skambesys… Atrodo, Judai gerokai įplaukė į thrasho vandenis ir tik kažkoks nenusakomas „priestiškas“ skambesys ir „draivas“, giliai paslėptos melodijos vis dar sulaiko grupę heavy metalo rėmuose. Gal nuo trečiojo gabalo grupė kiek aprims? Ne. „Dead Meat“ prasideda kažkokio kompiuterinio žvėries urzgimu ir galingo metalo kanonados nenutyla iki pat užbaigiamojo, paskutinio, dešimtojo apokaliptinio epo „Cathedral Spires“. Reikia pastebėti, kad gitaros įgavo nuožmesnį skambesį, tačiau legendinės JP soluotės sutrumpėjo. O kaip gi naujasis vokalas? Ogi Ripperis nebūtų Ripperiu, jei nepjautų iš širdies. Vokalas iš vienos pusės panašus į legendinio Halfordo tembrą ir rėkimą, tačiau kartu turi ir labai savotišką Timui būdingą specifiką. Pasirodo ir klipas su atnaujintu grupės veidu „Burn In Hell“.

JUDAS PRIEST pirmą kartą po septynių metų pertraukos išsiruošia į pasaulinį turą. Publika pakankamai gerai sutinka ir seniai nematytą grupę, ir jos naują lyderį. 1998 metais išleidžiamas puikus dvigubas koncertinis albumas „’98 Live Meltdown” (prod. JP ir S.Lynch). Užsidėjus šį CD ir užgirdus jau pirmąjį „Electric Eye“, nejučia krūpteli ir šauna mintis, kas gi čia? Gal čia senas koncertas su Robu? Ne. Geriau paklausęs ir pavartęs knygutę, įsitikini – medžiaga iš 1997/1998 m. turo ir čia senus bei naujus dalykus traukia Owensas. Ir visai neblogai traukia. Albumo perliukas –įdomi, pirmą kartą koncerte atlikta akustinė „Diamonds And Rust“ versija. Tais pačiais metais Japonijoje išleidžiamas gabalo „Bullet Train“ singlas, kurio antroje pusėje pasirodo perdarytos „Green Manalishi…“ ir „Rapid Fire“ versijos.

1999 m. truputis poilsio ir grupės narių susitikimas, kuriame po septynių metų pertraukos sudalyvauja ir Robert Halford. Pastarasis, iširus projektui TWO, taip pat pailsėjo ir, subūręs naują grupę, kuri taip ir pavadinta HALFORD, į rinką 2000 metais meta fantastinį „judiško“ skambesio ir heavy metalo dvasios albumą „Resurrection“. Tai, ko gero, vienas geriausių Roberto, kaip vokalisto, darbų. Be visų įdomybių šio albumo viename iš gabalų galima užgirsti kolegos ir konkurento Bruce Dickinson iš IRON MAIDEN balsą. Draugai iš IRON MAIDEN pasiima Halfordo grupę kartu su visu senuoju Robo Harliu į turą. Turas pagimdo koncertinį albumą „Live Insurrection“, pasirodžiusį sekančiais metais ir sudarytą ne tik iš solinių dainų, bet ir iš PRIEST gabalų. 2002 m. išleidžiamas dar vienas HALFORD albumas “Crucible”.

Patys Judai irgi nesnaudžia. Nuliniais metais jie taip pat užsidaro studijoje ir griebiasi naujo albumo ir atnaujintų dvylikos senų albumų perleidimo. Visų pirma 2001-ųjų liepą pasirodo ilgai lauktas albumas „Demolition“ (prod.G.Tipton, S.Lynch, leidėjai “Atlantic Rec Corp.”). Jei galvojate, kad tai turėtų būti prieš tai buvusio albumo tąsa, tai tikrai apsirinkate. JUDAS PRIEST ir vėl pakeitė skambesį. Nuo pirmojo „Machine Man“, ritmiškojo „One On One“, industrializuoto „Subterfuge“ bei nu-metalu kvepiančiu „Metal Messiah“ besiskiriantį albumą visgi galima laikyti heavy metalu su geroka „moderniųjų“ porūšių priemaiša. Gerokai sulėtėjo greitis, sutrumpėjo solo, pasiilgta ir įžymiųjų aštrių gitarų dvikovų. Kas keisčiausia, išliko tie patys PRIEST, lengvai atpažįstami, bet šiek tiek paeksperimentavę.

Tais pačiais metais JP nudžiugina gerbėjus dvylikos atnaujintų „Remasters“ albumų kolekcine dėžute (senoji “Columbia Rec.”). Į ją įtraukti ne tik elektroniniu būdu atnaujinti seni albumai, pradedant 1977-ųjų „Sin After Sin“ ir baigiant „Painkiller“, bet ir 26 nauji „bonus“ gabalai, tarp jų koncertinės jau žinomų dainų versijos ir 9 anksčiau nepublikuoti ir „paremontuoti“ perliukai „Living Bad Dreams“ ar „Turn On You Light“.

O kompanija „Eagle Vision“ savo įžymiąją „Classic Album“ kolekciją papildo DVD filmu „British Steel“. Tai pasakojimas apie legendinio albumo kūrimo ir grupės istoriją, vaizdo klipai ir interviu su muzikantais. Filmas įdomus tuo, kad interviu su Robu ir kitais JP nariais suteikia vilties, jog Halfordas gali grįžti į grupę.

2001 metais įvyksta nelabai malonus JUDAS PRIEST nariams įvykis. Pasirodo meninis filmas „Rock Star“ (pagr. vaidmuo Mark Wahlberg), kuris rėmėsi gerokai iškreiptais faktais, kaip Ripper Owens „prototipas“ tapo žvaigžde ir mėgstamiausios grupės vokalistu.

Toliau puikūs koncertai vėl gelbėjo grupę. Komanda kaip headlaineriai sudalyvauja keliuose vasaros festivaliuose Europoje, po to išparduodami bilietai Amerikos 2001/2002 m. koncertams. 2001 m. gruodžio mėn. Londone „Brixton Academy“ salėje įvyksta grandiozinis koncertas, kuriame naudojantis naujausia skaitmenine technika įrašomi koncertiniai CD ir DVD.

2002 metais pasirodo abi koncerto „Live In London“ versijos. Puikus gyvas šou parodo, kad parako statinėje dar tikrai yra. Ripperis ne tik puikiai dainuoja ir laikosi ant scenos, bet ir palaiko grupės tradicijas odine apranga ir savojo “Harley-Davidson” pasirodymu. Kiti grupės nariai atrodo kiek kukliau, bet forma puikiai išlaikyta. Kalbant apie muziką, repertuare – seni ir nauji gabalai, išsiskiria „Victim Of Changes“, prailginta Gleno improvizuotu solo, akustinis „Diamonds And Rust“.

2003 m. ypač reikšmingi JUDAS PRIEST. Visų pirma metų pradžioje visi grupės nariai, įskaitant Robą, susitiko aptarti medžiagos rinktiniam kompiliaciniam albumui, skirtam pirmojo albumo trisdešimtmečiui paminėti, ir per vieną vakarą spontaniškai kilo sprendimas – Robert Halford grįžta į grupę. Pagaliau įvyko tai, kas jau brendo kelis metus – nuoskaudos pamirštos, liko tik begalinis noras vėl būti kartu. Liepos 11 d. pranešimu per CNN buvo paskelbta apie oficialų Robo sugrįžimą, o spalio mėnesį Gleno namuose Anglijoje vyrai susirinko nupiešti pirmų štrichų naujam bendram darbui.

Tuo tarpu Timui Owensui buvo oficialiai padėkota už gerą darbą ir atsisveikinta. Kadangi tokie balsai nepražūna, pastarasis, grįžęs į Ameriką, gauna darbą puikioje ICED EARTH komandoje. „Sony Music“ išleidžia DVD „Electric Eye“, kuriame surinkti visi JP video klipai iš Halfordo eros bei koncertas iš 1986-ujų turo „Fuel For Life“, įrašytas Dalase, Teksaso valstijoje, dalyvaujant trisdešimt tūkstančių žiūrovų, (anksčiau išleistas video juostoje).

Grupė imasi įrašų naujam albumui „Old Smithy“ studijoje Anglijoje ir po pertraukėlės pratęsia darbą jau kitam pasaulio krašte Kalifornijoje. Darbas ėjosi lengvai ir sklandžiai. Šį kartą prodiuseriu pasirinktas Roy Z, žinomas iš darbo su B. Dickinsonu, tačiau šiam nelengvam darbe dalyvauja ir patys JP. Albumas įrašomas ir sumiksuojamas, tačiau išleisti jo neskubama.

Užtat gerbėjai nudžiuginami charizmatiško ir artistiško lyderio sugrįžimu į gyvąją sceną ir JUDAS PRIEST leidžiasi į koncertinį „Reunited“ turą. Tame tarpe specialių svečių sąlygomis OZZY OSBOURNE komanda pasikviečia JP į 2004-ųjų metų vasaros įžymųjį OZZFEST pasaulinį turą. Publika karštai priima sugrįžusį lyderį su visa sunkiųjų metalinių-odinių rūbų kolekcija ir su tuo pačiu senuoju Harley-Davidson.

Kad neprailgtų naujojo albumo laukimas, fanai 2004 metais pradžiuginami atsikūrimo kaltininke keturių rinktinių CD išskirtine dėžute „Metalogy“. Be senų gerų gabalų joje įdėta ir šiek tiek anksčiau nepublikuotos koncertinės medžiagos bei fantastinis priedas „Live“ DVD su 1982-ųjų gruodžio 12 d. koncerto Memfyje atnaujintu įrašu (anksčiau išleistas video juostoje).

Tuo tarpu naujojo albumo laukimas prailgsta ir štai pagaliau 2005 m. kovo 1 dieną „Sony Music“ išmeta į rinką dar pernai iškeptą CD. Albumas išleidžiamas dviem skirtingais formatais paprastoje dėžutėje ir „limited edition“ versija kartoninėje dėžutėje, kurioje be CD dar yra ir DVD priedas su septyniais gabalais iš 2004-ųjų vasarą įrašytų koncertų Barselonoje ir Valencijoje bei interviu su grupe. Įdomu tai, jog šiame DVD yra dar vienas sugrįžimas – prie jo prodiusavimo ranką prideda senas draugas Tom Allom.

„Angel Of Retribution” – taip vadinasi paskutinis JP darbas. Iš viršelio į mus žengia kažkoks metalinis atpildo, o greičiau pragaro angelas, šone šviečia senasis Robo laikų nedaug pakoreguotas logotipas. Jau viršelis nusako visą turinį – tai senieji šiek tiek modernizuoti JUDAS PRIEST. Nuo pat pirmojo “Judas Rising” Judas pakyla į metalinę kovą tiek savo senomis metalinėmis išdidaus kovotojo temomis, tiek senu „draivu“, solo partijomis ir muzika niekaip neiškrentančia iš heavy metalo rėmų. Ta pati energija, tas pats nepasikeitęs vokalas, tačiau kiek mažesnis greitis. Kiek išsiskiria lėtesnio tempo „Worth Fighting For“, turintis kažkokio savotiško šarmo, baladė „Angel“ ir epas „Eulogy“; aišku, kur gi daugiau Rob išsilies savo balsą, jei ne lyrinėse gaidose. Sunkumo ir agresijos taip pat netrūksta „Demonizer“ ar „Hellrider“. Albumo pabaigoje – „Lochness“, ilgiausia JP kompozicija, trunkanti net trylika su puse minučių – himnas Lochneso pabaisai. Albumas įrašytas kokybiškai ir švariai, puikus muzikantų ir prodiuserių darbas, nors šį kartą PRIEST nesistengė sukurti kažką sudėtingesnio, stipriau eksperimentuoti ir tai tikrai nėra sunkiausias jų albumas. Darbas skirtas seniesiems grupės gerbėjams ir tikrai mielas jų širdims.

2005–uosius JP pratęsia ypač sėkmingu pasauliniu turu. Grupė kaip visada išdidžiai laikosi scenoje ir koncertuose susilaukia keliasdešimties tūkstančių minios, o papildomi koncertai ilgam prikausto JUDAS Šiaurės Amerikos žemyne, ten tenka grįžti net tris kartus.

Paskutinės džiugios žinios: grupė pirmą kartą apsilanko ir Baltijos šalyse, o lapkričio 15 į rinką išmeta naują DVD koncertą „Rising In The East“ nufilmuotą 2005-ųjų vasarą Budokane, Japonijoje (prod. Tom Allom). Deja, europiečius šis džiaugsmas pasieks tik kitų metų pradžioje.

Ir apibendrinimui, kas buvo ir yra JUDAS PRIEST? Tai daugiau nei 20 milijonų parduotų albumų, tai ne tik muzika, bet ir stilius. Visi grupės albumai skirtingi, buvo naudotos skirtingos gitaros, stiprintuvai ir aparatūra, tačiau visi jie lengvai identifikuojami ir skamba kaip PRIEST. Jie kartu su BLACK SABBATH daugiausia prisidėjo prie heavy metalo stiliaus kūrimo tiek muzikine, tiek įvaizdžio prasme. JUDAS trisdešimt metų išlaikė savo dominuojančias pozicijas ir parodė, kokie platūs HM muzikos rėmai, įtakojo ne tik HM, bet ir daugelio sunkesnių metalo stilių atsiradimą. Čia kažkodėl norėtųsi baigti R. Halfordo citata „Amerika gal būt išrado rokenrolą, tačiau Britanija išrado heavy metalą“ („America may have invented Rock‘n‘Roll, but Britain invented Heavy Metal“).

O kas gi šiandien yra PRIEST ir kiek gi jie dar gros heavy metalą? Gal geriausiai atsakys patys muzikantai, K.K. Downing: „Kol žmonės mus vadina „Krikštatėviais“, o ne „Seneliais“, tol mūsų ratai suksis“ („As long as people still refer to us as the „Godfathers“ and not the „Grandfathers“, we‘ll keep the wheels rolling.“). Robertas Halfordas apie šią muziką: „Heavy metalas yra mano gyvenimas ir tai vienintelė tiesa. Jis priverčia mane jaustis gyvu kaip asmenybę“ („Heavy Metal is my life and it is the true. It makes me feel alive as a person“ ). Na o dabartinius JUDAS PRIEST trim žodžiais galima apibūdinti Glen Tipton žodžiais: „Vis dar stiprėja“ („Still going strong“).

JUDAS PRIEST diskografija

Rocka Rolla – 1974
Sad Wings Of Destiny – 1976
Sin After Sin – 1977
Stained Class – 1978
Killing Machine (Hell Bent For Leather) – 1978
Unleashed In The East (Live In Japan) – 1979
British Steel -1980
Point Of Entry -1981
Screaming For Vengeance - 1982
Defenders Of The Faith – 1984
Turbo -1986
Priest …Live! -1987
Ram It Down -1988
Painkiller – 1990
Jugulator – 1997
’98 Live Meltdown – 1998
Demolition – 2001
Live In London – 2002
Angel Of Retribution – 2005