MĖNUO JUODARAGIS 2003: nuo folkloro iki metalo

Galbūt daugelis išgirdę, kad Mėnuo Juodaragis (MJR) yra, kaip skelbiama, “neofolk darkwave” festivalis, suabejotų, ar verta “sunkiosios muzikos” portale apžvelginėti šį renginį. Tačiau, nepaisant “nemetalistiškos” festivalio prigimties į jį suplaukia tikrai daug ir juodų ilgaplaukių žmogystų, kas leidžia teigti, jog tai gali būti įdomu ir “Ferrum” lankytojams. Juo labiau, kad, be didelio didžėjų rato, koncertavo ir kelios sunkesnę sceną atstovaujančios grupės.

Taigi… Visų pirma tikriausiai reikėtų prisiminti MJR organizatoriaus Ugniaus Liogės po praeitų metų festivalio išsakytą mintį, kad toliau renginys vystytis gali dviem kryptim: arba tapti uždaresnis, skirtas ne bet kokiai publikai arba, atvirkščiai, tapti masiškesnis dar daugiau reklamuojamas ir komerciškesnis. Šiemet dar sunku spręsti, kuris kelias pasirinktas. Visgi pastebimai išaugusi bilieto kaina, uždaresnė renginio erdvė leidžia spręsti, kad labiau krypstama link pirmojo varianto.

Kaip ten bebūtų, nusprendžiau nepraleist tokios progos paskutinį kartą vasariškai pasilinksmint ir paskubomis susimetęs daiktus nuvykau į stotį. Autobusas buvo pustuštis, o ir iš tų keleivių beveik visi vyko į MJR. Jau kelio Vilnius-Kernavė viduryje paaiškėjo, kad renginys nepraeis sausai (tiesiogine to žodžio prasme). O atvažiavus į pačią Kernavę lietus ir visai įsibėgėjo. Nors festivalio tinklalapyje buvo parašyta, kad važinės mikroautobusiukai iki renginio vietos, tačiau žadėto transporto nesulaukėm (akmenukas į organizatorių daržą). Tiesa, pačiame liūties įkarštyje pradėjus kryžiaus žygį į MJR, netrukus prisistatė guvus kaimietis su arkliuko traukiamu vežimėliu ir pasiūlė “gerą išeitį” – 20 lt. ir 7 žmones pristatys iki pat vietos. Nesusigundžius šiuo egzotišku pasiūlymu teko dar kokį puskilometrį šlepsėti per balas, kol vienas geras žmogus paėmė mus už “ačiū”.

Kelias pirmas minutes atvažiavęs skyriau susipažinimui su nauja vieta. Organizatoriai, mano manymu, žengė teisingą žingsnį šiais metais perkeldami vyksmą iš Sudeikių į Valiukiškes. Nors daug kas spėjo pamėgti netoli Utenos esantį miestelį, visgi dabartinė vieta geriau derinosi prie festivalio idėjos. Prie Neries kranto prisiglaudusi pieva iš visų pusių apsupta miško ir tvoros, taip maksimaliai palengvinant apsaugos darbą. Visa laukymė apstatyta keistais statiniais, sukuriančiais kažkokią nenusakomą, magišką atmosferą, leidžia greit persiorientuoti iš miesto prie kitokio pasaulio ritmo…

Nuo pat pradžių buvo galima pastebėti tam tikrą sąlyginį publikos susiskirstymą: metalistai bei folkloro mėgėjai būriavosi prie didžiosios scenos, o gotai – taip vadinamuose “raganų namuose”, kur vyko didžėjų pasirodymai (tiesa, per “gyvų” gotų pasirodymus, jų padaugėdavo ir prie didžiosios scenos). Visgi idėja suplakt į krūvą MJR apibūdinime naudojamus žodžius “neofolk” ir “darkwave” bei pateikt tai kaip vientisą renginį, matyt, kad sunkiai prigyja.

Kol buvo pastatyta palapinė, pasistiprinta po kelionės, jau spėjo sugrot keletą kolektyvų. Visgi ANDAJOS nenorėjau pražiopsot. Ir, tiesą sakant, nenusivyliau. Kažko originalaus neišgirdau, tačiau ta muzika man patiko J Po jų sekė organizatoriaus grupė – NOTANGA. Pirma daina kiek suintrigavo – tai buvo beveik neatpažįstamai perdirbta Baltaragio daina iš kultinio miuziklo “Velnio nuotaka”. Deja, programuotas ritmas greit nusibodo ir kėlė daugiau susierzinimą… Toliau didžiojoje scenoje pasirodė Kauno gotai XESS. Nors jų įvaizdis man ne prie širdies, tačiau kai kurie kūriniai maloniai nustebino, o į scenoje besisukiojančias merginas buvo visai malonu žiūrėt J Kiti tą vakarą groję atlikėjai nelabai manęs domino, todėl pasirinkau kitokius laiko praleidimo būdus. Vienas jų – “pasakų namelyje” vykęs PASAKŲ PROJEKTAS. Skambant įvairiems neįkyriems garsams (berods tai vadinasi “ambient” J) pasakoriai sekė pasakas. Tiesą sakant net neįsivaizdavau kokių baisių ir tuo pačiu juokingų istorijų klausydavosi mūsų seneliai…

Kita diena prasidėjo lietuviškais animaciniai filmais. Ne paslaptis, jog dauguma laukė jau legendiniu tapusio multiko “Baubas”. Deja, dideliam žiūrovų apmaudui, kažkokie techniniai nesklandumai sukliudė jį pademonstruot iki galo. Oras iš ryto nuteikė optimistiškai, todėl paskyrėm dalį laiko palaipioti po Kernavės piliakalnius, ko pasekoje praleidom dalį folk muziką grojančių atlikėjų. Per tą laiką nepastovus oras (didžiausias peilis festivaliui) kelis kartus pasikeitė. Prie didžiosios scenos atsidūriau jau vėl maloniai šviečiant saulutei ir koncertuojant gudams OSIMIRA. Netradiciniais instrumentais netradicinį folk’ą atliekantys muzikantai paliko gerą įspūdį. Ir panašu, kad ne man vienam. Po jų sekė kolektyvas, be kurio, kaip skelbė lankstinukas “Mėnuo Juodaragio ritualas tikriausiai neįmanomas”. Prisipažinsiu, iš pradžių skeptiškai žiūrėjau į KŪLGRINDĄ, tačiau netrukus senovinės ritualinės dainos užhipnotizavo… Jų pasirodymas prie scenos sutraukė tikrai nemažai žmonių. Po kiek ilgesnės pertraukėlės scenoje pasirodė dar vieni gotai – SIELA. Nors jų muzika man ir patinka, tačiau šį kartą pasirodymu nusivyliau. Vokalistas atrodė lyg dar prieš užlipdamas ant scenos prisiragavęs alkoholio. Negelbėjo nė ilgai laukta premjera – daina “The Crow” – Sirgedas su plevėsuojančiomis raudonomis audinio skiautėmis nepaliko įspūdžio. Tik kiek labiau įstrigo mušamųjų intro. Aš savo sielos nuėjau atgaivinti aliuku… Sugrįžau skambant pirmiesiems OBTEST’ų akordams. Dainos jau daug kartų girdėtos, bet užtai kokios! Gaila tik, kad jų pasirodymas truko trumpai (sugrojo, berods, 5 kūrinius). Asmeniškai mano MJR baigėsi su latviais AULI. Vėlgi linksmas kiek modernizuotas-dūdmaišfikuotas folkloras, palikęs nedaug abejingų (galbūt jau ir dėl spėto išgert alaus kiekio J). Toliau sekė tik kiek nepatogi nakvynė automobilyje ir rytas. Ryte laukė nemaloniausia festivalio dalis, kurią anksčiau ar vėliau tenka visada išgyventi – išvykimas.

Trumpiausias ir ko gero tiksliausias, atstojantis daug žodžių, renginio reziume būtų – atvažiuosiu ir kitamet!