„Metalfest“ 2008 Lenkijoje: MORBID ANGEL

Foto: Zwierz. Daugiau foto: www.rockmetal.pl

Jeigu šiandien bandyčiau sudaryti savo pastarojo dešimtmečio mėgstamiausių grupių sąrašą, metalinių grupių jame būtų vos viena kita. Tačiau neabejoju, kad MORBID ANGEL neliktų pamiršti. Šie klasikai buvo vieni tų, kuriuos vis dar norėjau bent kartą pamatyti gyvai. Todėl pernykštį gruodį apsilankymu lenkiška metaline Jeruzale tampančioje „Stodoloje“ (simboliška – „stodoła“ lenkiškai – „daržinė“) tarsi padėjau savo gyvenimo darbotvarkėje dar vieną riebią atžymą „įvykdyta“.

Asmeniškumų yra kupini visi šios kelionės įspūdžiai – pradedant turistams „draugiška“ Lenkijos paslaugų industrija, baigiant kitomis visą mėnesį po Europą riedėjusio festivalio „Metalfest“ grupėmis (KATAKLYSM, MARDUK, KEEP OF KALESSIN, ARSIS). Bandydamas būti taktiškas, nekomentuosiu nei vieno iš šių punktų ir eisiu tiesiai prie to, dėl ko ir važiavau.

Kaip ir tikėjausi, MORBID ANGEL pasirodymo programą sudarė kūriniai iš „vincentinio“ laikotarpio, po kurio man ši grupė nustojo būti įdomi. Tiesą sakant, pačiam yra šiek tiek įdomu kodėl. Lyg ir suprantu, kas yra ir beveik nuo pat pradžių buvo MORBID ANGEL pagrindinis kūrėjas, tačiau negaliu priimti šios grupės be jos auksinių laikų (vėlgi – mano supratimu) charizmatinio sceninio lyderio ir savame stiliuje išskirtinio vokalisto. Vis tik pastarojo gilus stipraus balso tembras, savotiškas šio grubaus vokalo melodingumas, itin aiški artikuliacija, „švara“ man yra kur kas priimtinesni vokaliniai bruožai, nei Stevo Tuckerio, kuris galbūt tik „Gateways to Annihilation“ ėmė perimti savo pirmtako braižą, bet greičiausiai dėl savo balso savybių Davido Vincento pakeisti, mano supratimu, nesugebėjo. Kaip ir įnešti kažko savito, kas taptų dar viena (nauja) grupės vizitine kortele.

Dažnai sau užduodavau klausimą, kaip skambėtų, pavyzdžiui, „Formulas Fatal to the Flesh“ kūriniai, pakoreguoti Vincento indėliu. Ir gavau progą tai patirti – kaip vienintelė „nevincentinė“ išimtis koncerte buvo sugrotas kūrinys kaip tik iš šio albumo („Bill Ur-Sag“). Deja, Vincentas nei savo balsu, nei pateikimu šios chaotiškos kompozicijos neišgelbėjo. Mano ausys ir turbūt dar kažkas jo vis tiek nepriėmė. Man tai – tarsi nevykęs bandymas grįžti į „Altars of Madness“ laikus. Taip pat nelengvai pasiekė ir naujasis kūrinys „Nevermore“, kuriame, mano supratimu, atsiskleidžia šioks toks idėjų trūkumas. Jeigu pirmuosius keturis MORBID ANGEL albumus galima vertinti kaip pakankamai originalius tiek kiekvieno anksčiau buvusio albumo, tiek apskritai stiliaus kontekste, tai „Nevermore“ atskleidžia MORBID ANGEL interpretuojant tai, ką lyg jau esame girdėję. Panašios mintys kilo ir išgirdus kiekvieną iš trijų pastarųjų grupės albumų. Čia pats sau užduodu klausimą, ar tikrai nekantrauju, laukdamas nežinia kada pasirodysiančio naujojo albumo, ir ar tikrai Vincentas jį išgelbės. Mažiausiai abejonių kol kas yra tik dėl pirmosios albumo pavadinimo raidės. Laikantis „abėcėlinės“ tradicijos, greičiausiai jis prasidės raide „I“.

Kita aptariamojo koncerto programos dalis iš esmės buvo beveik tobula. Galbūt šiek tiek gaila, kad vis tik „Altars of Madness“ buvo skirtas didesnis dėmesys nei „Blessed are the Sick“, kuris mano skoniu lenkia debiutą tiek kompozicijų įvairove, tiek emocingumu. Taigi liko neišgirsta tik pora (vienas?) labai lauktų kūrinių: „Blessed are the Sick/Leading the Rats“. Tačiau iš šedevro „Covenant“ grupė surinko viską, ką galima būtų laikyti šio albumo pažibomis.

Šių kūrinių gyvas atlikimas tik sustiprino jų galią, emocingumą, dinamiką ir techninį spindesį, ką neretai praranda dažna grupė, gyvai pristatanti savo įraše puikiai skambėjusią kūrybą. Ypač – kalbant apie pastaruosius porą aspektų. MORBID ANGEL trejetukas, talkinamas ZYKLON gitaristo Thor Anders Myhren, dirbo tarsi gerai suderinta ir išbandyta mašina. Tikslų kūrinių atlikimą kiek paįvairino gitarų soluočių improvizaciniai nušokimai ir Davido Vincento bendravimas su publika, kuris galbūt kažkam pasirodytų net pernelyg nuoširdus ir betarpiškas, tuo tarsi griaunant rūstų „satanistinės“ grupės įvaizdį (įdomi smulkmena – Trey išsitrynė apversto kryžiaus tatuiruotę, buvusią ant jo dešinės rankos…). Grupės sceniniam lyderiui lengvai ir greitai pavyko susikalbėti su „Stodolos“ mastais gausia publika (3–4 „mulenružai“), kartais pastarąją priverčiant jam talkinti. Tikrai kiek neįprastai ir labai žaviai suskambėjo „Chapel of Ghouls“ klavišinių partija, atlikta „užvestos“ publikos choro. O kartu su klausytojais sudainuota „God of Emptiness“ pabaiga „Just bow to me faithfully, bow to me splendidly“ turbūt buvo įspūdingiausias koncerto momentas – kulminacija, peraugusi į netrukus atėjusią it kirviu kirstą pabaigą. Atrodo, kad „Stodola“ liko patenkinti ir patys veteranai, vėlesniuose koncertuose lenkus pateikę kaip šaunios auditorijos pavyzdį.

Atskirai būtina pagirti ir vieną svarbiausių dalykų – įgarsinimą. Buvo galima išskirti ne tik abi gitaras, visą būgnų komplektą, bet ir bosą, kuris MORBID ANGEL kompozicijose nėra toks girdimas, pirmo plano instrumentas, kaip pavyzdžiui kokių ATHEIST kūryboje. Vienintelis nedidelis priekaištas – kiek prislopintas, užgožtas muzikos vokalas. Ir čia vėl norisi prisiminti Trey samprotavimus tik išėjus Davidui Vincentui. Tuomet kaip vienas iš priekaištų charizmatiškajam vokalistui buvo išsakytas „pernelyg ryškus vokalo suasmeninimas“. Panašu, kad toks įgarsinimas visai atitiko Trey norą vokalą girdėti tik kaip dar vieną papildomą instrumentą, bet ne kompozicijos centrinę ašį. Kaip ten bebūtų, ši smulkmena bendram vaizdui įtakos iš esmės neturėjo.

Taigi, apibendrinant, MORBID ANGEL sugebėjo klausytojams pateikti ne tik puikų koncertą, bet ir tai, kas įprastai vadinama šou, arba kitaip tariant – reginį. Kuris, nors nieko bendra su teatrališka choreografija ar panašiais dalykais ir neturėjo, paėmė už kažko savo nuoširdumu, laisvumu bei priminė tai, kas apibūdinama lietuviško metalinio folkloro sąvoka „vienibė“.

Tačiau, ką reiškia tokiai publikai nusiųsti draugiškumo signalai, MORBID ANGEL kompanija pajuto baigiamojoje koncerto dalyje, kurią galima pavadinti improvizuotu afterparty. Apie tai kalbant negalima neprisiminti sovietmečio vaikams puikiai žinomo animacinio filmuko „Bonifacijaus atostogos“. Jo esmė maždaug tokia: cirko liūtas gauna pirmąsias atostogas per savo ilgametę karjerą ir jas nusprendžia praleisti pas senelę Afrikoje. Jo planuose – nerūpestinga žvejyba, kaitinimasis saulėje ir kiti atostogų malonumai. Tačiau visus šiuos į gimtinę atvykusio liūto planus žiauriuoju būdu sužlugdo vietiniai vaikai, išryškinę neeilinius liūto-emigranto akrobatinius sugebėjimus. Taip vargšo atostogos virsta eilinėmis darbo savaitėmis ir tuo pasibaigia. Panašiai nutiko ir MORBID ANGEL nariams, pasak Vincento, į metalistų prikimštą vietinį „Stodolos“ barą atėjusiems „to have some drink in the party“. Kaip sufleruoja animacinio filmuko scenarijus, apie gėrimus vakaro žvaigždėms teko pamiršti. Mažaūgiai, smulkučiai Trey ir Pete man priminė paklusnias dekoracijas, kurias fotoaparatais ir mobiliaisiais telefonais apsiginklavę lenkų bernai (gana gerai tuos tipažus atitinkantis žodis) statė ir sukiojo kaip įmanydami, versdami veteranus sumokėti visą populiarumo malonumo kainą ir gražiai šypsotis. Kai savo duoklę atsiėmė vyrai, atėjo eilė vietinėms kekšėms… O kas buvo toliau, nebe mūsų reikalas.

Atliktų dainų sąrašas:

1. Rapture
2. Pain Divine
3. Maze of Torment
4. Sworn to the Black
5. Nevermore
6. Lord of all Fevers and Plague
7. Fall From Grace
8. Chapel of Ghouls
9. Dawn of the Angry
10. Where the Slime Live
11. Blood on My Hands
12. Bil Ur-Sag
13. God of Emptiness
14. World of Shit (The Promised Land)