METALLICA "St. Anger" - pykčio kumštis ar dar viena špyga seniesiems fanams?

Savanoriškai ryžtuosi atlikti tikrai nelengvą darbą – recenzuoti kažkada kultinės metalo grupės naują diską, besivadinantį “St. Anger”. Taip, tai METALLICA. Prieš gerus 12 metų mano tuometiniai favoritai išleido taip vadinamą “juodąjį albumą” ir…numirė daugelio senųjų gerbėjų akivaizdoje. Ne ne, ši ketveriukė tikrai nesėdėjo sudėjusi rankų: išleido dar kelis albumus, tačiau šiems trūko tos jėgos, kuri dvelkė iš ankstesnių darbų. Deja trūksta jos ir naujajam opusui.

Taigi 20 metų po debiuto. Ką mes girdime? 11 kūrinių, kurie, tiesa, trunka po 7-8 minutes, tačiau tęsiasi kaip viena ilga ir baisiai nuobodi kompozicija, kuriai skambant belieka užsiimti kokiu nors naudingu darbu. Kažkur pranyko garsiosios Kirko Hammetto soluotės, nors jis iki šiol laikomas vienu iš geriausių gitaristų. Larso Ulricho būgnų partijos modernaus skambesio, bet irgi labiau “komerciškos” negu patrauklios, nors apskritai jis – aukštos klasės būgnininkas. Pirmasis gabalas “Frantic” įsimintinas nebent laikrodžio tiksėjimą primenančiu ritmu ir jam antrinančiu vokalu (Frantic-tic-tic-tic…). Bene geriausias iš visos medžiagos, kaip dažnai atsitinka, manau, yra titulinis (antrasis) kūrinys. Aišku, jis nė kiek nepanašus į tuos “šedevrus”, kuriuos METALLICA kūrė iki 1991-ųjų, bet vis šis tas geresnio. O toliau – nieko ypatingo. Aišku, reklaminei kampanijai mesti pinigai neabejotinai padidins šio disko perkamumą, o prie digipako formatu išleisto albumo pridedamas DVD gal ir sudomins melomanus, bet…

Jei ant viršelio nesipuikuotų kažkada daug ką bylojęs METALLICA pavadinimas, “St. Anger” galima būtų vertinti kaip gana neblogą modernaus nu-metalo/hardcore skambesio darbą su thrasho prieskoniu. Bet prisiminus, kad prieš du dešimtmečius ši komanda stovėjo thrash metalo avangarde (anot daugelio šaltinių, netgi sukūrė šį stilių), darosi ir liūdna, ir apmaudu, ir pikta. Ypač dabar, žiūrint senuosius koncertinius įrašus. Negi sutrumpėję muzikantų plaukai iš tiesų reiškia muzikos dekadansą? Negerai gaunasi, kai komercinė sėkmė, nesibaigiantys bylinėjimaisi ir gydymosi nuo alkoholizmo detalės tampa pagrindiniu “koziriu”, o muzika atsiduria antrame plane. Belieka džiaugtis, kad neturėdama vilties išvysti savotiškai legendinės ketveriukės Lietuvoje, tais “šlovingaisiais” 1991-aisiais nusibeldžiau į Maskvą, kur už dyka pamačiau grupę, kai ji tebebuvo zenite. Dabar sklinda kalbos, kad METALLICA pagaliau apsilankys ir mūsų parapijoje. Bet štai šiuo metu net nežinau, ar tebeturiu entuziazmo ją išgirsti “gyvai”.

Ant viršelio matome sugniaužtą kumštį, tarsi suveržtą virvėmis ant riešo. Ar tai ir reiškia tą “šventąjį pyktį”? Pasiklausius šio albumo dar ir dar kartą, peršasi mintis, kad verčiau jau ten būtų špyga, kurią grupė rodo seniesiems gerbėjams. Paradoksas, bet visai nuvertinti šio disko irgi negalima – jis turi savotiško patrauklumo, bet tik ne kaip METALLICA tvarinys. Be to, baisoka: žiūrėk dar ims ir trinktels tas kumštis per galvą…

Vertinimas 5/10.

METALLICA “St. Anger”
“Universal”, 2003 m.
1. Frantic
2. St. Anger
3. Some Kind Of Monster
4. Dirty Window
5. Invisible Kid
6. My World
7. Shoot Me Again
8. Sweet Amber
9. The Unnamed Feeling
10. Purify
11. All Within My Hands