METALMANIA 2004: "Skraidančioje lėkštėje" – vėl blaiviai, bet su daugeliu garsių grupių

Kadangi didžiausio Rytų ir Centrinėje Europoje metalinio festivalio „Metalmania 2004“ internetinis puslapis šiemet net paskelbė apie lietuvių apsilankymą, nevažiuoti būtų tiesiog nepadoru. Todėl šį kartą didžiausius entuziastus į Katovicų simboliu tapusią „Spodeko“ kosminę erdvę išgabeno dviaukštis naujas autobusas. Eilinį kartą išvykome anksti, apie 17 val., nes 25 grupėms sugroti reikia nemažai laiko, tad koncerto pradžia vėl buvo paskelbta truputį po 10 val. Kurį laiką sklandžius gandams, kad „skraidančioje lėkštėje“ gali pasikartoti „sausas įstatymas“, autobuso kontingentas didžiąją dalį kelionės nesivaržydamas tuštino alaus ir stipresnių gėrimų tarą, kas vėliau kai kuriems iš jų baigėsi liūdnokai. Bet apie viską iš eilės.

Atvykome laiku, tad galima buvo ramiai laukti pusvalandį, kol buvo išsidalinti bilietai. Tada tik nedaugelis bendražygių pasuko tiesiai link rūmų, kiti nutarė, kad jiems kurį laiką verčiau pasibastyti mieste ir dar pagerti, negu žiūrėti pirmąsias grupes. Buvau būtent tos mažumos tarpe, ir apie 11 val. (šį kartą stebėtinai greitai) atsidūriau viduje. Ką gi, alkoholio iš tiesų nerasta, bet po sunkios nakties žymiai mielesnis buvo vienas kitas puodelis kavos. Mažojoje scenoje jau buvo sugroję NEOLITH ir CENTURION, dar spėjau nugirsti keletą bliakerių LUNA AD NOCTUM kūrinių. O neužilgo (užsienyje koncertai, “deja”, nevėluoja) veiksmas jau prasidėjo ir pagrindinėje scenoje, kurlink ir patraukiau.

Po trumpos įžangos didžiąją sceną okupavo TRAUMA. Tai vieni iš daugelio lenkų tradicinio death metalo atstovų, o šios scenos stiprumu kaimynėliai tikrai gali pasigirti. Vien jau tai, kad pateko į didžiąją sceną, rodo tam tikrą šių muzikantų lygį. Koks įspūdis? Nieko ypatingai naujo ar itin įdomaus mirties metalo stovykloje TRAUMA neparodė, tokių grupių Lenkijoje apstu (kad ir Lietuvos nepasiekę HATE). Tačiau festivalio pradžia su tokia grupe buvo pats tas, o prisiminus, jog lenkai labai palaiko savo grupes, galite įsivaizduoti, kad salėje žmonių jau buvo daugoka. Įdomi detalė: paaiškėjus, kad į “Ferrum Frost 2” dėl traumų neatvyks HATE, vieni iš kandidatų juos pakeisti buvo būtent TRAUMA. Taigi belieka tik spėlioti, koks įspūdis liktų po jų pasirodymo Vilniuje, vietoj PARRICIDE. Beje, pastarieji grojo “Metalmania 2003” mažojoje scenoje. Tuo tarpu šiemet toje mažojoje buvo nemažai išties gerų ir gana garsių grupių.
Po nedidelės pertraukos nutariau pasidomėti, ką tai reiškia ESQARIAL & G. Kupczyk. O reiškė tai neeilinį projektą, kuriame jėgas suvienijo išties talentingų, technišką heavy/power grojančių muzikantų komanda ir itin įspūdingo balso vokalistas. Gera nuotaikingos ir uždegančios muzikos dozė neleido užmigti ir privertė padaryti išvadą, kad ne visos tokio stiliaus grupės panašios ir jau spėjusios nusibosti. Tuo tarpu Kupczyko balso galia turbūt laisvai sukeltų sniego laviną (gerai, kad buvome ne kalnuotoje vietovėje). Seniai begirdėjau tokį vokalą!

Netrukus atėjo eilė vieniems iš mano favoritų – dar vieniems lenkams, DECAPITATED. Tai neeilinė grupė, kuri susikūrė 1996 m., kai vidutinis muzikantų amžius tebuvo 14 metų. Šiuo metu jie jau priskiriami Lenkijos metalo elitui ir stovi vienoje eilėje su tokiais grandais kaip VADER, BEHEMOTH, YATTERING. DECAPITATED techniškas, brutalus, bet ne primityvus death metalas sutraukė į salę metalistų minią ir taip „užvežė“, kad abejingų neliko. Man asmeniškai išsisklaidė visas nuovargis, ir smegenų ląsteles persunkė galingos muzikos akordai. Jėgelė! Tegu dabar sau priekaištauja tie, kurie atėjo į vidurį koncerto, DECAPITATED mirtina audra buvo daugiau negu verta dėmesio. Belieka susirasti bent vieną iš trijų jų diskų (viename iš jų įamžinti demo įrašai).

Mažojoje scenoje spėjo sugroti CHAINSAW, po kurių ten susidarė pertrauka. Tuo tarpu salėje atmosfera vis labiau kaito, nes didžioji scena buvo ruošiama nuožmiesiems brazilams KRISIUN. Kai šių velnio padarų trijulė pagaliau išėjo ir užliejo “Spodeką” sunkiosios artilerijos papliūpa, prie scenos užvirė tikras pragaras. Sunkiai nusakomas brutalumas, agresyvi muzikantų išvaizda ir aršiai ne tik riaumojantis, bet ir kalbantis vokalistas paskleidė kažkokį pykčio debesį. Besikratančių galvų jūra puikiausiai parodė žiūrovų emocijas. Prisipažinsiu, kad man KRISIUN per daug brutalūs, šiuo metu jau nebesižaviu tokia muzika. Juolab, kad egzistuojantys nuo 1990 m. ir išleidę 5 albumus, šie brazilai, rodos, užmiršo apie progresyvumą ir naujus ieškojimus death metalo stiliuje. Nors pažintine prasme buvo naudos pamačius SEPULTURA “įpėdinius”. Be abejo, tebėra nemažai tokio skambesio garbintojų, tame tarpe ir vienas iš mūsų bendrakeleivių-nelaimėlių, kuris neapskaičiavo jėgų ir į koncertą pateko gerokai po KRISIUN pasirodymo.

Po dviejų brutalybių norėjosi ko nors lengvesnio. Tą suprato ir organizatoriai, toliau tvarkaraštyje įrašę visai kitokio žanro komandą. Tai olandai EPICA. Trumpai jų muziką galima būtų apibūdinti kaip a la NIGHTWISH. Iš kitos pusės, tuo beveik nieko nepasakyta, nes šios dvi grupės turi nemažai skirtumų. Stipraus, sodraus, įsimintino balso ryškiaplaukės vokalistės ir brutalaus vyriško balso duetas būdingas daugeliui panašių atlikėjų, tik čia šis derinys, sakyčiau, itin vykęs. O ištvermingumo sukant galvą (beje, įspūdingo ilgio plaukais) panelei galėtų pavydėti daugelis. Teigiamus įspūdžius dar labiau sustiprino puikus apšvietimas, kuris šiemet buvo išskirtinai efektingas. Nors olandų pasirodymo metu fojė nugriaudėjo IMMEMORIAL bei TENEBROSUS kanonados, ir publika neišvengiamai pasiskirstė, susidarė įspūdis, kad nemažai lenkų prie širdies „lengvesnis“ skambesys. EPICA savo ir dinamiška, ir ganėtinai švelnia muzika daugeliui palengvino “kančias” prieš garsiųjų black metalo grojikų šou.

Kas jie? Ogi ENSLAVED. Šios komandos aš taip pat laukiau su dideliu susidomėjimu, nes paskutinis josios tvarinys “Below The Lights” (2003) išties puikus, techniškai sudėtingas ir juodmetaliui neįprastas darbas. Tiesa, patys muzikantai savo muziką linkę priskirti viking metalui, ir tame tiesos turbūt yra. Kone valanda inovatoriškos, techniškos, įvairios muzikos leido žavėtis šiais norvegų “vikingais”, kurie, kad ir be grimo, atrodė pagal visus “standartus”. Vietomis muzika buvo panaši net į OPETH, o tai jau tikrai netikėtas posūkis. Gimęs 1992 m. ir išleidęs jau 8 pakankamai skirtingus albumus, Hein Frode Hanseno (pastarasis vėliau subūrė THEATRE OF TRAGEDY) kūdikis subrendo ir dabar jau gali būti priskiriamas norvegų grupių klasikai. Tą iliustravo ir puikus ENSLAVED darbas scenoje, ir dar ilgai salėje tvyrojusi įkaitinta ir įelektrinta aplinka jiems baigus. Tada pagalvojau: visai gerai, kad jie pakeitė VITAL REMAINS (na, jau matau atskrendantį vieno asmens akmenį į mano daržą, traukiuosi…).

Kažkaip nekilo noras persikraustyti prie antrosios scenos į HEDFIRST šou, nes, ko gero, išsisklaidytų geras įspūdis po ENSLAVED. Ilgai užsitęsę paruošiamieji darbai MICHAEL SCHENKER GROUP (MSG) invazijai leido pasistiprinti, apžvelgti produkciją ir šiaip pasižmonėti. Jau pradėjo ryškėti tendencija, kad festivalio pabaiga vėluos (užbėgdama už akių pasakysiu, kad galiausiai ji užtruko net 2 valandas). Kai MSG galiausiai pasirodė, salėn smalsumo vedami vėl plūstelėjo daugelis headbangerių. Nutariau į senuosius rokerius pažiūrėti ir aš, bet iškentėti net 80 minučių ganėtinai vienodos ir nelabai įdomios muzikos neužteko kantrybės. Na, bet kokiu atveju Schenkeris nesužinos apie jam parodytą “nepagarbą” (tai buvo vieninteliai didžiosios scenos dalyviai, kurių mačiau tik pusę pasirodymo). Ką čia daug kalbėti, daugelis gerai žino MSG istoriją ir jų standartinį heavy. Beje, pasekus “Metalmania” pastarųjų kelių metų istoriją, pamatysime, jog pakviesti kokią nors garsią “tradicinio” metalo komandą čia tapo įprasta.

Per antrąją MSG šou dalį prisikirtus “zapekankų”, išgėrus kavos (kas beliko) ir nusičiupus VADER “Revelations” digipacką, grojant SHADOWS LAND, o paskui ir DEVILYN (tikriausiai vienas geriausių “antro plano” pasirodymų), ant maloniai šildančios palangės reikėjo pasisemti jėgų manajai (manau, daugelio kitų taip pat) to vakaro kulminacijai – MORBID ANGEL (MA). O kai pagaliau ji atėjo, į areną sugužėjo kone visi žmonės. Beveik neįmanoma žodžiais perteikti tos jėgos, kurią visas 50 minučių skleidė šis jau 20-metį atžymėjęs mirties legionas. Kai kam kažkodėl užkliuvo į bendrą vaizdą neįsipaišantis gitaristas, bet jis buvo tik pagalbinis (žinia, dabar MA varo trise), taigi į tai galima nekreipti dėmesio. Užtat dinamiška, pikta, nuožmi ir itin techniška muzika galėjo bet ką įvaryti į transą. Kai smilkiniuose pagaliau baigėsi pulsacija ir tikrai tartum atsipeikėjus iš transo pamačiau tuščią sceną, apėmė kažkoks liūdesys. Tai tokios muzikos reikėjo daugiau negu valandos, et…

Brutalaus metalo mėgėjai susirinko fojė, ATROPHIA RED SUN akivaizdoje. Tuo tarpu pirmame plane netrukus sušmėsčiojo jau sykį čia matytos švedų TIAMAT figūros (pakeitusios italus LACUNA COIL). Ką galima pasakyti apie jų pasirodymą? Ogi tai, kad jis toli gražu nebuvo toks įspūdingas ir kerintis, kaip prieš pora metų. Nors atsižvelgiant į „Metalmania“ specifiką, skambėjo „sunkiausi“ kūriniai, kažko trūko geram vaizdui ir tiek. Net ir apšvietimas buvo kažkoks blankus. Na, nenoriu trikdyti tų, kurie palaikė TIAMAT ir kuriems tai galbūt buvo geriausia grupė, bet mane šie nemenkai nuvylė. Ypač po „angelų“ triumfo. Na, visko būna…

Senkant jėgoms, nebesinorėjo išeiti iš salės, tad patogiai įsitaisiusi tribūnose, klausiausi iš fojė sklindančių ASGAARD „simfonijų“, kurias po gero pusvalandžio užgožė TSA veteranai. Vedėjas labai taikliai pasakė, kad kiekviena šalis turi grupę, kuri ją plačiai išgarsina: AC/DC Australijoje, DEEP PURPLE Anglijoje ir… TSA Lenkijoje. Taigi, senas geras, laiko išbandytas sunkusis rokas/metalas su visais tradiciniais, jam būdingais elgesio scenoje, grojimo manierų, bendravimo su auditorija niuansais. Nuobodoka buvo, bet ką padarysi, smalsumas nugalėjo. Tik aišku, jog specialiai į TSA koncertą neičiau. Galiausiai spigiai šūkčiojantis ir iš publikos atsako reikalaujantis vokalistas pabodo, tad ėmiau vis dažniau žvilgčioti į laikrodį. Štai ir pabaiga, be biso. Tuo tarpu mažojoje scenoje veiksmas užsibaigė BRIGHT OPHIDIA bei SPINAL CORD geležiniais smūgiais.

Tačiau liko dar dvi grupės, pagal grojimo laiką – pagrindinės, pagal asmenines simpatijas – kaip čia pasakius. Bet va jau daugiau nei valandą vėluojantis jųdviejų pasirodymas visai nedžiugino. Scenoje atsirado šiokios tokios dekoracijos, nelabai tipiškos garsiesiems portugalams, tačiau scenografijos ruošimas neskubėjo, kas dar padidino numatyto ir realaus laiko atotrūkį. Kas tie portugalai? Be abejo, MOONSPELL, matomi jau trečią kartą. Šįsyk elegantiškasis Ribeiro nekeitė aprangos kone po kiekvieno kūrinio, tačiau toji pažįstama mistinė jėga ir gotiškai metalinės, tamsios, patrauklios muzikos tėkmė vertė į tai nekreipti dėmesio. Kaip ir kitus du kartus, negalėjai likti abejingas tokiems „šedevrams“ kaip „Alma Mater“, „Mephisto“, „Opium“, „Full Moon Madness“, Firewalking“, „Devilred“ ir daugeliui kitų. O jau šviesų žaismas…Valanda taip ir sutirpo, jausmas vėl nenusakomas. Visumoje tai kur kas įspūdingesnis pasirodymas nei Vilniuje, nors įtaigumu ir efektingumu kažkiek nusileido 2002-ųjų šou toje pačioje „kosminėje erdvėje“.

Na, ir pagaliau headlineriai, brazilai SOULFLY. Jau pernai, mano manymu, SAMAEL nelabai tiko šiam vaidmeniui. Šiemet situacija buvo panaši, nors viską, aišku, lemia grupės vardo prestižas. Maxo Cavalera persona, o šiame koncerte – dar ir Dave Elefsonas su bosine gitara, taip sakant, iškėlė SOULFLY ant aukščiausios pakylos. Šiaip daugiau negu valandos nuotaikingas ir kažkuo patrauklus šou paliko įspūdį, jei nekreipsim dėmesio į tokius iš kai kurių asmenų lūpų išgirstus epitetus, kaip „beždžionių muzika“ ir pan. Nors tai toli gražu ne mano mėgstamas stilius. O akivaizdžiai sustorėjęs, reperiškos išvaizdos Cavalera (senojoje grupėje atrodė žymiai geriau), trumpaplaukis Elefsonas ir tegu grakščiai bei stilingai, tačiau juokingai šokčiojantis Rizzo neprivertė bent kiek labiau pamėgti tokią muziką, nors tu ką. SEPULTURA naujas CD taip pat ganėtinai nuvylė, tad belieka užsimesti senuosius šios komandos įrašus ir prisiminti šlovingus laikus. Sakysit, modernus stilius. Tik ne kiekvienam lemta užkibti ir priprasti.

Vaje, antra nakties, vietoj žadėtojo pusiaunakčio! Ką gi, autobuse ramu, visi pervargę sumigo, bet va grįžome tik 18 val. Kas piktas, kas abejingas, bet daugelis laimingi, išvydę tuziną garsių ir širdžiai malonių grupių. Įspūdžių ir atsigavimo mažiausiai savaitei, apie ką byloja ir šis vėluojantis raportas. Ką gi, vėl lauksime metus, o paskui…