MĖNUO JUODARAGIS 2004 - pasaka su krepšinio įžanga

Festivalis Mėnuo Juodaragis (MJR) žinomas tikriausiai kiekvienam nors kiek neabejingam moderniai baltiškajai kultūrai nepriklausomai, ar tai būtų piktas sunkiosios muzikos gerbėjas, ar tamsus gotas, ar ramus pagonis. Iš tiesų tai toks griežtas skirstymas vargu ar pateisinamas, tačiau gana gerai apibūdina didžiąją dalį žiūrovų. Jau aštuntą kartą rengiamas festivalis, palaikomas ankstesnių dalyvių atsiliepimų ir kokybiškos reklamos, pamažu įgauna kultinio renginio statusą.

Taigi, daug galvos sukti, ar važiuoti į šį renginuką, ar ne, neteko. Vakarop prasidėjęs dulksnenantis lietus norom nenorom priminė praeito MJR pradžios vargus: purvą ir į neviltį varantį, sausos vietos nepaliekantį lietų. Tačiau, kaip kompensaciją už tokią kiaulystę, kažkokie dievai dovanojo patogią kelionę draugo automobilyje. Kita vertus, atvažiavus į vyksmo vietą, ir tas pats lietus išseko. Matyt atvykom pačiu piko metu, kadangi nemažai minučių teko praleisti prie kontrolės posto nusidriekusios automobilių eilutės. Ten pat ant mašinos pamačiau ir pastatytą televizorių. Minutei širdis sustojo: negi tik čia bus galima stebėti žadėtąją krepšinio transliaciją?

Materializavomės Valiukiškėse prieš pat ANGIES pasirodymą. Kad ir kaip norėjosi pamatyti šio neseniai atsikūrusio kolektyvo pasirodymą, visgi teko rūpintis buitinėmis įsikūrimo smulkmenomis. Bet ir tiek, kiek pasisekė nuklausyti statant palapinę ir nešiojant daiktus, pakanka, kad būtų galima konstatuoti – grupė ryškiai pasikeitė. Nebūtinai į blogąją pusę. Tiesiog pasikeitė. Muzika tapo paprastesnė, modernesnio gotikinio skambesio, sumažėjo archajinių baltiškų motyvų. Nesunku atspėti, kad nepraėjo be pėdsakų draugystė su kolegomis XESS.

Įsirengus laikinąjį būstą laikas vėl priminė apie olimpiadą ir krepšinį. Ir televizorių. Kadangi nepavyko rasti jokių rodyklių link šio objekto, teko pasikliauti nuojauta. O ji nuvedė link už scenos stovinčios sodybos. Neapsirikta. Tačiau televizorius pastatytas ant namo palangės nepritaikytas tokioms situacijoms, o pavėluota gerokai. Visos įmanomos ir neįmanomos vietos buvo užimtos, todėl apie rungtynių eigą teko spręsti iš periodiškai aidinčių plojimų ir keiksmų.

Toks pasyvus sirguliavimas nekėlė ypatingų emocijų, todėl savanoriškai pasirinkau didžiąją sceną. O ten balso ir kitas stygas jau derino Slovakijos kolektyvas LAHKA MUZA. „Dangaus“ leidykla gegužės mėnėsį oficialiai išleido naują grupės albumą „V Zablesku Večnosti“ ir aktyviai stengiasi įsiūlyti tai Lietuvos klausytojams. Teko sau pripažinti kad LAHKA MUZA skambesys įdomus, vokalistės balsas hipnotizuojantis, kuriamas veiksmas scenoje neprimityvus. Tačiau greitai tai pabodo, viskas pradėjo atrodyti kaip be galo besitęsiantis tas pats kūrinys. Šiek tiek įvairumo tikrai grupės nesužlugdytų.

O krepšinį lietuviai pralošė.

Antrojoje scenoje dėl nelemtai susiklosčiusių aplinkybių taip ir nepavyko pamatyti ANTIGONĖS pasirodymo, kuris sulaukė gana palankių atsiliepimų. Šnekama, kad jaunosios laumės gerokai pasikeitė… Intriguoja. Bet matyt, kad tai išvysti savo akimis, teks dar šiek tiek palaukti. Tenka pasitenkinti avangardiniu A20D (pilnas pavadinimas AUTIZMAS 20-iai DIENŲ) teatru. Kažkas gražaus ir dvasingo, tačiau mano, dėl pralaimėjimo krepšinio aikštelėje gedinti, dūšia to neįsisavino.

Kojos jaučia pareigą apeiti kiek įmanoma daugiau ir neša link kito savitos architektūros statinio – Pasakų namelio. Čia karaliauja „meditacinio folkloro grupė“ ŠOVA. Nemažo pasisekimo praeitais metais susilaukęs Pasakėčios projektas tęsiamas ir šiemet. Ir derėtų pažymėti, kad sėkmingai. Gyva muzika skamba kur kas efektingiau, ir pasakorius, iš tikrųjų sekantis pasaką, o neskaitantis iš knygos, tokiam projektui tinka žymiai geriau. Istorija apie meškiuką tikrai buvo verta plojimų.
Naktį pasakos užleidžia vietą įvairiems DJ ir gotiškiems ritmams. O asmeninis nuovargis tuo metu mane neša į palapinę. Iki rytojaus…

* * *

Kitos dienos rytas prasideda kultinio vaikystės animacinio filmo „Baubas“ tęsinio „Baubo aritmetika“ premjera Piramidės kino salėje. Labai teisingas būdas pradėti rytą. Beje, kadangi „multikas“ dar nebuvo pilnai užbaigtas, jį gyvai įgarsino pats režisierius Ilja Bereznickas. Po toliau sekusios senojo „Baubo“ ir dar keliu animacinių filmų peržiūros teko susitaikyti, kad skrandis vien jais sotus neliks, ir patenkinti jo nedviprasmiškus reikalavimus.

Dienos metu, kol dar nevyko koncertai, nemaža dalis žmonių ryžosi aplankyti ir pačią Kernavę, užlipti ant piliakalnių, pasipildyti skystojo maisto atsargų. Na bet, atrodo miestelis didvyriškai atlaikė šį nedidelį sukrėtimą…

Kadangi ir sugrįžus iš kelionės į Kernavę aktyvesnis veiksmas dar nebuvo prasidėjęs, buvo nutarta atidžiau pastudijuoti šalia antrosios scenos įrengtą maitinimo ir girdymo įstaigą. Grėsmingai artėjo pietų metas ir čia jau susidarė netrumpa eilutė, kuri kuo toliau, tuo labiau ilgėjo. Tikrai buvo graudu žiūrėti į 2 pardavėjas balansavusias ties išprotėjimo riba. Galbūt kitą kartą būtų verta papildyti šios rūšies aptarnaujančio personalo gretas?..

Antrąją dienos pusę pagrindinėje scenoje prasidėjusi muzikinė programa buvo skirta daugiau tradiciniam folklorui. Sąžiningai išsėdėjus TRYS KETURIOSE, LIBERTE, KŪLGRINDOS, VERDINGIO pasirodymus, šioje srityje nelabai nepatyrusiai ausiai didesnį įspūdį paliko tik LIBERTE kolektyvas, užkliuvęs kiek įdomesniu ir modernesniu skambesiu. Kaip, kad ir vėliau koncertavusi ŽVAIGŽDUMĖNIJA. O neofolk atlikėjus iš Vengrijos CAWATANA begėdiškai pražioplinėjau…

Ir reikia tik džiaugtis, kad prie scenos atsidūriau kaip tik prieš ATALYJOS muzikantams užlipant ant scenos. Tikrai stiprus ir bene vienas geriausių MJR pasirodymų. Panašu, kad ŽALVARINIO kolektyvui vis labiau komerciškėjant, būtent ATALYJA užims jų vietą. Nors pastarųjų folkrokas yra kiek „lengvesnis“, tačiau pasižymi kur kas didesniu įvairumu (vien jau kokia instrumentų gausa!). Grupė tikrai pelnytai susilaukė itin aktyvaus publikos palaikymo.

Po ATALYJOS sekė dar vieni asmeniniai vakaro favoritai – kaimynai SKYFORGER. Jau beveik „namine“ grupe tapę latviai nepasišiukšlino ir šį kartą. Sunku kaip nors vertinti grupę, iš kurios jau nieko kito ir nelauki… SKYFORGER trenkė stipriai ir užtikrintai. Nepaisant nelabai kokybiško įgarsinimo, kurio muzikantai nepraleido progos viešai išdėti į šuns dienas, jie dar atliko ir nuostabų bisą.

Lietuvos krepšinio rinktinė maždaug šiuo metu pralaimėjo ir jankiams…O SUI GENERIS UMBRA ir ALLERSEELEN muzikavimas jau nepasirodė kuo nors ypatingas. Atrodo, viskas, ką šį vakarą vertėjo išgirsti, jau buvo išgirsta…

* * *

Sekmadienio rytas prasidėjo labai nemaloniai: kažkokie pikti žmonės, nesuprantantys, kad miegas savaitgalį yra šventas reikalas, bene gerą pusvalandį šlaistėsi aplink palapines ir rėkavo kažką apie šiukšlių rinkimą. Nors organizatoriai vėliau džiaugėsi, kad aplinka buvo gerai sutvarkyta, vis dėlto tai nėra tinkamas būdas lankytojų išvykimą padaryti kuo malonesniu.

Sekmadieniui jau nebuvo numatyta didesnių renginių, todėl, kad ir kaip nesinorėtų, teko vėl sėsti į mašiną, palikti Juodaragį, Kernavę, jos piliakalnius ir vėl grįžti prie miesto ritmo… Grįžti tam, kad kitais metais vėl čia atvažiuoti, nes, kaip kad teigia Juodaragio filosofija – „mes einam Ratu…“