Reportažai

Metalo koncertas Malaizijoje: odinės striukės dėvimos ir +30°C karštyje

2005.07.19 00:00, Robas

Sekmadienio vakaras, greitasis vienabėgis traukinukas stabteli Hang Tuah stotelėje, pačiame Kuala Lumpūro centre. Iš čia jau netoli iki Chin Woo stadiono, kur sekmadienio vakarą vyks renginys skambiu pavadinimu „I Thrash, Therefore I Am!”. Renginių anonsuose tai buvo pateikiama kaip “old-school Malaysian metal re-union show“. Stadionas? Re-union show? Šie žodžiai intriguoja. Nejaugi „metalistų tūsovkės“ Malaizijoje yra stadioninio masto? Kol į šį klausimą man bus atsakyta, lieka keletas minučių kelio pėsčiomis.

Eidamas matau ta pačia kryptimi traukiančias saujeles tradiciškai juodais „Slayer“ marškinėliais pasipuošusių ilgaplaukių, kurie kartais arkliškai garsiai nusijuokia ar šiaip suspiegia. Pasijaučiu, lyg tai jau kažkur matęs. Ar aš Lietuvoje? Gaila, tačiau mano malajų kalbos žinios praleidus čia keletą mėnesių vis dar apsiriboja maisto ir gėrimų užsakymu gatvės užkandinėse ir kitais intelektualiais posakiais – „kiek kainuoja“ ir „aš tave myliu“. Supratęs, kad to tikriausiai neužteks susibičiuliavimui su jais, pėdinu toliau.

Metalo koncertas Malaizijoje: odinės striukės dėvimos ir +30°C karštyjeNe, aš tikrai ne Lietuvoje. Lauke prie įėjimo į koncerto salę stovi keletas maisto „lavočkų“, kuriose čirška aliejuje kepamas įvairiausias maistas: savotiškas vištienos šašlyko atitikmuo „satay“, sojos pieno želės kąsneliai „lok-lok“, burgeriai, ir t.t. Čia juk Azija, kur maistas yra neatsiejama gyvenimo, bendravimo, verslo ir pramogų sudėtinė dalis. Beje, šioje vietoje mano įsivaizduotas stadionas su tūkstančiais žiūrovų ir daug kilovatų garso virsta, kaip suprantu, į vieną iš didesnių pagalbinių stadiono patalpų-rūsių. Kaip vėliau sužinau, čia dažnai vyksta įvairūs renginukai.

Prie salės durų kabo koncerto plakatai, primenantys, kas čia vyks šį vakarą. Šiandien girdėsime tiek „legendas“, tiek ir šviežias Malaizijos metalo scenos žvaigždes. Pavardinsiu kolektyvus: PUNISHER, NEMESIS, SILENT DEATH, NAKED BUTTERFLY, INFECTIOUS MAGGOTS, THE PILGRIMS ir CARBURETOR DUNG. Nei vienos grupės anksčiau girdėjęs nesu, tad lieka bent pasidžiaugti, kad visame pasaulyje metalo grupių pavadinimų koncepcija yra vieninga (išimtis nebent itin poetiškas paskutinės grupės pavadinimas). Tai, kad minėtų grupių pavadinimuose neradau priešdėlių „necro“ ir panašių žodelių, suteikia vilčių jų tobulėjimui ateityje.

Kadangi vėluoju, iškart neriu į vidų, kur pamatau apie 200 žiūrovų ir pačius atlikėjus ant scenos tradiciškai begrowlinančius „and our next fuckin‘ song is…“. Žmonių elgesys irgi niekuo nenustebina – kai kas stovi atokiau ir ramiai klauso, kai kas šėlioja prie pat scenos. Mintyse atiduodu pagarbą tiems, kurie +30°C karštyje ir esant ~80% santykinei oro drėgmei sugeba dėvėti odinę striukę. Kadangi apšvietimas, kurio praktiškai nėra, neskaitant keleto baltai šviečiančių prožektorių, ir įgarsinimas visiškai nesužavi, sumanau tradiciškai nusipirkti pagurkšnoti alaus. Eilinį kartą pagaunu save vėl mąstant „lietuviškai“ – koks gali būti alkoholis šiame renginyje, kur 99% publikos yra malajai, t.y. musulmonai? Taigi labai apsidžiaugiu tapęs unikalaus įvykio liudininku – metalo koncertas su 100% blaivių klausytojų, va tai bent! Stop. Po kojom kažkas sutraška, ir nuojauta neapgauna – tuščia Carlsberg skardinė. Nustebęs lėtai nužvelgiu šalia manęs stovinčius. Juk musulmonams kiauliena ir alkoholis yra didelis „nu-nu-nu“ (arba bent taip maniau visą laiką). Bet aplinkinių rankose tik sulčių ir kolos buteliukai. Apima nuostaba, kai kuo daugiau vaikštau, tuo daugiau traška po kojom, o atvirai gurkšnojančio nepastebiu nei vieno. Taip, visgi matyt metalo muzikos gerbėjai visam pasaulyje yra vienodi. Kai kur netgi išmokę maskuotis.

Metalo koncertas Malaizijoje: odinės striukės dėvimos ir +30°C karštyjePamėginu užkalbinti vieną iš renginio organizatorių, sprendžiant iš nuolatinio lakstymo tarp backstage‘o ir įgarsintojų pulto. Jaunuolis prisistato originaliu nick‘u „Demon“ ir, sužinojęs, jog atstovauju medijai šalies apie kurios egzistavimą pasaulio politiniame žemėlapyje sužinojo tik dabar, pradeda mielai pasakoti. Tiksliau, dejuoti apie sunkią undergroundo scenos dalią Malaizijoje. Su tuo tenka sutikti – visai neseniai vienos radikalios parlamento partijos iniciatyva buvo vos neuždraustas pop dainininkės Mariah Carey koncertas. Pasak jų, pastaroji savo „įžūliai nepadoriu elgesiu scenoje“ provokuoja „seksualines orgijas“ ir, kaip supratau, apskritai veda visą dorą Malaizijos jaunimą į pražūtį. Na, oponuojančios partijos nepraleido šios progos laikraščių puslapiuose ironizuoti radikalus ir paraginti „pažvelgti į pasaulį atmerktomis akimis“. Koncertas visgi įvyko, tiesa, be jokios choreografijos ar įpūdingo kostiumų šou. Pati Mariah turėjo pasitenkinti džinsiukais ir konservatyvia „bliuzele“. Keletą mėnesių prieš tai koncertavusiems LINKIN PARK irgi buvo pagrūmota pirštu – „rekomenduota“ nevartoti scenoje necenzūrinių žodžių, nešokinėti (!) ir apskritai elgtis subtiliau. Atsimenu vieno žinomo lakūno žodžius „tvarka bus!“. Atrodo, Malaizijoje ji jau yra.

Trumpai papasakoju savo naujam draugui apie pop, rock ir metal kultūrą „pas mus Europoje“ ir sugriaunu Lietuvos kaip itin krikščioniškos valstybės mitą, pasigyręs apie MARILYN MANSON koncertą Vilniuje prieš porą metų. Mano naujasis draugas iš nuostabos išsižioja – „Wow! I thought every country in Europe is very Christian…“. Taip, kol ištvirkėliui Mansonui bus leista atvykti koncertuoti į šią pietryčių Azijos šalį, turės nutekėti nemažai vandens…

Koncertas vyksta toliau, keičiasi grupės, tačiau muzika išlieka panaši ir nuobodoka su mėginimais groti thrash ir heavy standartus, kartais kažką panašaus į melodingą Gioteburgo death. Dėmesį patraukia nebent grupelė plikai galvas nusiskutusių piliečių su svastikomis ir vieno įžymaus svieto lygintojo pavarde pagražintais juodais marškinėliais. Diskutuoti ir susipažinti su jais noro neturiu, taigi dairausi toliau. Deja, nieko daugiau įdomaus ir nekasdieniško išvysti nesiseka. Užtat vietiniai turi visai nemažą atrakciją – į vienintelį salėje esantį „baltaodį“ dažnai pajaučiu įsmeigtus žvilgnius, kuriuose ir smalsumas, ir nuostaba, ir šioks toks sumišimas – ką gi šitas „mat-salleh“ (malajų kalba – europiečių rasės atstovas, užsienietis) daro čia? Čia gi juk ne įžymiųjų Petronas bokštų-dvynių parkelis ar koks nors prekybos centras, kur priklauso būti visiems normaliems turistams! Vis tik keista… Per keletą mėnesių aš prie jų pripratau, įdomu, kodėl jie begėdžiai prie manęs vis nepripranta? Kasdien savo žvilgsniais priverčia prisiminti, jog esu balta varna kur beeičiau – metro, maisto prekių parduotuvėlėje, kine… Na, šį vakarą prieiti ir užkalbinti niekas nebando, taigi abi pusės toliau stebi koncertą ir retkarčiais smalsiai žvalgosi viena į kitą.

Metalo koncertas Malaizijoje: odinės striukės dėvimos ir +30°C karštyjePaskutiniai bisų akordai nuskamba apie 23.30 ir visa liaudis ramiai patraukia durų link. Apskritai, linksmybių laikas Malaizijoje griežtai reglamentuotas. Pavyzdžiui, visi naktiniai klubai miesto centre baigia dirbti lygiai 3 val. nakties. Bent 10 min. ilgiau dirbantiems klubams gręsia baudos, o jei, neduokdie, klube per policijos reidą (taip, tokie būna ir juos teko patirti šio straipsnio autoriui, kai staiga nutyla muzika ir lankytojai paprašomi pareigūnams parodyti asmenines ID korteles) būtų užtikti nepilnamečiai, klubui grėstų didelės bėdos. Spėju, šioje šalyje renginių organizatoriai ir naktinių klubų savininkai nešioja tiksliai nustatytus laikrodžius.

Išėjęs į lauką darkart sutinku Demoną, kuris pasidžiaugia neblogai pavykusiu renginiu, patapšnoja man per petį ir pažada kitą savaitę pakviesti išgerti teh-tarik, tradicinės saldžios arbatos su pienu, puodelį. Jam padėkoju ir pažadu nekantriai laukti iš jo žinių. Juk nesvarbu, kad jis neturi jokių mano kontaktų.

Pusė dvylikos – geras laikas koncerto pabaigai, nes ryt laukia darbo diena. Be to, dar spėsiu grįžti namo visuomeniniu transportu. Metro stotyje pamatau keletą žmonių iš koncerto, iš minimų grupių pavadinimų sprendžiant, besidalinančių renginio įspūdžiais. Trumpai į mane žvilgtelėję, tikriausiai pamano, kad esu turistas, šiek tiek užtrukęs mieste ir atskubėjęs į paskutinį traukinį savo viešbučio link. O aš nusprendžiu, kad šį vakarą įsidėjau dar vieną gabalėlį į asmeninę šios nuostabios šalies pažinimo mozaiką. Jumpa lagi!

http://www.musiccanteen.com – alternatyvi muzika Malaizijoje

Portale www.ferrum.lt paskelbtą informaciją naudoti, cituoti ar kitaip atgaminti kitose interneto svetainėse ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo draudžiama.

Komentarai

Portalo www.ferrum.lt redakcija neredaguoja komentarų ir už juos neatsako. Redakcija pasilieka teisę pašalinti įstatymus pažeidžiančius skaitytojų komentarus. Už komentarus atsakingi juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą ir kitus neteisėtus veiksmus. Apie netinkamus komentarus prašome pranešti redaktoriams (info@ferrum.lt).
Porkis
2005.11.26 13:56

NEblogas reportazas!

justytia
2005.08.17 23:31

Super, man patiko

smth
2005.07.28 19:35

geras straispniukas…labai idomiai skaitesi

Morandis
2005.07.21 18:39

elektronikos muzikos saku – IDM. (ta turejau omeni;])

Morandis
2005.07.21 18:39

He he tas pats straipsnis dviejuose portaluose (ir ore.lt yra;]).

Hm, metalheadzai, gal norite manojo straipsnio apie tai kaip as buvau elektronikos (vienos is muzikos saku) krikstateviu pasirodyme? ;] Visai sutikciau publikuoti, juolab, kad ore.lt manaji teksta per daug perdirbo ir nucenzuravo. ;]

(juokauju ;])

rob
2005.07.21 14:54

Birute, tai tam apie koncerta ir uzsiminiau, kad butu pretekstas i Ferruma det :P.

Seniukas
2005.07.21 13:46

Labai neprastas straipsniukas. O kad ishsiskiria is visu kitu – taip juk dar idomiau :)

Birutė
2005.07.21 09:24

Robai, tai kiek brendo šie memuarai? Pusę metų mažiausiai, ar ne?
Taigi, čia iš tiesų jaučiasi, kad ne koncerte esmė, o bendrame aprašyme kultūros, kurią mes mažai pažįstame. Jei nebūtų apie muziką visai, Ferrumo kontekste ši rašliava atrodytų ne visai ten pakliuvusi. Įdomu.

rob
2005.07.20 17:46

Del kritikos, kad apie pacia muzika beveik nerasoma sutinku 100%. Nes kaip ir sakiau, truputi blankoka man ji pasirode konkreciai ta vakara. Apskritai siuo atveju koncertas buvo daugiau kaip pretekstas uzsiminti apie ivairias temas – kultura, cenzura, netgi maista… Dziaugiuosi, kad kai kam patiko.

> law_, cia ilgai brandintas atsiminimas ;)

Hehe :), tai jau tikrai (delto ir neminejau konkrecios datos koncerto) :).

Siaip, malaizijoj yra viena labai nebloga roko grupe, stebetinai panasi i Pearl Jam – kai isgirdau koncerte, galvojau tikrieji amerikonai atvaziave groja. Ju saitas http://www.disagreeband.com/ (labai rekomenduoju atsisiusti gabala “Crumbs”, 3 gabalas albume. Mane labai buvo uzvezes kazkuriuo metu).

Liuzeris
2005.07.20 14:39

law_, cia ilgai brandintas atsiminimas ;)

Widowmaker
2005.07.20 14:32

Hehe, kilo asociacijos su laidom apie laukinę gamtą ;-)

Jėga straipsnelis!

zamolskis
2005.07.20 13:29

reportas tikrai idomus, tik viena detale i akis krito – apie muzika viso labo pora zodziu (muzika išlieka panaši ir nuobodoka su mėginimais groti thrash ir heavy standartus, kartais kažką panašaus į melodingą Gioteburgo death)…

gal buvo galima ir daugiau tom “legendinem” malaizijos grupem pasidomet. nors is tikruju siuo atveju, ne muzikoj esme. reportas tai pazintinis..

law_
2005.07.20 12:43

vat tik nesupratau, čia Robas vėl į Malaiziją grižo?

Adis
2005.07.20 11:47

Geras reportas.

Tik prisiregistravę vartotojai gali rašyti komentarus