METALIKONAS 2003 arba pamąstymai gero ir blogo skonio tema

Dideliam metalo gerbėjų ir dar didesniam aplinkinių alaus “kioskų” savininkų džiaugsmui, Lietuvos metalo padangėje kaip kometa prašvilpė “Metalikonas”. Žybtelėjo, nutvieskė padangę kruvinais atspalviais ir vėl užgeso…

Nesiimu spėlioti, kas kaltas dėl to, kad į vieną ambicingiausių šių metų undergroundo renginių susirinko ganėtinai nedaug žmonių. Geriau papasakosiu apie, ką prarado tie, kas dėl vienų ar kitų priežasčių negalėjo atvykti. Visų pirma techninė renginio pusė: nepradėsiu vardinti visos ten stovėjusios aparatūros ar kiek ji kainavo – išgirdus skaičius mane išpylė šaltas prakaitas. Pasakysiu tik tiek, kad apšvietimas ir garsas buvo tobuli, “STS” padarė daugiau, nei iš jų buvo prašoma. Koncertas vėlavo valandą, tačiau nieko tai nei nustebino, nei suerzino – viskas šiame gyvenime vėluoja, tikriausia ir numirti mes pavėluosim, che che.

Visi ilgai ir nuobodžiai spėliojo, kas per siurprizas visų laukia. Pirmoji staigmena buvo panevėžiečiai “D.A.R.”. Puikiai užsirekomendavę per “Naują Kraują” jie nepasišiukšlino ir šįkart, energingas ir piktas hardcore metal skambėjo labai neblogai, tiesa publika reagavo atsargiai ir laukė kas bus toliau. Akcentas, patraukęs visų dėmesį buvo į vokalisto nugarą pasalūniškai įsmeigtas peilis.

O toliau – dar gražiau. Uteniškiai “Saples” yra gerai žinomi Lietuvos metalistų, jiems pavyko išjudinti publiką ir linguojančių galvų iškart padaugėjo. Opa! O štai ir antrasis stripti…, atsiprašau siurprizas! Begrojant uteniškiams palubėje materializavosi simpatiška šokėja vilkinti odiniu bikini, kuri su didžiausiu vargu bandė prisiderinti prie pašėlusio “Saples” ritmo. Vargšeliai muzikantai iš pradžių dar mėgino groti užvertę galvas, tiesa paskui apsiprato.

Po jų sceną okupavo renginio organizatoriai “Magna Bestia”. Grupė nuo paskutinio pasirodymo labai pasikeitė, gitarinės partijos pasidarė labiau išbaigtos, vaikinai labiau susigrojo tarpusavyje, tiesa dabartinis vokalas kiek primena Dani Filth, bet truputis išskirtinumo dar niekam nepamaišė.
Anykštėnų “Dissimulation” irgi nebūtina pristatinėti, tai tikri scenos vilkai ir jų profesionalizmas neliko nepastebėtas – mažai kas begalėjo ramiai nulaikyti galvą nelinksinčią. “Tusinimasis” įsivažiavo. “Dissimulation” žiūrovų dėmesį išlaikė beveik valandą. Asmeniškai man ypač patiko kūrinys “Tormentor”.

Paskui į sceną išlipo ko gero originaliausia šio vakaro grupė – “Crossroad”. Nors vaikinai ir naudoja sceninį grimą, vadinamąjį “Corpsepaint’ jų grojama muzika nebuvo tipinis “blekas”. Aštrius gitarinius rifus keitė lyriškos akustinės partijos, black vokalas transformuodavosi į doom ar net operinį. Išties tai – metalas be stiliaus, gražus savo melodingumu ir originalumu.

O jau kai scenoje pasirodė mistikos meistrai “Nahash”, stogai nuvažiavo daugeliui. Žvakės, mistiniai simboliai, kabalistiniai užkeikimai, išrėkti į mikrofoną – visa tai sukūrė nerealią ir baugią atmosferą. Tikrai nebūčiau nustebęs, jei jų pasirodymo metu iš dūmų būtų pasirodę pora raumeningų vyrukų su ragais ir šakėmis. Garbės žodis, kai kas net puolė žegnotis! Kai kas tvirtina, esą tai tik pigūs triukai. Leisiu sau nesutikti – šou yra pagarba žiūrovui, daug paprasčiau pažiovauti prieš mikrofoną ir patyliukais dingti nuo scenos. O čia “chebra” stengėsi, dekoracijas kūrė…

O dabar – desertas – ponios ir ponai -”Manatark”! Tie, kas turėjo galimybę klausyti jų albumą, galėjo įvertinti skirtumą tarp audio materialo ir gyvos muzikos. Pavyzdžiui labai skyrėsi gyvas vokalas nuo įrašo. Dainas “nekromantai”( o būtent tokią reikšmę turi grupės pavadinimas, išvertus iš estų kalbos) irgi parinko atitinkamas – buvo grojamas daugiau ar mažiau tradicinis pagan black. Gaila, aišku truputį, labai pasigedau klavišinių, kurie man paliko įspūdį albume “Viimanegi Veri”. Estų spaudimas buvo toks galingas, kad į koncerto pabaigą daugelis nebepastovėjo ant kojų (ir visai ne nuo alaus). Pabaigai “Manatark” sugrojo “Bathory” koverį “For All Those, Who Died ” ir koncertas pasibaigė, skambant linksmai Budulio dainelei “Mums reikia naujo vado”. Manau, iš atėjusių nesigailėjo nė vienas, susirinko “sava” kompanija, gerai “pasitusino” ir išsiskirstė.

Baigdamas dar noriu padėkoti organizatorių vardu visiems, kas atėjo, ypač už kultūrą. Eilinį kartą pasitvirtino teiginys, kad metalistai rami ir kultūringa publika. Net tie, kas sugebėjo prisiplempti alaus, nežiūrint į apsaugos medžioklę, ramiai ir kultūringai išsitiesė prie sienos ar tiesiog ant grindų – jokio snukių daužymo ar kabinėjimosi. Palyginimui pamėginkite įsivaizduoti kokį nors pop renginį ir gaują girtų urlaganų.

Dar noriu pasidalinti keliomis mintimis, jūs galite su manimi sutikti ar ne.

Visų pirma – tokia metalinių renginių gausybė rodo, kad po ilgos stagnacijos Lietuvos metalas atsigauna. Kuo daugiau renginių, tuo daugiau grojančių ir klausančių. Reikia populiarinti alternatyvinę muziką ir alternatyvinę kultūrą, parodyti, kad Lietuva ne vien Delfinų, Cicino ir Stapukonio kraštas.

Antra – toks black metal grupių populiarumas rodo, kad net tokioje, rodytųsi mažai klausomoje muzikoje ir tokioje mažoje Lietuvos metalo scenoje egzistuoja mados ir tendencijos, o tai savo ruožtu reiškia, kad turint noro ir IŠ METALO GALIMA UŽSIDIRBTI PINIGŲ, kuriuos, užrietę nosis ignoruoja didžiosios Lietuvos įrašų kompanijos. Juo labiau, kad greit atsivers Europos Sąjungos sienos. Kas ten atstovaus Lietuvą? Mango, B’Avarija?

Trečia – minimumas reklamos ir visiškas žiniasklaidos renginio ignoravimas rodo, koks stiprus yra popkultūros karaliavimas. Nesvarbu, kad toks dominavimas yra dirbtinas, tai nekeičia esamos situacijos – roko kultūra lieka mažumoje, o tie atskiri epizodai, kai mes būname pastebėti, stengiamasi parodyti neigiamoje šviesoje. Žodžiu, reikia imtis kontrpriemonių.

Ketvirta – mes, alternatyvinės muzikos ir alternatyvios kultūros gerbėjai buvome ir liksime mažumoje. Pasakysiu tiesiai – prasčiokų ir skonis prasčiokiškas. Paprastam darbininkui nereikia muzikos reikalaujančios bent jau minimalios protinės veiklos. Jam užtenka popso su minimalia teksto doze, tipo “meilė – seilė” ar “kas nešokinės”. Ką ir parodė topuose karaliaujantis Ryčio Cicino albumas “Dainuok”, per mėnesį išplatintas 10000 tiražu.

Penkta – nepykime ant “popsistų”. Kiekvienas menininkas yra priverstas rinktis: ar daryti tai kas patinka, ar užsiimti prostitucija – daryti “tai” už pinigus. Ne visi gali sau leisti dirbti mėgstamą darbą. Tuo mes ir skiriamės nuo daugumos, atleiskite man už aukštus žodžius. Tuo ir skiriasi menininkas nuo amatininko: jis nori kurti savo malonumui, parodyti savo meną kitiems, būti įvertintas, pripažintas, o “babkės” jam yra antraeilis dalykas. Ne, gerai jei pavyko savo kūrinį parduoti, o jei ne – tikras menininkas nestovės Pilies gatvėje su dešimčia Trakų pilies paveikslų. Jis dirba sau, arba nedirba visai. Tai sunku, labai sunku – ne kiekvienas gali ištverti. Mūsų tikslas kiek kitoks – dabar svarbiausia nebūti įdomiems vien sau patiems, nes jei pradėsim virti savo sultyse, bus “šakės”. Kuo daugiau žmonių ims klausyti “kitokią” muziką, tuo daugiau protų atsiribos nuo surogatinės popkultūros, tuo daugiau bus mąstančių nestandartiškai. O tik mąstantys žmonės gali pakeisti pasaulį.