Metalo karaliaus Ozzy Osbourne istorija (I dalis)

Įžanga

Taip, kalbame apie metalo karalių, tamsos princą, pašėlusį Ozzy Osbourne. Tai neabejotinai pirmo ryškumo ne tik metalo ar hard roko, bet ir visos pop muzikos superžvaigždė, jau beveik keturis dešimtmečius nuo pat pirmo albumo su legendiniais BLACK SABBATH iki šių dienų be jokių populiarumo nuopuolių užimanti aukščiausias pozicijas muzikiniame pasaulyje. Ozzy, ko gero, vos ne vienintelė roko žvaigždė, galinti pasigirti neišleidusi nei vieno prastai fanų ar kritikų vertinto albumo.

Įspūdingi ir skaičiai: Ozzy pardavė daugiau nei 75 milijonus solinių albumų visame pasaulyje, dar 70 milijonų albumų iki išsiskyrimo su Ozzy pardavė BLACK SABBATH; dainininkas apdovanotas dviem „Grammy“ apdovanojimais ir gali pasigirti eile kitų laimėjimų. Taip pat vargiai surasime ir prieštaringiau vertinamą asmenybę: iš vienos pusės – beprotis, ekscentriškas narkomanas ir alkoholikas, gyvūnų žudikas ir vos ne pats šėtonas, iš kitos pusės – tvarkingas mylintis daugiavaikis tėvelis, sumanus verslininkas (Osbournai įeina į turtingiausių Anglijos žmonių tūkstantuką, matyt, ne be žmonos Sharon pagalbos), charizmatiška asmenybė, kažkokiu stebuklingu būdu tiek metų besilaikanti muzikinio Olimpo viršūnėje.

Specifinis, su niekuo nesumaišomas kiek „kniaukiantis“, „girtas“ vokalas, profesionalus atlikimas ir pašėlęs sceninis įvaizdis: ant publikos ir savęs kibirais besiliejantis vanduo, plėšomi marškinėliai, „varlės šuoliai“, apvalios bepročio akys ir plati burna atrodo be pralaimėjimų karaliauja scenoje vos ne pusę amžiaus.

BLACK SABBATH – hard roko grandai

Na, pradėkim viską nuo pradžių. John Michael Osbourne gimė 1948 metų gruodžio 3 dieną metalo pramonės sostinėje Birmingeme, pokarinėje Anglijoje, skurdžioje darbininkų šeimoje, kurioje vyravo gana liūdnos nuotaikos. Jaunasis Osbourne nuo pat vaikystės buvo ekscentriškas ir visai nenorėjo tapti eiliniu „pliumben“ proletaru. Kaip sakė jo tėvas, Johnui yra du keliai: kalėjimas arba tapti kažkuo ypatingu. Johnas mylėjo savo tėvą, todėl pasirinko antrąjį kelią.

Johnas pradėjo dainuoti. Iš pradžių grupėje RARE BREED, o 1968 metais kartu su bosistu Terry „Geezer“ Butler atsidūrė bliuzinį roką brazdinančioje grupėje EARTH, kartu su gitaristu Tony Iommi ir būgnininku Bill Ward. Po metų grupė pervadinta į BLACK SABBATH.

Osbournas pasirenka pseudonimą Ozzy. Ar prisimenate tą vaikystės pasaką apie geraširdį fokusininką, apsimetusį didžiuoju burtininku ir tapusiu Ozzo šalies karaliumi, nagi tą patį, pas kurį keliavo mergaitė su šuneliu, kaliausė ir bailys liūtas… Taip, didysis Ozzy ir taps klounu, ir karalium vienu metu.

Naujos grupės muzika skambėjo keistokai vien dėl išskirtinės gitaristo Tony Iommi technikos. Pastarasis 1966 metais dirbdamas gamykloje buvo netekęs dviejų rankos pirštų galų, todėl, nors ir būdamas dešiniarankiu, stygas ant gitaros grifo spaudė dešine ranka, naudodamas metalinius antpirščius, taip praktikuodamas daugiau „plačiarifinę/sunkiarifinę“ grojimo techniką. Pirmasis grupės albumas tuo pačiu pavadinimu „Black Sabbath“, išėjęs 1970-jų vasario 13-tą, penktadienį, padarė revoliuciją muzikos srityje. Iki šiol jis laikomas vienu baisiausių visų laikų albumų – vien jau ko verta niūri siaubo atmosfera tituliniame „Black Sabbath“ gabale tuo pat pavadinimu. Kita revoliucija yra tai, kad dėl grupės bosisto Terrance „Geezer“ Butler tekstų (pastarasis domėjosi okultizmu) grupė pirmoji panaudojo mistikos, siaubo ir mirties temas pop ir roko muzikos istorijoje, taip mesdama iššūkį ir tradicinei, ir tuo metu klestinčiai meilės ir gėlių vaikų – hipių kultūrai. Sunkus, profesionalus bliuzinis hard rokas surado savo vietą po saule – jau debiutinis albumas pataikė į Britanijos čartų 8-tąją vietą, o Amerikoje į trisdešimtuką.

Sekantis albumas „Paranoid“ šovė į britų čartų 1-ąją vietą, o už Atlanto pasiekė 12-tą, taip galutinai įtvirtindami grupei superžvaigždžių statusą. To paties pavadinimo nepaprastai draivinis ir greitas „Paranoid“ gabaliukas iki šiol išlieka privalomu tiek BS, tiek solinių Ozzy Osbourne koncertų baigiamuoju numeriu. Pirmieji trys (t.t. „Master Of Reality“, 71 metai) BLACK SABBATH albumai iki šiol laikomi daugelio metalo stilių tokių – heavy, thrash ir net death ar black postilių pradininkais, nors muzikine prasme jie labai artimi tuo metu karaliavusiam bliuziniam hard rokui. Grupė kartu su LED ZEPPELIN ir DEEP PURPLE tapo vienu iš trijų sunkiojo roko banginių, kurie sudarė pagrindą visai sunkiajai muzikai. Visus septyniasdešimtuosius grupė išlaikė aukščiausiuose populiarumo reitinguose. BS vėliau kiek patraukė prog – art roko link, kurdami vis sudėtingesnes ir rimtesnes kompozicijas, tačiau išlaikydami pirmykštį sunkumą ir tamsumą: albumai „Volume 4“ (1972 m.), „Sabbath Bloody Sabbath“ (1973 m.), „Sabotage“ (1975 m.), apogėjus – 1976 m. albumas „Technical Ecstasy“.

Pagrindiniu grupės vadovu tapo Tony Iommi ir čia neabejotinai iškilo problema su charizmatiška koncertų siela Ozzy. Tony ėmė dairytis naujo vokalo. Reikia pastebėti, kad Ozzy puikiai valdė balsą, tačiau nepasižymėjo plačiu diapazonu ir ėmė netikti plačioms muzikinėms užmačioms. Žibalo į ugnį įpylė ir tai, kad būdami labai jauni talentingi vyrukai, iš niekur staiga pakilę į super žvaigždes, stačia galva nėrė į begalinę malonumų jūrą. Tačiau Tony į gyvenimą ir muzikavimą žiūrėjo kiek rimčiau, tuo tarpu Ozzis tiesiog paskendo alkoholio, narkotikų ir sekso liūne. Konfliktas tarp dviejų grupės lyderių išauga, ir 1977-ųjų spalio mėnesį Ozzy pirmą kartą pakelia sparnus. Kalbos sklinda, kad jis planuoja sukurti solinį projektą su tokiomis žvaigždėmis kaip Gary Moore bei Glen Huges, tačiau viskas baigiasi keliomis repeticijomis su grupėmis NECROMANDUS ir DIRTY TRICKS. Ugnį kiek prigesina grupės vadybininkas ir, grįžęs į BS, Ozzy dar įrašo albumą „Never Say Die!“, pasirodžiusį 1978 m. spalio mėnesį ir savo skambesiu kiek primenantį vėliau išleistus solinius Osbourne albumus.

Tačiau taika tęsiasi neilgai – po koncertinio turo Iommi kantrybė trūko ir jis surengė grupėje maištą. Ozziui nepadėjo netgi geriausias draugas būgnininkas Bill Ward ir 1979 m. pradžioje Ozzy buvo išmestas iš grupės.

Randy Rhoads – gitaros virtuozas ir geriausias Ozzy draugas

Be visa ko, Ozzy pradeda skyrybų procesą su savo pirmąja žmona Thelma, o dainininkui išėjus iš grupės pasirodė, kad pagal sutartį didysis Ozzy lieka beveik be jokio turto. Tai jį pribaigia, viską metęs muzikantas išvažiuoja kuo toliau į Ameriką. Tikriausiai Ozzy pagalvojo, kad tai – gyvenimo pabaiga. Jis trims mėnesiams užsidarė Los Andželo viešbutyje „Le Park Hotel“ ir krito į gilų alkoholio ir narkotikų liūną. Tuo tarpu patys BLACK SABBATH susirado naują vokalistą, ko gero, vieną geriausių visų laikų metalo vokalistų, galingo balso savininką Ronnie James Dio, pabėgusį iš RAINBOW. BS menedžeriu tuo metu buvo įžymusis Don Arden. Ardeno dukra Sharon, matyt, norėdama parodyti tėvui ko verta, lyg tyčia susiranda nevykėlį tėvo ir kitų vadybininkų jau nurašytą „Ozo šalies valdovą“. Energinga mergina tampa gelbėjimosi ratu, traukiančiu šį iš svaigalinės depresijos liūno.

Sharon suranda vietinį vaikinuką Randall Williams Rhoads, muzikos pasaulyje geriau žinomą kaip Randy Rhoads. Pastarasis 23 metų vaikinukas grojo tuo metu į žvaigždes besimušančioje Los Andželo grupėje QUIET RIOT, su kuria jau buvo išleidęs du albumus, o laisvalaikiu dar dirbo privačiu gitaros mokytoju. Ozzy sunkiai sutiko priimti perklausai naują gitaristą, bet, vos užgirdęs porą sugrotų jauno liesučio blondino akordų, pakilo antram gyvenimui. Taip užgimė labai stipri ir artima draugystė. Ozzis kiek pristabdo su „kvaišalais“ ir per kelis glaudaus bendradarbiavimo mėnesius abu muzikantai sukuria pakankamai daug dainų.

Tuo metu nusprendžiama grįžti į Angliją ir sukurti naują grupę LAW. Projektas greitai pervadinamas į BLIZZARD OF OZZ. Likusi grupės dalis surenkama iš tikrų britų hard roko profesionalų. Prie būgnų sėda Lee Kerslake – ne ką mažiau už BLACK SABBATH žinomos grupės URIAH HEEP klasikinės sudėties narys, o bosistas Bob Daisley ir klavišininkas Don Airey buvo abu perėję griežtą kokybės patikrinimą ir sunkią muzikos mokyklą pas patį hard roko gitaros karalių Ritchie Blackmore grupėje RAINBOW.

Kovo 22 prasidėjo mėnesio ilgumo sesija su prodiuseriu Max Norman „Ridge Farm“ studijoje. Darbas vyko sklandžiai, sukurtos medžiagos užtektų dviems albumams. Leidybine kompanija tampa „Jet Records“, giganto CBS padalinys. Niujorke oficialiame albumo pristatymo leidybos kompanijai vakarėlyje nežinia kam Sharon pasamdė tris balandžius. Čia ir įvyko vienas įžymiausių ekscentriko triukų. Girtutėlis ir greičiausiai ne tik Ozzy nukando vargšui gyvam taikos paukščiui galvą. Tai matė ne tik pakraupę kompanijos šulai, bet ir daugybė korespondentų. Jau kitą dieną pasaulio spaudos pirmieji puslapiai buvo papuošti baltu kostiumu vilkinčio su kruvina paukščio galva dantyse Ozzy nuotraukomis. Turbūt didesnės reklaminės kompanijos negalėjo būti.

Leidybos kompanija pakraupo, bet visgi nesiryžo nutraukti sutarties ir rugsėjo 12-tąją pasirodo grupės BLIZZARD OF OZZ to paties pavadinimo albumas ir singlas „Crazy Train“. Visgi kažkokiu stebuklingu būdu, matyt, ne be leidybinės kompanijos pagalbos, užrašas ant viršelio „Blizzard Of Ozz“ pasirodo daug mažesnis nei paties Ozzy Osbourne pavardė, taip nulemdamas tolimesnį grupės pavadinimą.

Tačiau grįžkime prie albumo. Jis prasideda, ko gero, greičiausiu gabalu albume, smagiu užvedančiu „I Don‘t Know“. Puikūs įsimenantys rifai, užmušanti Randy Rhoadso soluotė ir Ozzio nuoširdus tekstas, kurį galima išversti taip: neužduokit man globalių klausimų, aš jums ne pranašas „Aš nežinau!“. Antrasis – legendinis „Crazy Train“, vargu ar gali būti labiau užvedantys rifai, tikrai daugiau nei smagus gabalas ir viena geriausių vėlgi Randy soluočių. Toliau baladė „Goodbye To Romance“: labai nuoširdus ir jausmingas Ozzio balsas, graži akustika, nuostabi soluotė, tai – Ozzy atsisveikinimas / atsiprašymas, skirtas draugams iš BLACK SABBATH. Akustinis trumputis „Dee“, kurį Rhoads dedikavo mamai, parodo, jog Randy – tikrai neeilinių sugebėjimų gitaristas. Vertėtų paminėti ne tik gerai vežantį, bet dar ir prieštaringai vertinamą „Suicide Solution“. Dainos tekstas lyg ir apie alkoholį, žudantį patį Ozzy iš vidaus ir, anot paties autoriaus, dedikuotas Bon Scottui – grupės AC/DC vokalistui, kurį tų pačių metų vasarį nužudė šis legalus nuodas. Tačiau kiek vėliau daina sukels daug problemų Ozziui, ypač nelabai ryškiai ištarta frazė, kurią prokurorai išvertė kaip „Get the gun, shoot, shoot, shoot“, kuri atseit privertė nusišauti vieną jauną amerikietį. Dar viena prieštaringai vertinama daina – „Mr. Crowley“. Joje dainuojama apie poną Aleister Crowley, kuris laikomas okultizmo ir satanizmo pradininku. Reikia pastebėti, kad šis lėtokas niūrokos nuotaikos kūrinys su dviem nuostabiom soluotėm – vienas stipriausių albume. Visai neblogai skamba ir „No Bone Movies“ – linksma daina apie pornografiją. Albumo perliukas ir kandidatas į geriausius kūrinius – pusiau baladė „Revelation (Mother Earth)“. Daina ekologine tema, labai stiprios nuotaikos, su puikiomis Randy ir Don Airey klavišinių soluotėmis. Dėmesio vertas ir paskutinis vėl kiek greitesnis gabalas „Steal Away (The Night)“.

Albumui geriausiai tiktų apibūdinimas: genialu tai, kas paprasta. Pamirškit monotoniją, čia nėra dviejų panašių dainų, melodijų ar motyvų. Puikūs įsimintini paprasti rifai, nesudėtinga aranžuotė, bet užtat Randy Rhoads su kaupu atsigriebia soluotėse. Klausant Randy soluočių dažnai iškyla klausimas, kaip tas jaunuolis tai padarė aštuoniasdešimtais metais? Vien dėl šio genialaus gitaristo darbo albumą galima laikyti neįkainojamu heavy metalo šedevru. Pats Ozzy gerai dirba savo diapazone, jausmingumo ir šarmo per akis, tačiau šiame albume nepersistengia, tai tik preliudija vėlesniam jo vokalo sužydėjimui. Albumą galima pavadinti visiška viena gitara grojamo heavy metalo klasika. Ir visgi reikia pripažinti, kad, turint tokius puikius ritmo muzikantus, buvo galima sukurti ir kažką žymiai sudėtingesnio. Tačiau tais pačiais metais pasirodžiusiam vienam geriausių ir žymiai techniškai įmantresniam BLACK SABBATH albumui „Heaven And Hell“ solinis Ozzy Osbourne debiutas nenusileidžia savo komercine sėkme. Albumas pakyla Britanijos albumų čartuose iki 7-tos vietos, Amerikoje iki 21-os ir šimtuke užstringa keliems metams, tapdamas multiplatininiu (šiuo metu vien Amerikoje parduota daugiau nei 4 milijonai kopijų!!!). Jis tampa vienu sėkmingiausių O.O. darbų – tokios sėkmės niekas nesitikėjo.

Tą pačią dieną, kai tik pasirodė diskas, Glazge Škotijoje įvyksta ir pirmasis gyvas grupės pristatymas. Taip Ozzy pakilime šoksta į voverės ratą. Intensyvus koncertinis turas abipus Atlanto, svaigalai, šėliojimai. Šiam periodui apibūdinti turbūt labiausiai tiktų firminis Ozzio koncertinis šūkis „Let the madness begin“. Pašėlęs „frontmenas“ puikiai uždega publiką, gitaristas ją pribaigia privesdamas iki ekstazės žudančiomis soluotėmis, koncertų bilietai išparduodami, grupė atsiranda kylančios naujosios heavy metalo bangos viršūnėje.

Maratonas tęsiasi ir 1981-ųjų kovo mėnesį įrašomas naujas albumas. Dalis medžiagos jau buvo paruošta, beliko ją užbaigti su tuo pačiu prodiuseriu, toje pačioje studijoje. Tačiau vos pasibaigus darbui grupę palieka daugelio dainų bendraautorius bosistas Bob Daisley ir būgnininkas Lee Kerslake. Į jų vietą ateina amerikiečiai bosistas Rudy Sarzo, Randy kolega iš QUIET RIOT, ir būgnininkas Tommy Aldridge iš BLACK OAK ARKANSAS, kurie dideliai gerbėjų nuostabai pasirodė bendroje nuotraukoje naujo disko buklete.

Lapkričio mėnesį pasirodžiusį „Diary Of A Madman“ galima pavadinti loginiu debiuto tęsiniu. Pradžioje – du užvedantys gabalai: „Over The Mountain“ su būgnų įžanga ir narkomano dainelė „Flying High Again“ su puikiu gitaros darbu ir superinėmis soluotėmis. Toliau – „You Can‘t Kill Rock And Roll“, pusiau baladė, nuoširdi Ozzio priesaika rokui su viena geriausių Randy soluočių. Baubianti bosinės gitaros įžanga į kiek grėsmingos nuotaikos „Believer“. Keistokas „Little Dolls“, neklausant teksto tai – pats linksmiausias gabalas albume, tačiau tekstas, priešingai, bauginantis pragarais. Ozzy diskuose įvedama tradicija turėti bent kelias balades arba pusiau balades, pvz., „Tonight“. Toliau – vienas sunkesnių gabalų „S.A.T.O.“, kurį galima iššifruoti kaip Sharon Adrian (Adrian tuometinis Sharon draugas) Thelma Osbourne (pirmoji Ozzy žmona), nors yra ir dar vienas neoficialus šifras „Sailing Across The Ocean“. Tai viena geriausių šio albumo dainų, pralenkusių laiką. Pabaigai – titulinis „Pamišėlio dienoraštis“, ko gero, apie patį Osbourne, kankinamą Džekilo ir Haido sindromo, apie dvilypio žmogaus būseną, kai karts nuo karto išlenda piktoji antroji asmenybė. Tai turbūt stipriausias šio albumo gabalas tiek dėl gerai perteiktos niūrokos nuotaikos, tiek dėl puikaus vokalo ir akustinės bei solinės gitaros darbo. Titulinę dainą puikiai atspindi ir albumo viršelis. Jei debiuto viršelis dar ne toks bauginantis, tai antrojo labiau tiktų dešimto dešimtmečio black metalo grupei. Progresuojantis Ozzy grimas (naudojamas tik fotosesijos metu, o ne koncertuose), apverstas kryžius, baugi aplinka ir šelmis berniūkštis (paties Ozzy sūnus Luis iš pirmos santuokos) – toks viršelio įvaizdis dainininkui ankstyvaisiais aštuoniasdešimtais suteikia ne tik karaliaus pamišėlio, bet tarp kritikų ir paties šėtono vardą. Ką dar galima pasakyti apie albumą? Visiška heavy metalo klasika, puikūs dviprasmiai, daugiatemiai tekstai. Ozzio verksmingas išskirtinis vokalas puikiai dirba savo diapazone, jau kiek sudėtingesnė ritmo sekcija (visiškai nesuprantama kam 2002-ais dviejų pirmųjų albumų ritmo sekcijas Ozzy perrašė su Robert Trujillo ir Mike Bordin), bei, aišku, fantastiškas Randy Rhoads darbas: įsimenantys sunkūs rifai, kerinčios soluotės. Šis albumas, bent jau man, išskirtinis tuo, kad nutylančias dainų pabaigas tenka pasigarsinti, kad išgirstum gitaros genijaus improvizacijas.

Albumo komercinė sėkmė – 16-toji vieta Amerikoje ir multiplatininis statusas – visiškai įtvirtino Ozzy Osbourne vedančių NWOBHM grupių sąraše, kartu su JUDAS PRIEST, AC/DC, MOTÖRHEAD. Po sėkmingo albumo sekė vienas ilgiausių, triukšmingiausių ir tragiškiausių Ozzy koncertinių turų visų pirma po Ameriką. Alkoholis liejosi laisvai, nevengta ir stipresnių svaiginančių medžiagų, nuolat apdujęs Ozzy kažkokiu stebuklingu būdu atgaudavo jėgas prieš pat koncertą ir padarydavo puikų šou. Šio turo metu ne tik buvo kibirais pilamas šaltas vanduo ar įprastai suplėšomi marškinėliai, čia įžymusis ekscentrikas pridirbo žymiai didesnių šunybių. Šou metu Ozzy pasikvietė į sceną neužaugą „Ronnie“, toleravo įvairių mėsos produktų mėtymą į publiką. Tam tiko mėsos, sumuštiniai ir dešrelės, kitokie dalykai ir nieko čia nuostabaus, jei publika atsakydavo tuo pačiu: mėsgaliais ir varlėmis, žiurkėmis, gyvatėmis. 1982-ųjų sausio 20 dieną Des Moines Iowos valstijoje koncerto metu kažkas iš publikos metė į sceną gyvą šikšnosparnį, Ozzis pasičiupo vargšą gyvūną ir nukando jam galvą. Šį kartą triukas kainavo brangiau nei su balandžiu, vargšas beprotis muzikantas turėjo iškentėti skaudžią skiepų nuo pasiutligės į pilvą procedūrą, o vėliau teisinosi pagalvojęs, kad šikšnosparnis guminis.

Kartą Sharon išmetė visus Ozzy drabužius per viešbučio langą, bet Ozzy vis tiek išėjo pirkti viskio, apsirengęs jos suknele. Kitas žymus incidentas įvyko vasario mėnesį Teksase. Paryčiais po „sunkios“ nakties Ozzy išėjo pasivaikščioti ir nutik tu man taip, kad gamta „prispyrė“ prie Alamo memorialinės sienos, skirtos Amerikos karo didvyriams. Nusičiurškusį nekultūringą anglų rokerį rūstus Teksaso policininkas nuvedė tiesiai į „cypę“, išrašė apvalią baudą ir ilgam uždraudė rodytis mieste.

Vis dėlto vienas incidentas baigėsi didele tragedija. 1982-ųjų kovo 19 dieną Lakelande, Floridoje, buvo sustota pernakvoti ir pailsėti. Anksti ryte turo autobuso vairuotojas Andrew Aycock, turėjęs piloto teises, nutarė paskraidyti nedideliu lėktuvu, kartu pasiėmė Randy Rhoads ir turo darbuotoją stilistę Rachel Youngblood. Matyt, norėdamas pagąsdinti autobuse besiilsinčius draugus, pilotas nutarė praskristi visai žemai ir kairiu lėktuvo sparnu kliudė autobusą, po to užkabino medžius ir trenkėsi į šalia stovėjusį namą. Autobusas liko sumaitotas, tačiau jame buvę žmonės, tarp jų ir Ozzy, nenukentėjo, tuo tarpu lėktuve sėdėję trys žmonės žuvo vietoje. Kilo gaisras ir sklinda legendos, kad ekscentriškasis vokalistas netgi išgelbėjo žmogų iš degančio namo. Lėktuvo katastrofa visai išmušė iš vėžių Osbourną. Jis neteko geriausio draugo. Randy žuvo vos sulaukęs 25-erių metų, pasaulis neteko vieno talentingiausių ir geriausių gitaristų (iki šiol jis išsilaiko žurnalo „Rolling Stone“ visų laikų geriausių gitaristų šimtuke).

Ozzy gelbėjimosi ratas – Jack E. Lee

Šis įvykis vėl įvaro Ozzy į depresiją, jis savaitei atideda turą, tačiau įrašų kompanijai ir vadybai spaudžiant pratęsia koncertus Amerikoje. Tai, ko gero, sunkiausias laikas. Nauju gitaristu tampa jaunas, bet jau patirties įgavęs Bernie Torme iš paties IAN GILLAN BAND. Tačiau jis iškenčia nevisą mėnesį ir jį pakeičia amerikietis Brad Gillis iš NIGHT RANGER. O tų pačių 82-ųjų liepos 4-tąją Havajuose įvyksta žymus įvykis: Sharon Arden tampa ponia Osbourne. Pats jaunasis gerokai girtas sunkiai beprisimena tiek pačias vestuves, tiek ten iškrėstas kvailystes…

Tuo tarpu įrašų kompanija spaudžia išleisti koncertinį albumą, kurį grupė įrašė dar su Rhoadsu, tačiau Ozzy, nenorėdamas spekuliuoti draugo mirtimi, griežtai atsisako tai daryti ir vietoj to 1982-ųjų rugsėjo 26-27 dienomis Niujorke su Gillis, Sarzo ir Aldridgu įrašo koncertinį BLACK SABBATH koverių albumą „Speak Of The Devil“ (Anglijoje „Talk Of The Devil“) jau po leidybinės kompanijos „Epic“ ženklu. Koncerte skamba geriausi klasikiniai SABBATH gabalai, tokie kaip „Snowblind“, „N.I.B“, „Iron Man“, „War Pigs“, „Black Sabbath“ ir kiti. Naujasis gitaristas groja visai neblogai, rifai skamba pakankamai sunkiai ir tvirtai (žinia, juk soliniai O.O. darbai tikrai lengvesni nei B.S.), tačiau soluotėse lyg ir ko trūksta (Iommi tikrai nepralenkiamas). Ozzy smagiai šūkčioja ir užvedinėja publiką, sudainuoja visai neblogai. Dorovės sergėtojų pykčiui viršelį puošia suvampyrėjęs Ozzy su mėsgaliu (greičiau uogiene) burnoje. Albumas Amerikoje sėkmingai pasiekia net 14-tą vietą, tampa platininiu ir komercijos prasme netgi aplenkia tuo pačiu metu išėjusį pačių BLACK SABBATH koncertinį albumą.

Metalo karalium tituluojamas Ozzy kažkokiu stebuklingu būdu sėkmingai užbaigia turą, kurio metu įvyksta tada metalistams dar sunkiai įsivaizduojamas akibrokštas – ogi Osbourne nusiskuta galvą plikai. Ne, šį kartą kaltas ne „pavažiavęs“ stogas, tiesiog vartota per daug cheminių plaukų priežiūros priemonių, lako ir pan., nuo kurių plaukai susivėlė į nebeiššukuojamus kaltūnus. Teisingiausiu sprendimu pasirodė nusiskusti plikai ir atsiauginti „ševeliūrą“ iš naujo.

Pasibaigus turui Ozzy atsikrato Brad Gilliso, kuris, pasirodo, turėjo ne ką mažiau keistenybių nei pats grupės lyderis ir kurios ryškiai nervino Ozzy. 1983-čiais laukė sunkus išbandymas, reikėjo surasti naują tinkamą Randy pamainą ir pagal sutartį įrašyti naują albumą. Galutinių kandidatų sąraše lieka du žmonės, pirmenybė buvo skirta George Lynch iš DOKKEN, bet paskutinę valandą Ozzy apsigalvoja ir pasikviečia ramaus būdo, tačiau tikrai talentingą Jake E. Lee, grojusį Los Angeles grupėse RATT ir ROUGH CUTT. 83-čiais metais atgaivintų koncertų metu komandoje vienas po kito epizodiškai keitėsi koncertiniai bosistai: Pete Way, Don Costa ir klavišininkas Lindsay Bridgewater.

Sekantis albumas „Bark At The Moon“ buvo rašomas su to paties prodiuserio Normano pagalba, toje pačioje „Ridge Farm“ studijoje Surreyjyje Anglijoje. Įrašams grįžta Bob Daisley ir Don Airey. „Kauksmas“ klausytojus pasiekė 1983-čiųjų metų gale. Nežiūrint visko, prodiusavimo prasme kūrinys pavyko aukščiausios tiems laikams kokybės. Albumas prasideda vienu geriausių ir įsimintiniausių titulinių gabalų apie viduje tūnantį žvėrį, šiuo atveju, vilkolakį. Tiesa, vilkolakis albumo viršelyje – ne kas kitas, o aštuonių valandų geriausių Holivudo siaubo filmų grimuotojų darbą atlaikęs pats Ozzy. Šis grimas buvo panaudotas ne tik albumo fotosesijoje, bet ir pagarsėjusiam to paties pavadinimo vaizdo klipe. Vidutinis tempas, įsimenantis priedainis, gražūs ir naujojo gitaristo rifai bei dvi vienos geriausių Jack E. Lee soluočių. Žinoma, naujasis gitaristas – ne Randy, jo stilius kiek švelnesnis (nepamirškim, kad jis kilo iš amerikietiško hairy metalo), tačiau technikos ir individualumo jis turi per akis. Toliau „You‘re No Different“. Keista, tačiau antram gabalui Ozzy pasirenka kiek lyrišką dainą. Joje išryškėja ir viso likusio albumo tendencija, daug stipresni ir dažniau naudojami klavišiniai. Pirmą kartą ir Don Airey pavardė sumirguliavo albumo knygelėje kaip pagrindinės sudėties nario, be to, sekančiame ture jį galima buvo pamatyti ir ant scenos (paprastai Ozzy koncertuose klavišininkas būna paslėptas kažkur užkulisiuose).

Kiek sunkesnis „Now You See It (Now You Don‘t)“ su įsimintinu priedainiu ir klavišiniais, o ketvirtasis numeris „Rock‘n‘Roll Rebel“ – dar vienas albumo blizgutis. R&R maištininkas visai neblogai dainuoja, dainoje daug įsimintinų rifų, puikus priedainis ir viena geriausių soluočių. Toliau – įspūdingas gotikinis intro su klavišiniais ir varpais ir dar vienas kandidatas į geriausio titulą, tamsoka greita daina „Center Of Eternity“. Toliau neapseita be meilės baladės „So Tired“. Pabaigai kiek linksmesnis „Slow Down“ bei dar vienas geras vidutinio tempo, tačiau tamsios nuotaikos kūrinėlis, naktyje tūnančio blogio tema „Waiting For Darkness“. Vėliau perleistuose CD yra ir priedas, panašios nuotaikos „Spiders“. Albumas tikrai geras ir priskiriamas visiškai HM klasikai, nors jame ir kiek jaučiasi švelnus komercijos prieskonis. Žymiai patobulėjo ritmo sekcija ypač bosinė gitara, Bob Daisley gerokai pažengė į priekį, reikia pareikšti pagarbą ir Aldridge būgnams. Kalbant apie gitarų skambesį, mano nuomone, daugelis fanų po Randy mirties per daug kritiškai vertino E. Lee – jis vienas geriausių ir turbūt geriausia Randy pamaina, kokia tik galėjo būti tuo metu. Tuo tarpu Ozzy vokalas toliau tobulėja… Komercinė albumo sėkmė (Amerikoje dvidešimtuke, Anglijoje trisdešimtuke) bei multiplatininis tiražas leido Ozziui apsigydyti žaizdas ir vykti į turą.

1984 metų turas prasidėjo sausį ir tęsėsi keturis mėnesius. Amerikoje grupę lydėjo būsimos žvaigždės MÖTLEY CRÜE, Europoje – seni rokeriai SLADE ir WAYSTED (pastarųjų bosistas Pete Way grojo ir keliuose Ozzy koncertuose). Grupė sudalyvauja žymiajame San Bernardino festivalyje Kalifornijoje, kurį aplankė 350 tūkstančių žiūrovų. O.O. pirmą kartą koncertuoja ir „Monsters Of Rock“ festivalyje Anglijoje. Turo metu vietoje Aldridge laikinai kelis koncertus sugroja vienas žymiausių senojo roko būgnininkų Carmine Appice. Žymiausias turo incidentas – tai, kad 1984-aisiais filmuojant klipą „So Tired“ sudužusio veidrodžio šukė rimtai sužeidžia Osbourne gerklę ir dėl to net tenka atšaukti kelis koncertus. Turo koncertai nufilmuojami ir išleidžiamas filmas. Po turo įžymusis „vilkolakis“ pasijunta visiškai išsekęs ir lapkritį atsigula į kliniką kiek pasigydyti ir reabilituotis.

1985 liepos 15-tąją įvyksta reikšmingas įvykis. Įžymiajame labdaros renginyje „Live Aid“ BLACK SABBATH sugroja 3 dainas originalia sudėtim su Ozzy. Osbourne šeima vienas po kito kas metus pradedant 83-čiaisais pasipildo dviem dukromis Aimee Rachel, Kelly bei sūnumi Jacku. Įvyksta ir nelabai lauktas įvykis, 1984-aisiais nusišauna amerikietis paauglys John McCollum. Po metų Ozzy Osbourne ir įrašų kompanijai CBS bus pareikšti kaltinimai dėl to, kad jaunuolį pastūmėjo nusišauti daina „Suicide Solution“.

Tuo tarpu Ozzy kiek aprimsta su koncertais ir vėl grįžta prie studijinių darbų. Sklinda kalbos, kad buvo įrašytas naujas, pilnas albumas, bet Ozzy jis labai nepatiko, todėl iš naujo buvo įrašytas visai kitas, 1986-tųjų vasarį pasirodęs albumas „The Ultimate Sin“. Albumas pavyko daug lygesnis, jo skambesys gerokai išsiskyrė iš kitų O.O. darbų. Tam įtakos turėjo naujas prodiuseris Ron Nevison ir gerokai pasikeitusi sudėtis. Atėjo naujas bosistas Philip Soussan ir pašėlęs būgnininkas Randy Castillo, kurio savotiškas sunkiasvoris kibirinis būgnų tratėjimas įnešė savo šarmo. Klavišinius įrašyti padėjo Mike Moran. Albumas prasideda visai neblogu tituliniu vidutinio tempo gabalu, papuoštu nepriekaištingu nuolat improvizuojančio Jack E.Lee gitaros ritmu bei puikia soluote. „Secret Loser“ – ta pačia muzikine dvasia išlaikytas kiek greitesnis gabaliukas (gal ne toks jau Ozzy ir nevykėlis). Toliau – efektingai prasidedantys, bet daugiausia dėl priedainių kartojimo šiek tiek į amerikietišką komerciją traukiantys „Never Know Why“, antikarinis „Thank God For The Bomb“, „Never“ bei „Lightning Strikes“, tiesa, visi papuošti puikiausiomis soluotėmis bei kapotais Castillo būgnais. Geriausiais albumo gabalais galima įvardyti ramiausius ir lengviausius, tokius kaip „Killer Of Giants“ tuo metu madinga branduolinės grėsmės tema. Graži akustinė, klavišinė, chorinė įžanga, puikus jausmingas vokalas ir grėsmingas priedainis bei puiki soluotė. Toliau – vėl pagrindinę albumo nuotaiką atspindintis „Fools Like You“ ir pabaigai, be abejo, geriausias albumo dalykas „Shot In The Dark“. Sunku pasakyti kodėl, bet ši vidutinio tempo, kiek lyriška daina ilgam įstringa į atmintį ir turi viską, ką O.O. gali duoti geriausio: puikus vokalas, įsimintina melodija, puiki improvizuojanti gitara ir draivas. Albumo viršelis eilinį kartą buvo kiek cenzūruotas, pirminiam variante dama demonė buvo be kelnaičių, o tolumoje ant kalvos matėsi apversti kryžiai.

Keista, bet albumą prieštaringai vertino kritikai ir pačiam Ozzy darbas nepatinka. Taip, „The Ultimate Sin“ galima jausti soft hairy metalo įtakos, panaudotas nedidelis kiekis sintezatorių, būdingų tų metų skambesiui, tačiau nesupraskite klaidingai, jis išsiskiria iš amerikietiškų skuduro grupių ne tik nesupainiojamu Ozzy vokalu, bet gerokai lenkia jas kokybe (ypač gitara), individualumu bei sunkumu. Be jokios abejonės jis išlieka klasikinio heavy metalo rėmuose.

Nors ir sulaukta kritikos, tačiau albumo komercinė sėkmė nustebino: 6-toji vieta ir dviguba platina Amerikoje, 8-toji vieta Anglijos čartuose. Suorganizuojamas ilgas pasaulinis turas. Turui po Ameriką Ozzy pasiima apšildymui jauną tuo metu kylančią žvaigždę METALLICA. Rugpjūčio mėnesį Ozzy užbaigia žymųjį festivalį Doningtone „Monsters Of Rock“. Garsiausias turo įvykis: Niudžersio sporto komplekse įsiaudrinę fanai sulaužė daugybę sėdynių ir Ozziui teko padengti 80 tūkstančių dolerių nuostolius. Prasideda ir ilgas bendradarbiavimas su klavišinių meistru John Sinclair. Tuo pačiu metu teko išgyventi daug metų trukusį teismo procesą dėl McCollum savižudybės (jis visiškai užbaigtas tik 1992 metais galutine muzikantų pergale).

1987-aisiais išleidžiama paskutinio turo metu Kanzase nufilmuotas trečiasis koncertinis filmas, o gegužės 13-tąją pasirodo legendinis dvigubas koncertinis LP/CD „Randy Roads Tribute“ (yra ir jo video variantas, išleistas Japonijoje dar 1982 m.). Tai tas pats koncertas, įrašytas dar 1981 m. su legendiniu Randy Rhoads, kurio leidimas buvo atidėtas penkeriems metams. Albumas, skirtas žuvusiam legendiniam gitaristui atminti, suspaudė ne vieno fano širdį. Koncerte skamba visos pirmojo albumo dainos, be to, „Believer“ ir „Flying High Again“ iš antrojo albumo bei trys BLACK SABBATH klasikinės dainos. Tai albumas, kurio klausant kūnu nuolat bėgioja malonūs šiurpuliukai. Gyvas Randy darbas tiesiog stebina kokybe, energija ir sudėtingumu, soluotės ypač gelia širdį. Puikiai skamba visi gabalai, reikia išskirti fantastišką gitaros solo dainoje „Suicide Solution“ bei gerą ilgą Aldridge būgnų solo dainoje „Steal Away“. Albumo pabaigai savotiškas studijinis „čekingo“ variantas „Dee“ su paties Randy komentarais gali net pravirkdyti jautresnę sielą. Tai turbūt geriausias O.O. koncertinis įrašas ne tik dėl gitaros darbo – reikia paminėti ir puikų gyvą Ozzy vokalą bei rimtai skambančią Sarzo bosinę gitarą ir Aldridge būgnus.

Albumas be vargo pasiekia 6-tą vietą Amerikoje, 13-tą Britanijoje ir vėl tradiciškai viršija dviejų milijonų tiražą. Ką gi, tai paskutinis gitaros genijaus darbas… Ilsėkis ramybėje, Randy.

Pašėlęs gitaristas Zakk Wylde

Tačiau gyvenimas tęsiasi ir atneša naujų siurprizų. Taip, dėl muzikinių nesutarimų 1987 m. viduryje išeina vienas iš pagrindinių grupės variklių Jack E. Lee. Neklausant kai kurių kritikų, Jack E.Lee – neeilinių sugebėjimų gitaristas, labai laiku atėjęs ir išgelbėjęs grupę, ir jį pakeisti taip pat nebuvo lengva. Heavy metalo grupėje galimi du variantai: arba groja du geri gitaristai, arba turi groti vienas virtuozas. Šį kartą Osbournų šeima atkapsto dar vieną jauną vos devyniolikos metų talentą iš Niudžersio, kurį vadina Zakk Wylde (tikrasis vardas Zach Adams). Jaunuolis, dirbęs degalinėje ir vakarais grojęs gitara klubuose, netyčia išgirdo per „Shtern“ radiją skelbimą ir, išsiuntęs savo įrašus perklausai, staiga tapo supergrupės nariu. Argi tai ne amerikietiškos svajonės įsikūnijimas?

Tuo tarpu pasitraukia ir Soussan, jį koncertuose laikinai pavaduoja Terry Nails. Grupė nauja sudėtimi sugroja keletą koncertų Anglijoje, tarp jų ir Britanijos kalėjimuose, matyt, ten geriausiai apšyla jaunutėliai gitaristai. Toliau vyrukai išskrenda į Los Andželą įrašinėti naujojo albumo. Įrašymo procese sudalyvauja ir senas pažįstamas Bob Daisley, beje, jis – ne tik bosistas, bet ir vienas pagrindinių tekstų autorių. Albumą prodiusuoja nauji veidai: Roy Tomas Baker ir Keith Olsen.

1988 m. lapkričio 1-ąją pasirodęs albumas tiesiog pritrenkė. Ne, ne tiek viršeliu, kur kažkokiam barbarų soste sėdi pats metalo karalius didysis Ozzy (pirminiam necenzūruotam variante ant galvos turėjo puikuotis erškėtrožių karūna), apsuptas jaunų mergaičių (pirminiam variante turėjo būti su kryžiais rankose). Tokios energijos grupė dar neturėjo! OZZY OSBOURNE niekada nesistengė būti sunkiausia ir greičiausia grupe, tačiau tai, kas dedasi albume „No Rest For The Wicked“, yra visgi bandymas lenktyniauti su thrash metalo grupėmis. Pagrindinė varomoji jėga čia, žinoma, pašėlęs laukinis Zakkas. Jo pjaunantis, energingas grojimo stilius, sunkūs rifai, nuolatinės improvizacijos kausto dėmesį nuo pirmo iki paskutinio akordo. Soluotės nenuspėjamos ir kupinos siurprizų. Puikus Bobo bosinės gitaros darbas ir trankūs Randy būgnai, beveik dingę klavišiniai ir sintezatoriai bei tikrai geras Ozzy vokalas. Prodiuserių darbas – nepriekaištingas, tiesa, pasirinktas kiek keistokas duslokas skambesys, kažkuo primenantis 70-tųjų pradžios BLACK SABBATH.

Jau pirmas gabaliukas „Miracle Man“ pribloškia įžanginiais rifais ir šėtonišku Ozzy juoku, o tekstukas ironiškai traukia per dantį radikalų evangelistą Jimmy Swaggartą, tikrą Ozzy priešą. Soluotė fantastiška – naujokas išlaikė egzaminą. Sekantis „Devil‘s Daughter“: galingas bosinės gitaros darbas, agresyvus ritmas, piktas vokalas, pragaro išperos verksmas ir šėtoniškas kvatojimas – atrodo, prasideda tikra raganų medžioklė. „Crazy Babies“ – pašėlęs draivas ir energija. „Breaking All The Rules“, manau, geriausias albumo gabalas, sunkus vidutinio tempo atmintyje įstringantis piktas ritmas, Ozzy puikiausiai išnaudoja visą savo vokalo diapazoną, viena geriausių pjaunanti Zakko soluotė. „Bloodbath In Paradise“ – siaubo filmų įžanga ir pikčiausia albumo daina apie liūdnai pagarsėjusį Charlie Mansoną, sukūrusį visą maniakų žudikų sektą. Nesulaužyta ir lyrinių gabalų tradicija, tik šį kartą „Fire In The Sky“ skamba kiek galingiau; tekstas – vidiniai išgyvenimai. Toliau – turbūt greičiausias ir energingiausias visos O.O. kūrybos gabalas „Tattooed Dancer“. Ozzy visada stebino nuoširdumu, taigi pabaigai – „Demon Alcohol“, autoironiška kovos su pagrindiniu asmeniniu demonu išpažintis, dainos temai ypač tinka „girtas“ Ozzy balsas. Tiesa, CD variante (primenu, 88-aisiais dar dominavo viniliniai LP) dar buvo paslėptas kiek ramesnis „Hero“. Be jokios abejonės tai – sunkiausias ir greičiausias O.O. albumas (mano asmenine nuomone ir geriausias). Nėra čia ką ir pridurti, „No Rest For The Wicked“ – neabejotinas heavy metalo šedevras, lygiai kaip ir debiutas, tiesiog privalomas kiekvieno metalisto diskografijoje. Komercinė sėkmė jau tapo tradicija ir 13-toji pozicija Amerikoje bei trisdešimtukas Britanijoje, eilinė dviguba platina nebestebino. Be to, 1989 m. daina su Lita Ford “Close My Eyes Forever” Amerikoje tapo neeiliniu hitu.

Tuo metu įvyksta išskirtinis įvykis – grupė į labai triukšmingą ir girtą koncertinį turą leidžiasi su „nauju“, ypač stipriu bosistu Geezer Butler. Įdomiausia, jog tuo metu pačiuose BLACK SABBATH lieka tik vienas originalus narys Tony Iommi, kurio vadovaujamas kolektyvas ėmė atsilikti nuo OSBOURNE tiek komercine, tiek muzikine prasme.

Koncertuota visuose žemynuose, kur tik yra metalo/roko gerbėjų. 1989 metų rugpjūčio 12-tą OZZY OSBOURNE sudalyvavo grandioziniame Maskvos „taikos festivalyje“ kartu su SCORPIONS, BON JOVI, MÖTLEY CRÜE, CINDERELLA ir rusais GORKY PARK priešais 260 000 žiūrovų. Šalyje, kur „vodka“ liejasi laisvai, nuskambėjo įžymaus „kovotojo“ su alkoholiu frazė – šitą blogį reikia naikinti, kuo daugiau išgersiu aš, tuo kitiems liks mažiau šių nuodų. Tiesa, festivalio dalyviai taip ir nesuprato, kodėl paskutinė grojusi grupė buvo ne fantastiškai energija spinduliavęs Ozzy ar bent jau SCORPIONS, o Rusijoje mažai populiarūs BON JOVI. Ozzy prieš turą lyg ir prislopino savo demonus, tačiau vėliau stabdis buvo paleistas ir svaiginimasis priėjo liepto galą. Grįžęs namo metalo karalius prisidirbo galutinai. Radęs keturis rusų padovanotus „Vodka“ butelius juos vienu kartu pribaigė ir puolė smaugti namo grįžusią žmoną. Sharon sugebėjo įjungti signalizaciją ir laiku atlėkusi apsauga išvadavo moterį, o „baltų arklių“ draugas atsidūrė „cypėje“. Sharon kantrybė baigėsi, ji dar galėjo iškentėti ankstesnę vyro išdaigą, kai rado namuose iššaudytas visas 17 laikytų kačių ir po pianinu pasislėpusį Ozzy baltu chalatu su šautuvu vienoj ir kruvinu peiliu kitoj rankoj, tačiau čiagi asmeninis užpuolimas – to jau buvo perdaug. Visgi po ilgų atsiprašinėjimų jam buvo atleista ir atsipirkta tik keliomis dienomis arešto ir teismo skirtu priverstiniu trijų mėnesių gydymu. Be minėtųjų bėdų spalio mėnesį dar dviejų nusižudžiusių paauglių tėvai Džordžijos valstijoje paduoda muzikantą į teismą. Tiesa, kiek vėliau visi teismai dėl esą dainose užprogramuotų savižudybių baigiasi Ozzy pergale, lygiai taip pat, kaip ir likimo brolių JUDAS PRIEST.

Tapo tradicija išleisti koncertinius albumus vos ne kiekviena sudėtim, taigi trumpas vos šešių dainų 1990 m. EP „Just Say Ozzy“ – dar vienas geras koncertinis albumas viena iš geriausių grupės sudėčių su Geezeriu. 91-ųjų sausį O.O. tampa pagrindine vedančia festivalio „Great British Music Weekend“ Vemblio stadione grupe.

Tuo tarpu pats pašėlėlis jau įgauna legendos statusą ir nežiūrint išdaigų netgi po koncertų apšlapinęs ir apsivėmęs Ozzy išlieka charizmatišku ir visų (taip pat ir žvaigždžių) labai gerbiamu asmeniu. Po tikrai sunkaus periodo Ozzy, kiek atsigavęs ir apsigydęs, 1991 m. grįžta prie naujo ilgo ir kruopštaus studijinio darbo Devonshire. Gaila, bet iškentėjęs keturis pašėlusius turus su Ozzy iš grupės pasitraukia tamsiųjų metalo muzikos tekstų pradininkas Geezer. Grupėje epizodiškai pasirodė bosistai Terry Nails, o studijoje vėl buvo šmėkštelėjęs Bob Daisley, tačiau galutinai darbą užbaigė ilgaplaukis garbanius Michael Inez. Kiti nesikeitė, liko įžymioji trijulė: Ozzy, Zakk ir Randy Castillo, o negausiais klavišiniais užsiėmė John Sinclair. Studijoje buvo dirbama kaip niekad kruopščiai, Ozzy bent jau nebevartojo sunkiųjų kvaišalų. 1991 m. spalį pasirodo rezultatas – šeštasis studijinis albumas „No More Tears“, prie kurio plušo prodiuseriai Duane Barone ir John Purdell. Beveik kartu išėjo ir filmas „Don‘t Blame Me“, kuriame pasakojama Ozzy istorija, jo keliai ir klystkeliai.

Ką gi, grįžtame prie albumo. Iškart reikia pasakyti, kad tai – vienas sėkmingiausių komercijos prasme albumų, keturiskart platininis, 7-toji vieta JAV ir 17-toji Britanijoje, populiarumu belenktyniaujantis su debiutiniu. Ką gi mes jame girdime? Efektingas intro su vaikų pasišūkavimais ir kažkokia žaislų muzikėle ir staiga sunkūs Zakko akordai įveda į „Mr. Tinkentrain“ (kažkokio baro pavadinimas) maniakinį tikrai gerą Osbournišką gabalą, kaip visada, su puikiu solo. Tačiau susidaro pirmas įspūdis, jog muzika kiek palengvėjo lyginant su prieš tai išleistu albumu. Toliau skamba net trys gabalai, kuriuos sukurti padėjo senas Ozzy draugas, pats Lemmy Kilmister iš MOTÖRHEAD. Pirmas jų „I Don‘t Want To Change The World“ – geras gabaliukas su smagiais užvedančiais rifais, įdomiu ir labai asmenišku tekstu, kuriame Ozzy žada išlikti savimi. Toliau – didžiausias visų laikų OZZY radijo hitas baladė „Mama, I‘m Coming Home“ su gražia akustika ir nuostabiu solo. Beje, ši daina skirta Sharon ir tai lyg atsiprašymas už visas iškrėstas šunybes. „Desire“ – viena geriausių smagių dainų, labiausiai primenanti „No Rest…“ laikus. Toliau – „No More Tears“, kuris be jokios abejonės yra geriausias albumo gabalas ir vienas geriausių O.O. kada nors sukurtų dalykų apskritai. Žema boso įžanga, grėsmingą atmosferą sukuriantys klavišiniai ir nežmoniškai sunkūs trumpi šiurpą keliantys Wyldo rifai, stiprus priedainis, ironiškas Ozzy balsas sukuria tikrai šiurpią atmosferą – juk daina apie serijinį žudiką. Be to, dainos viduryje panaudotas puikus sintezatorių ir orkestruotės intarpas bei viena fantastiškiausių Zakko soluočių. Šis gabalas patiko ir patiems muzikantams, jo vardu buvo pavadintas ir albumas (darbinis albumo pavadinimas buvo “Say Hello To Heaven”). Toliau – kiek komerciškesnis „S.I.N.“ ir dar vienas bendradarbiavimo su Lemmy rezultatas „Hellraiser“. Yra ir pačių MOTÖRHEAD variantas, skirtas to paties „pavadinimo siaubukui“, skambantis kiek tvirčiau. „Time After Time“ – dar viena baladė, po kurios skamba ilgas galingo boso ir būgnų intro ir dar vienas draivinis gabaliukas „Zombie Stomp“. Albumo pabaigai – kiek komerciškiau skambantis „A.V.H.“ su akustine southern roką primenančia pradžia ir trečia, mano nuomone, geriausia albumo baladė „Road To Nowhere“ .

Bendrąja prasme albumas išsiskiria labai aukšta prodiusavimo kokybe, švariu skambesiu. Tai – modernaus nesenstančio heavy metalo darbas, melodingas ir tvirtas, nors reikia pripažinti, turi kiek komercinių priedų ir sąskambių, priedainių kartojimų, daug baladžių. Zakko darbas ne toks karštas, kaip prieš tai buvusiame albume, kur jis lyg nutrūkęs nuo grandinės lėkė ir krėtė triukus. Šiame albume jis apsiriboja daugiau įsimintinais, tačiau tikrai sunkiais rifais, o fantazija daugiausia paleidžiama puikiose soluotėse. Būgnai puikūs ir galima sakyti, kad tai – geriausia, ką yra padaręs Randy Castillo. Jį galima laikyti stipriausiu O.O. grupėje grojusiu būgnininku, o jo trankus savotiškas „talžymo“ stilius gerokai pridėjo svorio muzikai. Inez bosas nepriekaištingas ir geras, toliau vėl atsiradę klavišiniai negausūs ir tik ten, kur reikia, sustiprina nuotaiką. Na, o apie mūsų superžvaigždę galima pasakyti taip: talento nepragersi!!! Ozzy vokalas vis dar tvirtas, profesionalus, skamba savotiškai ir puikiai.

Vos prasidėjus turui, spalio mėnesį, Ozzy darydamas savo žymųjį „varlės šuolį“ susilaužė koją. Po trijų pasirodymų scenoje su gipsu, padėtis dar komplikavosi (kojos infekcija), teko turą atidėti keliems mėnesiams. Jau po naujų metų buvo pradėtas garsusis šou „Theatre Of Madness Tour“. Turo viduryje pasikeičia užkulisiuose besislapstantis klavišininkas Kevin Jones. Kovo 26 d. Kalifornijoje, Long Beache, įvyko specialus koncertas Randy Rhoads atminimui. Jau po dviejų dienų Laguna Hillse L.A. Ozzy neapdairiai pasikvietė publiką pašėlioti ant scenos ir įsiaudrinę fanai pridirbo apie šimtą tūkstančių dolerių nuostolių. Birželio mėnesį metalo karalius paskelbia, kad tai jo paskutinis turas ir kad jis daugiau nebekoncertuos ir laiką skirs šeimai (būtų baisu ir liūdna, jei toks pareiškimas būtų ištartas pirmą kartą). Intensyvus turas baigiasi paskutiniais keliais šou 1992 m. lapkritį Costa Mesoje Kalifornijoje, kur Ozzy koncerto gale vėl sugroja tris gabalus su originalia BLACK SABBATH sudėtimi.

Paskutinius koncertus muzikantai ne tik įrašo, bet ir nufilmuoja. 1993 m. liepą jų pagrindu išleidžiamas dvigubas koncertinis albumas „Live & Loud“ ir jo video VHS versija, kiek vėliau perleista DVD formatu. Smagus ir kokybiškai įrašytas albumas prasideda dainų „popuri“ iš įvairių O.O. ir BS gyvavimo periodų ir tęsiasi beveik dvi valandas. Jame patalpintos geriausios dainos iš įvairių albumų, tarp jų ir keletas BLACK SABBATH kūrinių. Ne video versija dar praturtinta fantastiškomis Castillo ir Zakko soluotėmis, o video interviu – užkulisiniais darbeliais ir, žinoma, siautėjančio Ozzy ir besiplaikstančio ilgaplaukio Zakko vaizdais. Maloni staigmena – tai koncerto gale sugrota daina „Black Sabbath“, kurią Ozzy atlieka su pačiais originaliais BS. Koncertą užbaigia minorinė „Changes“, kurioje pianinu groja Zakk Wylde.

Po turo sklinda gandai, jog tuoj tuoj Ozzy grįš į BLACK SABBATH, tačiau pats Ozzy Osbourne iš tikrųjų meta visus reikalus ir puola atlikti tėvo ir vyro pareigų bei porai metų dingsta iš aktyvaus koncertinio gyvenimo. Paleistos grupės nariai išsilaksto kas sau: Randy Castillo pereina kelis projektus ir galiausiai pakeičia skandalistą Tommy Lee komandoje MÖTLEY CRÜE. Deja, 2002-ųjų metų kovo 26 d. šis puikus būgnininkas pralaimi kovą su odos vėžiu (ATA). Zakk Wylde įkuria savo grupę PRIDE `N‘ GLORY, Michael Inez pataiko į ALICE IN CHAINS.

1994 m. kovo 1 d. pagaliau Ozzy Osbourne įvertinamas tarptautiniu mastu ir atsiima prestižiškiausią „Grammy“ apdovanojimą metalo kategorijoje už 93-čiųjų metų koncertinę „I Don‘t Want To Change The World“ versiją…

(Laukite tęsinio)