Melodingumas ir įvairios metalo muzikos metamorfozės

Su kuo pirmiausia asocijuojasi metalo muzika? Jei nesigilinama į jos stilius, tai su brutaliu vokalu, greitais gitarų rifais ir energingu ritmo sekcijos darbu. Žodžiu, sakoma, kad chebra (čia metalo grupė) varo. Tačiau kuo toliau, tuo šis modelis labiau keičiasi. Na, čia nekalbama apie tokius stilius kaip heavy, power ir pan., kurie visą laiką buvo “lengvesni”. Reikalas tame, kad įvairios metamorfozės vyksta tokiuose brutalumo “etalonuose” kaip death, black metalas. Senosios doom metalo grupės irgi nukrypo nuo savo “šaknų”. Kas gi vyksta?

Prisiminkime tradicinio death metalo “aukso amžių”. Pradžioje buvo nedaug grupių, kurios skyrėsi savo grojimu. Toliau jų daugėjo, kol pagaliau pradėjo panašėti ir tam tikra prasme perpildė sceną. Tolesni deathsterių žingsniai buvo įvairūs. Vienos grupės iširo taip ir likusios brutalios (OBITUARY, AUTOPSY, MORGOTH, CANCER, SADUS, AT THE GATES…), kitos išsiskirstė po eksperimentų su progressive/jazz, techno death ar melodingais intarpais (ATHEIST, PESTILENCE, CYNIC, CARCASS…). Atskira istorija yra su stiliaus pradininke DEATH, kuri “dingo” pasiekusi didelių techniškumo aukštumų, kai Schuldineris tikriausiai suprato, kad daugiau ką nors ypatingo išrasti vargu ar įmanoma. CONTROL DENIED? Vokalas jau nebe tas… O kaip išlikusios komandos? Po senovei brutalių death metalo grupių nėra labai daug (ENTOMBED, DISMEMBER, UNLEASHED, AMON AMARTH, BOLT THROWER, SINISTER, PUNGENT STENCH, VOMITORY, BENEDICTION, MALEVOLENT CREATION…), ir tos pačios bando keistis. Gana stipriai pasikeitė brutalumo karaliai MORBID ANGEL, tokios prupės kaip THERION, HAGGARD tapo galbūt kiek per daug simfoninės (jei nekalbėsime apie operinį metalą a la NIGHTWISH), ir tik death/grind monstrai NAPALM DEATH, CANNIBAL CORPSE, velniškieji DEICIDE bei kai kurie kiti išlaikė ekstremalumą. Brutalios ir šiuolaikinės komandos DISINTER, NILE, HYPNOS, YATTERING, DEW-SCENTED. Aha, dar senieji VADER. Ar tai reiškia, kad death metalo kanonai “atgyveno” ir pokyčiai neišvengiami? Po ilgos tylos sugrįžo techno death komanda DISHARMONIC ORCHESTRA, kurios muzikoje girdime nemažai elektronikos ir industrial elementų. Taip pat reikia paminėti šiuolaikines eksperimentuotojas su jazz stiliumi – CANDIRIA, VIRULENCE. O dar HOLLENTHON su savo sympho/folk šedevrais, ir progresyvieji SUSPERIA deathsteriai. Arba SOILWORK, GARDENIAN, DISBELIEF, ARISE – lyg ir death, bet vėlgi kitoks…

Atskiras reiškinys yra melodingas death metalas, kuris šiandien itin populiarus. Ar suderinamas melodingumas su įprastu brutalumu? Šiandienos metalinės scenos metamorfozės rodo, kad taip. Nemanau, kad tai populiarumo siekimo priemonė. Sukurti technišką melodingą metalą ne lengviau negu nemelodingą. Melodingos tapo buvusios brutalesnės komandos DARK TRANQUILITY, SENTENCED, AMORPHIS (pastaroji, sakyčiau, net per daug “sulengvėjo”, nors vokalisto projektas AJATTARA grynas simfoninis bliakas), kitos melodingumą įjungė iš karto (IN FLAMES, INSOMNIUM, NOCTURNAL WINDS, IN BLACKEST VELVET, SHADOW, GUIDANCE OF SIN…). Melodingesnė tapo net legendinė HYPOCRISY. Galbūt ekstremalios muzikos mėgėjai tuo nepatenkinti, bet patenkintų daug. Antraip melodingos komandos nesurinktų tiek auditorijos.

Gana kardinalūs pokyčiai vyksta ir tradicinio black metalo scenoje. Nors nemažai šio stiliaus grupių išlaikė ankstesnį skambesį (IMMORTAL, SATYRICON, ANCIENT, DARK FUNERAL, MYSTIC CIRCLE, MARDUK, MAYHEM, DARKTHRONE…), kitos pasuko kitu keliu, ko rezultate atsirado sympho, atmospheric, “fantasy” ir kitos black metalo atmainos. Šį kelią pasirinko DIMMU BORGIR, THE KOVENANT, BORKNAGAR, VESPERIAN SORROW, CEREMONIAL EMBRACE, TIDFALL, SUMMONING, …AND OCEANS, RAKOTH… Įdomi įžymiųjų suomių CHILDREN OF BODOM kombinacija – jie black metalui būdingus motyvus derina su heavy/power skambesiu, kurį sukuria gausūs klavišinių intarpai. O tai, kokį malonumą ausiai sukelia AGATHODAIMON kūryba, net sunku nupasakoti. “Tikrojo” blacko gerbėjai galbūt raukosi, tačiau tiesa ta, kad tradiciniu black metalu šiandien nieko nenustebinsi. Kaip ir veido grimu, kuris po truputį nyksta, besikeičiant bliakerių įvaizdžiui. Galima ginčytis, bet akivaizdu, kad juodmetalio sceną nuo sustabarėjimo gelbėja tie “nukrypimai” su klavišiniais, kitokiu vokalu ir įvairesnėmis instrumentuotėmis. Be to, nemažai komandų balansuoja ant death/black metalo ribos arba prideda industrijos “prieskonių” (CENTINEX, DECEMBER WOLVES, BEHEMOTH, BLOODTHORN, DIABOLICUM, AETERNUS, GRIEF OF EMERALD, RUDRA…). Ir dabar, kai šio stiliaus rėmuose vyksta minėtos metamorfozės, nelabai stebina kažkada kaip akibrokštas priimtas vadinamo “krikščioniško” metalo atsiradimas (pvz. MORTIFICATION).
O kaip su doom metalo scena? Gaila, bet tenka pripažinti, kad šiame stiliuje įvyko posūkiai, nuvylę daugelį senųjų doomo fanų. Kas liko iš PARADISE LOST? Elektronika, rokas, galima sakyti, ankstesnio stiliaus parodija. Tas pats pasakytina ir apie ANATHEMA. Tokios grupės kaip SHAPE OF DESPAIR, SLEEPING GODS, SOLITUDE AETURNUS lyg ir išlaikė doom dvasią, bet šiandien jų skambesys jau žadina nuobodulį. Padėtį gelbsti MY DYING BRIDE, išsaugoję svajingą bei melancholišką toną ir doomui būdingą atmosferą. Jiems galėtų antrinti deja jau iširę WINTER ir CELESTIAL SEASON. Na, šiandien panašūs yra EVOKEN, SKEPTICISM, DOLORIAN. Vis dėlto doom metalas nyksta, ir apmaudu, kad eksperimentai šio stiliaus rėmuose nieko naujo ir gero neduoda. Nebent prie doomo pridėjus death metalą ir viską “įvilkus” į industrijos marškinius (čia VOID OF SILENCE). Kaip savotišką “šviesą tunelio gale” galima paminėti prancūzų grupę PENUMBRA, kuri puikiai derina black/doom metalą su gotikos motyvais.

Na, jeigu jau užsiminta apie gotiką, tai reikia pasakyti, kad jos elementų įvairių metalo grupių muzikoje atsiranda vis daugiau. Nemanau, kad tame yra kas nors blogo. Kaip ir stiliaus gotikinis metalas atsiradime arba moteriško vokalo naudojime. Svarbiau, kad su gotika eksperimentuojantys metalistai nesupanašėtų. Pasiklausius tokių komandų kaip KATATONIA, CREMATORY, senesnių THEATRE OF TRAGEDY, TRAIL OF TEARS, TRISTANIA, GODGORY, siela atsigauna ir užmiršti senojo doomo dekadansą. Šiandien yra neblogų doom/gothic grupių (INTERITUS DEI, LACRIMAS PROFUNDERE (tik ne paskutinis diskas) ir kt.). Įdomu ir net keistoka tai, kad būtent Norvegijoje, kur yra viena stipriausių black metalo scenų, vis daugėja gotikinio metalo atstovų. Kita šio stiliaus grupių “kalvė” – Italija. Tuomet nenuostabu, kad atsirado tokia, atrodo, nesuderinama kombinacija kaip black/gothic. Ir nereikia keiksnoti tos gotikos. Ją pirmiausiai reikia suprasti.

Dar viena įdomi metamorfozė – folko derinimas su metalu. Pvz. CRUACHAN, EDENBRIDGE, FALCONER, FALKENBACH, FINISTERRA, IN EXTREMO, NOSTRADAMEUS… Į šį sąrašą reikia įtraukti ir labai savotišką slavišku folku žavinčią komandą BUTTERFLY TEMPLE. Ir, be abejo, legendinius SKYCLAD. Bet kokiu atveju šių grupių veidas skiriasi, nes kiekvienos šalies folkloras skirtingas. Viena iš metalo muzikos metamorfozių kulminacijų tikriausiai galima vadinti nu-metalo atsiradimą. Vienų nuomone, tai iš viso ne metalas, tik per klaidą įveltas tas žodis. Anot kitų, tai gryniausias rap-metal. Treti sako, kad tai dar viena mainstreamo kryptis, kurios pakilimas labai laikinas. Kaip ten bebūtų, iš kadaise atsiradusių metalo kanonų įvairiomis kryptimis vystomas naujoviškas skambesys, kuris skatina visos metalinės muzikos progresą. O progresas reiškia ėjimą pirmyn. Taigi, metalas nemiršta, tik jis keičiasi…