Metalas ateina per demo įrašus I

Albumas (muzikine prasme), kaip žinia, – oficialiai išleistas, prekybos rinkai skirtas sudėtinis vienetas, kurį sudaro būtent tam albumui skirti pavieniai muzikiniai „gabalai” (dainos), sudarantys bendrą visumą. Muzikiniai albumai yra itin perkami ir, žinoma, formuoja klausytojų pasąmonėje nuomonę apie albumų autorius, neakivaizdžiai pasako, ko galima laukti iš kitų kompanijos darbų. Turbūt sutiksite, kad pilnametražis albumas yra vienas pagrindinių šaltinių, kurie leidžia mums mėgautis muzika. Tačiau nereta grupė tiek ir anksčiau, tiek ir dabar neturi pakankamai lėšų ar dėl kitų priežasčių negali išleisti į metalo vandenis savo oficialaus albumo. Tokiu atveju, kelias į grupės kūrybą veda per purvinus, „šlamštinus”, neretai baisaus garso…Demo įrašus. Seniau, kai demo buvo na, kaip ir būtinybė jaunos, norinčios pasirašyti sutartį su įrašų kompanija grupės teprasiveriančioje diskografijoje, pasaulį išvysdavo nemažai puikių demonstracinių įrašų (o kaip dabar?), kurie dabartinėje metalo realybėje dažnam metalgalviui gali pasirodyti verti ne sukriošusios kasetės ar juostos, o tikrų tikriausio skaitmeninio kompaktinio disko su spalvota knygute ir profesionaliu apipavidalinimu. Taigi apžvelkime keletą 90-ųjų demo įrašų, vertų didesnio pripažinimo nei kadais siuntinėjimas minėtųjų įrašų iš rankų į rankas pažįstamiems ir draugams ar nuostabos klausantis ant lovos kambaryje…

HELLHAMMER „Death Fiend” (1983)

HELLHAMMER. Kultas. Du žodžiai, kurie pasako išties labai daug. Apie tokius šveicarų išsišokėlių demo įrašus, kaip „Triumph of Death” ar „Satanic Rites” – vargu ar jau reikia bekalbėti. Tačiau yra ir be jų apie ką pakalbėti, žvelgiant į HELLHAMMER diskografiją, paženklintą vos vienu kitu oficialiu įrašu. Kalbu apie „Death Fiend” demo. Taip, nieko naujo muzikine prasme šiame demo nerasime – puikiai pažįstami gabalai: „Ready for slaughter”, „Sweet torment”, „Angel of destruction” ir kiti. Kaip ten bebūtų, devynių gabalų įrašas savyje tarsi išsaugo geriausia, ką turi abu aukščiau minėtieji demonstraciniai įrašai. Trumpiau sakant, „Death Fiend” – tarsi apibendrinamasis žodis HELLHAMMER ankstyvojoje kūryboje, kuris, kaip galbūt mini albumas, išvydęs pasaulį, tikrai nepagadintų reikalo tais gūdžiais laikais. Sąlyginai šiek tiek geresnis, „pastovus” garsas negu atskaitos koordinatėmis tapusiuose „Triumph of death” bei „Satanic rites”, su nauja jėga sugroti keli kertiniai gabaliukai (vien ko vertas atgimęs „Angel of destruction”) ir ką gi, žvelgiant į tų laikų metalinį kontekstą, gerbiamieji Venomai, po savo benefiso „Black metal” nieko stulbinančio neišleidę, galėtų slėptis po pernykščiais lapais ir toliau „kariauti su šėtonu”. Na, bet tai tik fikcija – „Death Fiend” dūla ir dūlės metalo požemiuose…Tačiau nuvalyti dulkes ir pasižiūrėti į savotišką blizgesį tikrai verta.

TORMENTOR „The Seventh Day Of Doom” (1988)

Labai sunku klausytis kokios nors grupės naujo, neseniai atrasto įrašo, kai minėtoji grupė tau yra palikusi didelį įspūdį. Naivoka tikėtis, kad gali būti dar geriau…Šitaip maniau prieš pradėdamas klausytis vengrų TORMENTOR „Septintosios lemties dienos”. Iki tol jų girdėtas „Anno Domini” tarsi sakė, kad tiems laikams (1989-ieji), tai politinei situacijai, kurioje gimė TORMENTOR kūryba (komunistinis rėžimas), geriau būti jau nebegali. Na ką gi, klysti žmogiška – klydau. Tiesa, ne iš pirmo klausymo, bet iš antro trečio supratau, jog susidūriau su dar „baisesniu gyvuliu”. Lėkštoka pirminė TORMENTOR vizitinės kortelės – gabalo „Tormentor” versija išsyk nuteikė pesimistiškai, tačiau netrukus mano pesimizmas išsigimė į didelį optimizmą…

Suvokiau, su kuo turiu reikalą, – su baisia, greita, profesionalia black/thrash/speed žudymo mašina, kratančia klausytojus ilgomis ir gausiomis soluotėmis (jų itin apstu įraše: nuo trumpučių iki itin ilgų, nuo techniškesnių iki gana paprastų). „Anno Domini” mane privertė manyti, kad Tormentro sėkmės paslaptis – Attila. Šįkart manau, kad ne tik jis. Visa komanda puikiai atlieka savo darbą ir griežia kaip kokia kaimo kapela – su ūpu, pasimėgaudami. Tokius gabalus, kaip „Branded by satan”, „Mephisto” ar „Infinite darkness”, drąsiai galime pavadinti oldskūlinio black metalo himnais.

Kas jau kas, bet TORMENTOR „The Seventh Day Of Doom” demo įrašas turėjo su tam tikromis mažesnėmis ar didesnėmis korekcijomis išvysti metalinį pasaulį „longplėjaus” pavidalu. Deja, ar dėl būtų sąlygų, ar šiaip dėl sėkmės stygiaus taip neatsitiko…O gaila…

MAYHEM „Pure Fucking Armageddon” (1986)

Tikrai taip – pure fucking…Įrašo prasme. Garsiniu atžvilgiu, ko gero, blogiausia, ką man yra tekę girdėti. Greičiausiai, jei ne vardas „Mayhem”, šiais laikais „Pure Fucking Armageddon” demo dūlėtų šiukšliadėžės dugne. Tačiau MAYHEM yra MAYHEM ir minėtoji demo laikoma šių nekro norvegų pradžių pradžia, kas, beje, ir paskatino „Gryno išžaginto armagedono” (įdomiai skamba, ar ne?) gausų „butlegavimą” (kaip žinia, neatsitiktinai ir patys „Mayhem”, ko gero, – labiausiai „butleguojama” grupė metalo pasaulyje). Taigi ką dar galima būtų pasakyti apie demo, išskyrus „šlamštiną” (ne tas žodis) garsą?

Pirmąsyk klausydamas PFA, maniau, kad tai – instrumentinė repeticija. Tiesa, ausį rėžė (taip taip, tokiam šlamšte, bet girdėjosi ir rėžė…) keistas „trukdis”, pypsėjimas.„Na, eilinis „brokas”, – pamaniau. Po kelių dienų suvokiau, kad pypsi ten ne technika, ne kažkoks aparatas, o pats Jo Didenybė Euronymousas! (dar viena priežastis PFA paversti kultu, ar ne?). Na, bet palikime ironiją ramybėje. Pats demo savyje neturi kažko itin ypatingo (jei prasto garso nelaikysime kaip ypatybės). Patiems išrankiausiems gurmanams, žinoma, demo pasirodys vertinga dėl „Deathcrush” dvasioje sugroto „Carnage“, kuris oficialiai teišleistas single „Freezing Moon/Carnage”. Kalbama, kad Euronymous nenorėjo minėtojo gabalo įtraukti į „Deathcrush” EP (ko jis tikrai nusipelnė), nes jis kėlė tam tikras asociacijas su BATHORY „Total destruction” kūriniu. Kaip ten bebūtų, „Carnage”, „Ghoul”, „Mayhem” (mano nuomone, puikiai tiktų „Deathcrush” outro vaidmeniui) – tie gabalai, kurie dar kažkiek galėtų sudominti klausytojus. Na, o šiaip – visa tai tėra kulto reikalas…

SODOM „Victims Of Death” (1983)

Sodom indėlis į thrash metalo istorinį pagrindą, kaip žinia, išties didelis. Taip, kartais šie vokiečiai labiau išprususio klausytojo įvardijami ir šalia grupių, kūrusių senąją black metalo sceną. Pritarčiau, jog SODOM black metalui taip pat labai svarbūs, kaip ir thrasho scenai. Anksčiau teko manyti, kad šių vokiečių reikšmė „juodajai” scenai yra pervertinama galbūt dėl tam tikrų juodmetalio komponentų jų kūryboje (kad ir „Obsessed By Cruelty” ar netgi legendiniame „Agent Orange” albume). Tačiau giliau pažvelgus, tampa akivaizdu dėl SODOM „blekinio tapatumo”. „Victims Of Death”, 1983 metai – metai iki legendinių BATHORY to paties pavadinimo albumo, vieno pirmųjų apskritai black metal istorijoje – o SODOM jau praktiškai groja tai, kuo Quorthonas ir kompanija visus nustebins tik po metų. Tiesa, demo yra demo – „šlykštus” garsas, taip pat mažiau „motorheadiškumo” negu kad BATHORY pirmtake, tačiau viskas kaip ir vietoje: „purvinas” screamingas, žiauriai ausį rėžiančios gitaros, greitai kalantys būgnai, satanistiški tekstai – visa tai įvilkta į vadinamąjį „necro” garsą. Ponios ir ponai – true oldschool black metal…Džiugu ir dėl to, jog Sodomai savo jaunystės šeliones sugebėjo, galbūt ne taip radikaliai, kaip tai padaryta demo įraše, įamžinti oficialiame leidinyje „In The Sign Of Evil” (EP, 1984), kuris prieinamas dabar ir jaunesnės kartos klausytojams.

Taigi tai tik keletas, mano nuomone, įdomesnių ir labiau žinomų demo įrašų. O kiek dar jų yra metalo undergrounde, turbūt vienas šėtonas težino. Tačiau faktas lieka faktu: muzika ir apskritai metalas – tai ne tik blizgantys oficialūs leidiniai, tai kur kas daugiau. Man atrodo, kad tikras smalsumo kamuojamas muzikinis pažinimas veda visų pirma per demo įrašus…