„Metalmania 2007“ dar dviejų liudininkų akimis: baltiškas antplūdis, pasikeitę headlineriai ir organizacinis chaosas

Foto: Crazyte. Daugiau foto čia>>

Taip pat skaitykite: „Metalmania 2007“ Lenkijoje – kartelė užkelta iki maksimumo

Šiemet lietuviai lyg ir pasiryžo „atkeršyti“ lenkams už bendriniu tapusį posakį „Wilna naša“ ir kitus tautinius niuansus. Pora šimtinių tautiečių susiruošė pervažiuoti kone visą Lenkiją ir rimtai sujaukti ramų Katowicų gyvenimą. Ko jiems ten reikėjo? Visa ši istorija dar dviejų liudininkų akimis…

Birutė. Taip jau atsitiko, kad manoji septintoji išvyka į lenkų žemes aplankyti „Metalmania“, skambiai besivadinančią vienu didžiausių ir žinomiausių metalo festivalių Rytų ir Centrinėje Europoje, tapo ir viena įspūdingiausių. Tradiciškai tokio statuso turėtų nusipelnyti arba jubiliejinis renginys, arba pirmasis aplankytas, dar savotiškai egzotiškas. Septintasis gi kitu atveju galėjo būti nusibodęs. Bet tik ne šįkart, vien jau pažiūrėjus į labai vertą dėmesio „žvaigždyną“. Tikriausiai panašiai pasirodė ir būriui tautiečių bei kiek mažesnei latvių kompanijai, iš viso 6 autobusais ir dar kitais „ratais“ patraukusių jau seniai išvažinėtu keliu.

Kiekvieno “alkobuso“ liudininkai turbūt galėtų pripasakoti daug linksmybių ir „prikolų“, kiekvienas vis kitokių. Aš, pirmojo autobuso ekipaže, pirmą kartą patyriau, kad į Katovicus galima nuvykti linksmai ir ramiai, normaliai išsimiegojus ir sukaupus nuosavas galias ištisam metaliniam maratonui. Galvoju, galbūt taip gavosi dėl to, kad tarp nemažo sąrašo manųjų favoritų buvo ir garsieji svajokliai dūmokliai MY DYING BRIDE, kurių muzikos atmosfera labai jau priminė tvyrojusią Nr. 1 transporte. O kad skambėtų „brutaliau“, pavadinkime tą aplinką kapinėmis.

Adis. Tuo tarpu man tenka keliauti pačiu khultiškiausiu – antruoju autobusu. Tai jau savaime žadėjo bemiegę naktelę, pirmines naujų hitų (visi švedai iš burzum ir t.t.) perklausas ir pan. alko/džiaugsmą, bet visgi teko nustebti – kelionė buvo pakankamai rami. Iki muštynių taip ir neprieita, naujų hitų irgi lyg negimė. Žodžiu, tam tikras nusivylimas pačia kelione, bet, kaip parodys ateitis, kiek nusivilta kelione, tiek gėrio gauta iš paties festivalio.

Birutė. Ką gi, palikime burzumiškus švedus ir bumbsintį satanizmą, sudegusį Brodvėjų su kaip tik šioje kelionėje ne kartą minėtu Šalčininkų gaisru ir nusikelkim į šachtininkų miestą. Pirmiausia, kas nustebino vos atvykus – lenkai iki pat „Spodeko“ atsidarymo nepardavė bilietų, taigi pirmą kartą per netrumpą patirtį išėjusiems jų paimti teko iki autobusų grįžti tuščiomis rankomis. „Sukalbamesni“ jie buvo tik akredituotiems, taigi patenku į dar tuščias „skraidančios lėkštės“ erdves anksčiau. Čia šen bei ten zuja pirmieji apsaugininkai, ratuotomis platformomis link mažosios scenos instrumentus vežioja muzikantai, šmėsteli tetulytė, nešina dideliu raktų ryšuliu, kabinami rūbinių numerėliai… O netrukus tarpduryje, itin stipriai patikrinti, pasirodo ir pirmieji bilietuotieji, ištroškę sunkenybių. Pilnėja konteineriai, kuriuose atsiduria visa bandyta prasinešti gėrimų tara. Pilnėja ir rūbinės, mat oras Katovicuose žvarbus ir vėjuotas, tegul ši vietovė ir piečiau. Pirmieji lietuvių mohikanai geria tonizuojančią kavą, o kai kurie latviai, virtę „zombiais“, gaivalėjasi nuo sunkių pagirių.

Adis. Ir vis dėlto jausmas, įvažiavus į Katowicus – lyg sugrįžus į namus, “metalinius” namus :). Miestas (pora metų manęs jame beveik nebūta, tik naktį pravažiuota pro šalį, nors bokalas į „Spodeko“ sveikatą ir suspėtas iškelti) šiek tiek pasikeitęs, net sumodernėjęs. Šįkart daugiau pasibastome po senamiestį ir aplinkinius rajonėlius, įspūdis ne toks jau ir blogas. Yra tik viena problema – mityba. Viena geresnių skylių – „Bohema“ (Slowackiego 22) – šiemet neveikia, o ir šiaip su kabakais Katowicuose šeštadienio 10 valandą ryto, pasirodo, ne kas… Gatvėse metalgalvių irgi ne tiek jau daug, priešingai nei per paskutinįjį apsilankymą. Beje, itin krenta į akis tai, kad lenkai pamėgo greitąjį maistą. Hamburgerių, hot-dogų ir panašaus junkfoodo kioskeliai kas keliasdešimt metrų. Ir ne stambusis korporacinis, o nedidelių vietinių firmelių. Kiek pasiblaškę po miestą ir vargais ne galais suradę optimalų maisto šaltinį (stoties valgyklą), patraukiame link „Spodeko“ ir be eilių patenkame vidun. Ši įžymioji vietelė nė kiek nepasikeitusi. Tos pačios sėdimosios/miegamosios palangės, nerestauruotas koridorius, ir žinoma, tos pačios khultiškosios zapiekankos, šiemet – su grybais. Alus – šaltoje išorėje ir, apskritai, per jį vien problemos. Pernelyg girtų neįleidžia (kas šiaip jau nėra blogai), į kabaką irgi kažkaip “dozėmis” leidžia, eilės sugrįžti. Organizatoriai tikrai galėtų padirbėti šiuo klausimu.

Birutė. Kol neatsiveria pagrindinė „Metalmania“ arena, mažojoje scenoje veiksmas prasideda laiku, jau po 9 val. Neseku atidžiai, kas ten ir kaip, nors jau po pirmos komandos pasirodymo (berods, WITCHKING) ima aiškėti, kad mažoji scena sulig kiekvienais metais nuo jos atsiradimo vis stiprėja. Tuo tarpu didžiojoje, žinia, stiprėja kitkas – protekcijų ir neaiškių ryšių sindromas. O kai suomiai KORPIKLAANI nepradeda groti nei numatytu laiku, nei valandą po jo, nors desperatiškai blaškosi scenoje ir vienu momentu net turi nutraukti intro, pradeda ryškėti organizacinis chaosas. Argi laikas gelbėti fonuojančią garso sistemą, kai net laiku prasidėjusi didžioji metalizacija baigtųsi apie vidurnaktį?

Linksmieji šiauriečiai, kuriuos pavadinčiau FINNTROLL įpėdiniais ar pasekėjais, su savo akordeonais, smuikais ir metalui įprastais instrumentais pradeda jau tada, kai turėjo baigti antroji grupė. Nepaisant prailgusio laukimo, jie trenkia smagiai, uždegančiai ir užtikrintai. Na, nieko ypatingai naujo netenka išgirsti, kas išskirtų grupę iš kitų, panašių, tarpo, bet kažkokio žavesio jų muzikoje yra. Ir tas pusvalandis visai neprailgsta. O kam jo pasirodė mažoka, gali ruoštis gegužę į Latviją – posėdis prasitęs…

Adis. Jei spręstume pagal bliuzonų pardavimus, DARZAMAT – populiariausia lenkų grupė Lietuvoje :). Realiai – grupėje yra visai graži merga ir tai yra praktiškai vienintelis šios kapelos pliusas. Muzika, bent jau klausant gyvai, pakankamai standartiška, kad smarkiau patrauktų dėmesį. Galbūt, jei prieš pamatymą gyvai būtų tekę išgirsti įrašų, įspūdis būtų kitoks. O gal ir nusiteikimas daro savo: kai žinai, kad bus dar keletas žymiai smagesnių gaujų, imi kritiškiau žiūrėti į grojančiuosius.

Birutė. Aš tuo tarpu nutariu padaryti „pietų“ pertrauką, taigi CRYSTAL ABYSS ir DARZAMAT šou iškeičiu į minėtas nemirtingas lenkiškas zapiekankas, sriubas, sultis (neduok velnie paragauti bent vieno visom sintetinėm spalvom žaižaruojančio neaiškaus gėrimo – gali blogai baigtis). Ant šiltų ir jaukių palangių besivoliojant ir besiklausant gana techniškų „mažųjų“ grupių, įkyriai lenda mintis: argi aukščiau minėtos grupės labiau nusipelnė ir už šias mažiau žinomas grupes, jau nekalbant apie garsiuosius BENEDICTION? Na, berods, pastarieji patys to pageidavo.

Vėlavimas progresuoja ir garsieji norvegai ZYKLON, daugelio laukti ir svajoti pamatyti, pasirodo jau gerokai po pietų. Bet laukti buvo verta, nes tą jėgos, technikos, bendros atmosferos ir vaizdo scenoje užtaisą, kurį asmeniškai teko patirti, sunku nupasakoti. Nė vienas epitetas nenusakys, kaip puikiai ZYKLON derina blekerišką nuožmumą, skandinavišką melodingumą, iki smulkmenų technišką atlikimą, plaukų sukimą ir dar daugelį kitų dalykų. Vieno gaila, kad jiems buvo skirta vos 40 minučių. Iš karto supratau, kad man tai bus vienas geriausių šios „Metalmania“ pasirodymų.

Adis. Nors po koncerto (o ir čia, ką tik) teko prisiklausyti tikrai daug itin palankių atsiliepimų, šie norvegai manęs visgi nesužavėjo. Per juos atkreipiau dėmesį, kiek deathui svarbus yra GERAS vokalas – ar išskirtinis savo skambesiu, ar valdymu, žodžiu, kažkas įdomesnio už tradicinį standartą. ZYKLON tuo tikrai nepasižymėjo. Taip, skambesys techniškas, netgi, sakyčiau, ultratechniškas, muzika nebloga, bet vokalas kažkaip komandą pavertė tiesiog dar viena deatho grupe.

Birutė. Neplanavau žiūrėti Jorn Lande, bet vienas autoritetingas bendrakeleivis, kurio nuomonės nedrįstu peikti, siūlo tą būtinai padaryti. Taigi vėl sėdžiu artimiausioje tribūnoje, besiklausydama buvusio MASTERPLAN vokalisto ir dar įvairių projektų dalyvio. Savo pačios nuostabai, pajuntu, kad visai patinka tas powerio, progresyvo ir heavy mišinys. O kai dar išvystu UDO gitaristą, simpatišką, gerai grojantį ir judrų italą įspūdinga plaukų kupeta, pasidaro visai smagu. Ir naudinga prieš laukiančią aršaus brutalizmo dozę.

Adis. Gerai, kad į jį nedėjau per daug vilčių, nes šio norvego pasirodymas buvo vienas nuobodžiausių visame festivalyje. Kaip pastebėjo kolega Seniukas – “jis matyt ne pagal autorinę, o pagal darbo sutartį groja”. Visiškai jokio įsijautimo, tiek bendravimas su publika, tiek elgesys scenoje – akivaizdžiai atsainūs, “iš reikalo”. „Metalmania“ nieko nebūtų praradusi, jei JORN būtų užgėręs ir nesugebėjęs užlipti į sceną… Va tokie šikniai ir gadina heavy metal vardą :/.

Birutė. Va tai tau. O kai kam šis vokalas sukėlė asociacijų… taip taip, su dažnai linksniuojamu SBS frontmenu. Tuo metu susijaukė laikas ir mažojoje scenoje. Taigi tampa vis sunkiau derinti pakaitinį lankymąsi abejose. Pagrindinėje arenoje VITAL REMAINS, jau matyti Vilniuje, tiesa, su kitu vokalistu. Lenkijon atvykęs gerokai primena Gleną Bentoną, nors dabar jau matau naujienas, kad DEICIDE frontmenas į šį turą neturėjo važiuoti. Šie bekompromisio brutalaus skambesio, greičio ir kriokimo šalininkai vėl palieka gerą įspūdį, bet tik tiek, kiek priimu tokią muziką. O man patinka melodingesnė, ir nieko čia nepadarysi. Taigi gerbiamo mūsų barzdočiaus dievukus palieku jam ir kitiems, o pati nusitaikau į čekus ROOT…

Adis. Ūūūū, smagu. Žiauru, kieta, techniška. Vienintelis minusas – ar pasirodymas ilgokas, ar koks velnias, bet prieš pabaigą VITAL REMAINS gabalai pradėjo nesiskirti vienas nuo kito. O šiaip – pagarba už tikrai gerą brutalūchos dozę ausims ir dvasiai. Pirmoji “pažadinusi” grupė renginyje.

Birutė. Tik pataikau į… Ech, tas organizacinis chaosas. Pasirodo, tebegroja FOREVER WILL BURN. Nors jų melodingas defukas visai patrauklus, ne to man reikia, kad juos kur. O kai išeina ROOT, didžiojoje scenoje jau pradeda ENTOMBED. Taigi pagerbiu čekus vos išklausydama vieną gabalą ir sliuogiu po kupolu, kur labai masina dar kartą išvysti švedų veteranus. Galima nemėgti jų stilistinių metamorfozių, tačiau jie neabejotinai įnešė svarų indėlį į taip vadinamą švedišką old-skūlą. Ir senieji, ir naujesni kūriniai nuskamba taip vežančiai, galingai ir užtikrintai, kad belieka tik stebėtis „senių“ ištvermingumu. Ir prisiminti malonias akimirkas iš jų šou Vilniuje. Tuo tarpu tiems, kurie susipažinę tik su vėlesniąja ENTOMBED kūryba, draugiška replika: šią grupę jūs pažįstate tik kokiu 30 procentų.

Adis. Jei MOTÖRHEAD grotų death metalą, draivas būtų būtent toks. Iš esmės – nieko labai originalaus ar įdomaus, tiesiog gyvai klausant – itin kabliuojanti ir „tūsovna“ muzika. Jau pasireiškė pirmieji rimtesnio nuovargio požymiai, bet širdis niekaip neleido palikti salės ir nuleisti didžiausio žmogaus raumens ant išganingųjų „Spodeko“ palangių.

Birutė. Toliau laukė vokiškų velnių šou. Ne, tai ne kokių nors black metalo grojikų išpuolis, o nuožmus ir dinamiškas, kaip visada, pono Schmiero komandos pasirodymas. Aišku, tai DESTRUCTION. Tarsi pateisindami savo pavadinimą, keikdami kryžius ir viską triuškindami, šie nenuoramos nė nemano užleisti daugelį metų užimto thrasho posto. Puikus draivas, blaškymasis po sceną, atrodytų, ne trys, o dvigubai daugiau muzikantų joje. Prisimenu visus ankstesnius kartus, kai mačiau šiuos ilgamečius trašystus, ir įspūdis nė kiek ne menkesnis. Tik nepaisant to, kad tai dar vienas labai gerą įspūdį palikęs šou, gėrėjimąsi juo nutraukia noras išvysti švedus ANATA. Bet čia įvyksta vienas didžiausių pravalų: šios grupės nėra. Kodėl? Ir ar tikrai taip buvo? Gal kas nors žino geriau.

Adis. Prisipažinsiu, nekantriai laukiau šios vokiečių trijulės. Užsirekomendavusi devintajame “defkamse”, ji mane intrigavo net ir dabar, ir lūkesčiai pilnai pasiteisino. Aiškus, ryškus, šaižus thrashas, per visą kūną einantys mušamieji ir aštrus Schmiero klyksmas maloniai perkėlė į 2001-ųjų Vilnių. Juolab, kad ir atliekamų kūrinių sąrašas buvo ganėtinai panašus – neapsieita be „Butcher“ ir panašių hitų.

Birutė. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Tuo metu, kai nemažai kas skundėsi nepamatęs garsiųjų britų sunkiosios scenos senbuvių BENEDICTION, aš ne tik pataikau į jų grojimo startą, bet visą laiką praleidžiu prie apsauginės tvorelės, su vandeniu rankoje ir spitrijančiomis į sceną akimis. O atsidurti toje vietoje tikrai buvo verta, tegul paskui teko į garsųjį namų tvarkytojos klausimą „kurioje ausyje man zvimbia?“ atsakyti, kaip ir ji: „abiejose!” Valandinis seno death metalo žymūnų šou taip užvežė, įtraukė į šėlsmą ir privertė įsijungti „antram kvėpavimui“, kad iki šiol puikiausiai atsimenu visas detales. Toks šiltas bendravimas, atviras žavėjimasis publika ir bendras veiksmo sūkurys galimas tik mažojoje scenoje. Tai scenos „vilkai“ turbūt ir numatė. Tikrai didžiulė pagarba už puikią atmosferą, nuoširdų grojimą ir… sugrįžimą į Lenkiją net po 14 metų.

Adis. Na, aš iš mažosios scenos galiu šį tą pasakyti tik apie dvi grupes – TYR ir, žinoma, jau minėtus BENEDICTION. TYR, anksčiau nugirsti atsitiktinai ir itin negausiai, maloniai nustebino savo paprastumu ir, matyt, kažkokiu rezonanso su asmenine pasaulėjauta sutapimu. Taip, ne viskas buvo idealu, bet kažkaip netgi buvo kilęs noras įsigyti jų diskų (tiesa, pamačius kainas, jis išgaravo). O BENEDICTION… Na, sunku vertinti grupę, nuo kurios pasukai viena ar kita kryptimi… Ir nors norą groti specialiai mažojoje scenoje taip pat galima vertinti savotišku pozeriškumu, nekyla pirštai rimtai prie jų kabinėtis…

Birutė. Aš tuo tarpu pakelsiu ne tik pirštus, bet ir visą kumštį prieš Blaze Bailey. Nebuvau liudininkė to, ar jis, kaip sako vieni, tikrai buvo išspirtas iš IRON MAIDEN, ar pats nusprendė, kad savoje grupėje geriau. Bet čia, net ir trumpam užsukus prie pagrindinės scenos, išgirdau 20 procentų ne itin kokybiško grojimo/dainavimo ir 80 procentų blevyzgų. Na, suprantama, gavus laiko gerokai daugiau negu patys headlineriai, galima pašnekėti, bet tik ne tiek. Taigi tikrai nieko gero negaliu pasakyti apie šią „Metalmania“ vietą. Bet nebūsiu kategoriška, kaip Adis dėl Jorn Lande, taigi pasakysiu: visko būna, visko gal ir reikia…

Adis. Bleizas… Albumo, nuo kurio pradėjau rimtai domėtis metaline muzika, vokalistas. Ilgai nemėgtas dėl neišvengiamo lyginimo su Dickinsonu, ir tik visai neseniai tinkamai įvertintas. Tiesą sakant, vienas iš dviejų veikėjų, dėl kurių važiavau į šią „Metalmania“. Gilus, maloniai žemo tembro balsas, king-kongiška išvaizda bei artikuliacija ir… poza su nerealiais pažadais. “Jūsų buvo tiek daug norinčių gauti autografą, ir tiek mažai laiko, kad po šio pasirodymo aš, Bleizas Bailey, stovėsiu ten, prie mažosios scenos ir plempdamas alų pasirašinėsiu tol, kol kiekvienas – AŠ SAKAU, KIEKVIENAS! – norintis gaus po mano parašą!” Taip ir patikėjom. Be to – “Kitą kartą, kai mes atvyksime į Lenkiją, kiekvienas, turintis mūsų DVD, gaus KIEKVIENO IŠ MŪSŲ parašą.” Aha. Ar reikia sakyti, kad kampas prie mažosios scenos visą likusį vakarą buvo tuštut tuštutėlis?

Bet prieš kaltinančius besaike poza norėčiau Bleizą užtarti. Taip buvo įrašinėjamas pirmasis DVD, o aš visiškai pritariu dar savo menų mokytojui, sakiusiam: “jei nori, kad kažkas matytųsi nuo scenos, sustiprink viską tris kartus”. Jei nori, kad tai išliktų ir “juostoje”, stiprinti turbūt reikia bent šešetą kartų… O pats Bleizo pasirodymas, atmetus visas kalbas, buvo tikrai geras. Taip, gitaristai „chaltūrino“, į bosistą vietomis išvis buvo gėda žiūrėti, bet gyvai išgirsti tokie tų senų nekaltų dienų hitai, kaip “Futureal”, “Two Worlds Collide”, seniai pamirštas “Virus” ir epiškasis “Sign of the Cross” daug ką atperka… O solinės kūrybos gabalai nuskambėjo net ir geriau, nei įraše. Bleize, gyvuok!

Birutė. Tikra to žodžio prasme prasidėjo žvaigždžių valanda. Net kelios valandos. Ir tokių žvaigždžių, kurių nepamatysi pro planetariumą primenantį „Spodeko“ arenos kupolą. Pradėjo ją vieni iš sunkiosios scenos senųjų pažibų, tegul dabar ir keiksnojami tiek dėl sudėties, tiek dėl skambesio pasikeitimų. Brazilai. Ne futbolininkai. SEPULTURA. Tikriausiai nemažai kas skeptiškai vertino šios grupės pasirodymą. Bet kai jis praūžė kaip viesulas, pažerdamas puikiausius visų kūrybinių SEPULTURA periodų gabalus, manau, daugeliui beliko tik išsižioti. Man taip pat. Žinojau, kad senieji kūriniai visada užima garbingą vietą jų repertuare. Bet naujasis vokalistas, tegul nepyksta Cavalerų mylėtojai, man pasirodė tikrai ne blogiau už vyresnįjį broliuką. Ir, ko gero, dar geriau, negu Maxas dabar atrodo SOULFLY. Chaosas, šaknys, pakilimas… Iki šiol sužavėta. Ir daugiau nebėra ką pridurti.

Adis. Tiesą sakant, staigmena. Po paskutiniųjų grupės albumų daug vilčių į vežantį pasirodymą nedėjau ir smagiai gavau per nosį. Agresija, tegul ir šiek tiek “jump’inis” draivas liejosi per kraštus. Taip, broliukų Cavalerų tikrai trūko, bet dabartinis sąstatas juos „atidirbo“, sakyčiau, bent jau 80-čia procentų, o tai jau – pagarba. Ko trūko iki visiškai pilnos laimės? Na, nebent „Ratamahatta“…:)

Birutė. Va va, „Chaos AD“. Tik čia reikėtų vadinti organizaciniu chaosu, kuris galiausiai… pakeitė headlinerius! Kodėl? Sužinosite kiek vėliau. Taigi po brazilų sceną užima TESTAMENT. Galbūt būdami paskutiniai, jie neleistų publikai užmigti, bet nuovargis atimtų dalį jų šou žavesio. O kad čia bus kažkas nepakartojamo, bylojo dar autobuse matytas jų koncertinis DVD. Puiki sudėtis, smagus šokinėti ar bent jau galvą kinkuoti verčiantis ritmas, gerai žinomų kompozicijų tuntas – visa geriausia, ką per dešimtmečius sukūrė vieni žymiausių Bay Area atstovų. Neapsistosiu ties kūrinių vardijimu, nes tai ne itin padės susidaryti įspūdį apie tikrai nepakartojamą šios „Metalmania“ akcentą. Alexas ne veltui vadinamas vienu techniškiausių gitaristų, o indėniškoji TESTAMENT pusė – savotišku grupės veidu. Be to, Chucko balsas neturėtų erzinti ir nemėgstančių trashiško vokalistų „spiegimo“, bet jis tinka šios komandos skambesiui. Na, tiesiog nėra blogų žodžių šiam įsimintinam ir tikrai puikiam pasirodymui. Nebent tai, kad garsas, kaip tokiam renginiui, nežibėjo. Vis tik tai buvo tikras headlinerių šou, tegul ir nelemtai atkeltas prieš dvi britų grupes.

Adis. Taip… hm… po SEPULTURA prasideda bardakai. Koncertas nuo grafiko atsilieka porą valandų, o vakaro headlineriai TESTAMENT prikaustyti prie lėktuvų reisų, tad tenka koreguoti grupių tvarkaraštį. Ir nors dabar laikas groti MY DYING BRIDE (kurių, turiu prisipažinti, ne taip jau ir laukiau, o kaip paaiškėjo vėliau – visai be reikalo), į sceną pažadama išleisti amerikiečius. O taip. TESTAMENT – antroji priežastis, lėmusi apsisprendimą šiemet aplankyti Katowicus. Tiksliau, beveik vienintelis asmuo iš visos tos komandos – vienas mano asmeninių gitaristų favoritų, metalo, džiazo, na ir apskritai gitaros virtuozas Alex Skolnick. Faktiškai antrasis žmogus, dėl kurio ryžausi šiai alkokelionei. Ir TESTAMENTai vožteli lyg su kastetu į smilkinį. Unikali Chuck Billy vokalavimo maniera, svaiginantys Alexo solo, užvedantis Christiano bosavimas, Barkerio serijos… Viskas, „Metalmania“ atsilygino už visus nepatogumus ir vargus. Sugrojami praktiškai visi kultiniai gabalai, pradedant “Electric Crown” ir baigiant “The New Order”. Chuckas (beje, vienintelis gyvenime matytas indėnas su barzda) bendrauja amerikietiškai, bet nuoširdžiai. Skolnickas – na, sakyčiau, kiek santūresnė Steve Vai versija, labai viliuosi, kad jis po šio re-united turo su TESTAMENT kaip nors ten ir užsiliks…

Birutė. Eilinį sykį PARADISE LOST. Neseniai antrą kartą praradę rojų (2 diskai tokiu pavadinimu), bet tai nereiškia, kad reikia juos kviesti kone į kas antrą festivalį. Nieko gero ir įspūdingo, juolab originalaus nelaukiau. Ir mačiau tai, ko ir tikėjausi. Nuobodu, nors buvo ir senų gerų kūrinių. Gėda, nes vokalas vietomis akivaizdžiai šaudė pro šalį. Sako, jiems irgi reikėjo skubėti į lėktuvą, bet argi tai priežastis „falšui“? Galbūt nuovargis sutirštino nirtulio spalvas, bet beveik įsitikinau, kad dar kartą kur nors būsiant šiai grupei, tą vietą apeisiu ratu.

Adis. Po JORN – nuobodžiausias pasirodymas šiųmetinėje Katowicų fiestoje. Viskas kažkur jau girdėta, vaizdas ne koks, žodžiu, pasirodymas geras tik tuo, kad galima palaimingai išsitiesti ant išganingųjų (šildomų!) palangių…

Birutė. Ir kas per velnias tie MY DYING BRIDE yra, kad nuovargis ir apsnūdimas per jų tautiečių šou dabar išgaravo kaip po geros paros miego? Bet taip būtent ir nutiko. Nepaveikė nei akivaizdžiai sumažėjusios publikos apatija, nei snaudžiantys aplinkui. Kai tik pradėjo lietis romantiškai desperatiškas ir svajingai aštrokas doomas, net akyse prašviesėjo. Sąžiningai, bet visai ne iš pareigos, o dėl tikrai žavinčių ir kerinčių melodijų, atlaikau visą, nors kažkiek sutrumpintą, MDB šou. Turi jie naujus narius, būgnininką ir bosistę, bet muzika tokia pat užburianti. Ir Aaronas ne baltas, o juodas. Bendrai paėmus, pagarba jiems ne tik už pasiaukojimą vardan to, kad publika išvystų prieš tai perkeltas grupes, bet ir už tikrai nuoširdų, malonų, gerai nuteikiantį pasirodymą. Kaip tik gera lopšinė prieš ilgą naktį alkobusuose.

Adis. Senesni Ferrumo lankytojai galbūt atsimena mano poziciją šių britų atžvilgiu. Būtent su tokiu nusistatymu dabar laukiau jų pasirodymo, o pasklidus gandams, kad jų išvis nebus, netgi kažkiek apsidžiaugiau – galima bus anksčiau grįžti į autobusą ir pabandyti išsimiegoti. Ačiū dievams, gandai nepasitvirtino, ir galiu pasakyti, kad pamačiau vieną įspūdingiausių pasirodymų mano koncertų lankymo praktikoje. Ne, jie netrenkė kaip TESTAMENT. Tiesą sakant, didžiausias malonumas užgriuvo net post factum, jau dardant Lenkijos keliais Lietuvos link ir mintyse perkratinėjant atsiminimus ir įspūdžius. MDB buvo puikus balanso tarp gero šou ir sveiko santūrumo pavyzdys. Akivaizdus, bet labai vykęs Aarono teatrališkumas ir, regis, nuoširdumas; atmosferiška, jausminga ir profesionali muzika – atgaivintos emocijos, pakoreguoti ir kai kurie įsitikinimai. Ir nors britai sugrojo vos penkis gabalus ir patyrė tikrai daug techninių nepatogumų, sakyčiau, man tai tapo ne tik netikėtu atradimu, bet ir antru pagal įsirėžimą atmintin pasirodymu šiuometinėje Katowicų gelžfiestoje. Bendroje koncertų lankymo praktikoje – taip pat…

Birutė. Koncertai ateina ir praeina. Įspūdžiai lieka ilgam. Manieji iš šios fiestos – kuo puikiausi. Net ir nepaisant jau kone savaitę nesibaigiančio neišsimiegojimo. Kas bus kitoje „Metalmania“ sueigoje? Laikas parodys. Belieka palinkėti, kad šefas ne tik ištaisytų šiųmetines klaidas, bet kitąmet ir vėl surinktų margą ir stiprią metalistų puokštę.

Adis. Viską apibendrinant – šiųmetinė „Metalmania“ buvo stipriausia ne tik tarp mano lankytų lenkiškųjų koncertų, bet ir vienas įsimintiniausių koncertų apskritai. Puikios grupės, netikėti atradimai – būtent tai, ko ir reikėtų bent kas trečiame/ketvirtame koncerte.