MELECHESH lyderis Ashmedi: „MELECHESH visada laužo taisykles“

MELECHESH visuomet buvo, yra ir bus apaugusi gandais, iškraipytais faktais ir dar bala žino kuo. Vis dėlto ši grupė, savo istoriją pradėjusi tolimojoje Jeruzalėje, o šiuo metu ją tęsianti Olandijoje, neabejotinai yra viena įdomiausių šiandienės metalo scenos figūrų. Thrash ir black metalo mišinys, atmieštas rytietiškais garsais kiekviename paskesniame MELECHESH albume skamba vis įdomiau ir stipriau, o tuo įsitikinti lietuvaičiai turėjo galimybę šių metų vasario 26 d., kai dabar jau buvusiame „Mulen ružo“ klube MELECHESH pristatinėjo savo naujausią darbą „The Epigenesis“. Apie naująjį albumą, apie Stambulo žavesį ir kitus dalykus su charizmatiškuoju MELECHESH lyderiu Ashmedi pašnekėjo radijo stoties „Start FM“ sunkiosios muzikos laidos „Audronaša“ vedėjas Gedas.

Sveikas, Ashmedi! Smagu jus vėl matyti čia, Vilniuje, po trejų metų pertraukos (MELECESH pirmą kartą Lietuvoje lankėsi 2008 m., – aut. past). Ką prisimeni iš pirmojo vizito Vilniuje?

Tiesą sakant, prisimenu viską. Aš prisimenu šiltą priėmimą, prisimenu koncerto vietą, prisimenu net kurioje vietoje stovėjo autobusas. Prisimenu ir kai kuriuos žmones, kuriuos vėl buvo smagu susitikti.

Ar prisimeni, kaip anuomet jus priėmė publika?

Aišku, kad prisimenu. Žmonės labai mus palaikė, todėl grupei yra labai smagu, kai mato tokią reakciją. Tokie koncertai visada skatina norą sugrįžti. O tas koncertas buvo būtent toks.

Ar šį vakarą buvo pateisinti jūsų lūkesčiai?

Taip, netgi daugiau. Publika buvo išprotėjusi!

Šis koncertas buvo paskutinis turo pasirodymas. Ar ketinate kaip nors atšvęsti šitą pabaigą, nes kažkiek žinau jūsų reikalavimų sąrašą ir jis yra ganėtinai įspūdingas :)

Tokį sąrašą pateikiame kiekvienam koncertui (juokiasi). Turbūt kažkiek pašvęsime autobuse, nes dabar kaip tik vyksime į Lenkiją, o iš ten skrisime namo. Kažkiek nuleisime garą: pašvęsime kartu truputį užkulisiuose, truputį autobuse. Bet tai nieko naujo, nes mes tai darome po kiekvieno koncerto.

Tikras rokenrolo gyvenimas :) Žinant jūsų susidomėjimą Senovės Rytų istorijomis ir grupės NILE koncepcija, „Those Whom The Gods Detest“ turas atrodo ganėtinai vienalytis…

Taip, yra bendra tema – Artimųjų Rytų okultizmas, mitologija ir ekstremalus metalas. Nors muzikine prasme visa tai pateikiama skirtingais būdais.

MELECHESH gyvuoja jau daugiau kaip dešimtmetį. Ar tau asmeniškai vis dar svarbu, su kokia konkrečia grupe vyksi į turą?

Aišku, kad svarbu. Mes grojame nuo 1993-ųjų ir mums prireikė labai daug pastangų, kad prasimuštume, nes esame kilę iš ortodoksinės visuomenės. Kilę iš Jeruzalės, kuri yra visiška priešingybė Skandinavijai ar Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Tai buvo tikras iššūkis, tai šiek tiek stabdė mūsų kilimą aukštyn. Todėl mano pirmas reikalavimas yra tas, kad kartu keliaujančioje grupėje būtų normalūs žmonės. Nesvarbu nei pinigai, nei sąlygos – jei žmogus yra šiknius, aš su tokiu į turą nesileisiu. Kas dėl NILE… Aš su Karlu esame draugai jau daug laiko. Mums abiems pasirodė šauni idėja kartu vykti į turą. Kai gavome tokį pasiūlymą, susiskambinome ir nusprendėme, kad tai bus labai šaunu.

Rytų muzikos paketas :)

Yra daug tokių paketų. Pvz., būna šiaurietiški paketai, kuriuose dalyvauja Šiaurės Europos grupės, keltiški paketai, pagoniški paketai. Tiesą sakant, šis turas taip pat pagoniškas, tačiau žmonės yra linkę manyti, kad pagonybė yra susijusi tik su vikingais ar keltais. Visi tokie paketai yra tikrai šaunus dalykas, bet sveika kartais ir pateikti kažką kitokio, kur skambėtų saulėtos galios muzika. Saulės muzika.

Kalbant apie MELECHESH pastarąjį albumą „The Epigenesis“ – kokia pagrindinė idėja sieja visus albumo kūrinius? Skaičiau dainų žodžius, bet…

Ar tave jie sutrikdė?

Gal šiek tiek, nes turi gerai išmanyti visus tuos mitologinius dalykus.

Bet kokiu atveju turi būti labai atsargus, nes kai kurie mano pasakyti žodžiai eina iš pasąmonės arba turi dvigubą prasmę. Štai dainoje „The Magickan and the Drones“, nustebsi, be okultinių joje vartojamų žodžių, dainuojama apie šiandieninį gyvenimą. Žmonėms aš sakau, kad jie yra kaip tranai, kaip robotai, dulkių rijikai, kurių vienintelė paskirtis – mirti. Šumerų mitologijoje mirę žmonės, prieš pereidami į anapusinį pasaulį, privalo pabūti pereinamoje vietoje, kurioje jie turi valgyti dulkes. Iš ten juk ir atėjo frazė „another one bites the dust“. Tranai, dulkių valgytojai, lemtis mirti – visa tai yra tavo istorija. Tu gyveni apimtas hipnozės. Tu esi pasiklydęs iliuzijoje, kad egzistuoji. Tavęs nėra! Tu tiesiog švaistai savo gyvenimą. Taigi taip ir klaidžioji toje iliuzijoje, kad turi susirasti maisto, išgyventi, kažkam tarnauti (nes visą laiką kažkam tarnauji).

Metalo grupės dažnai būna įnikusios į socialines temas ir kartais tai pereina net į kraštutinį požiūrį. Ar tave tokios temos domina?

Ne, visiškai ne. Man nerūpi jokie socialiniai dalykai, aš tiesiog kuriu savo mėgstamą meną ir mėgaujuosi atradęs kokių nors nuostabių dalykų. Kaip atskiri žmonės, mes esame socialūs, bet kaip MELECHESH mes stengiamės atriboti žmones nuo kasdienybės ir jos kvailysčių. Aišku, viskas nėra taip jau tiesmukiška. Pagrindinė tema – nušvitimas, kuris yra pasiekiamas per mistinius ieškojimus ir asmeninį tobulėjimą. Skamba keistokai, skamba kiek hipiškai, bet tai atėjo po daugybės dvasinių ieškojimų.

Ar pats tai išgyveni savo kasdieniniame gyvenime?

Bijau, kad kasdienybėje esu labai praktiškas žmogus, mėgstantis žiūrėti „Family Guy“. Bet bendriau paėmus visa tai yra mano asmenybės ištrūkimas iš už ribų. Juk mes visada pirmiausia susikuriame doktrinas, tada jas pradedame griauti, iškeliame klausimus, o paskui juos ištriname. Kiekvienas žmogus vis bando tobulėti, tapti kiek įmanoma geresniu. Gavau verslo vadybos magistro diplomą tik todėl, kad yra MELECHESH. Mokykloje buvau blogas vaikas, atskalūnas, bet, išleidęs savo pirmąjį albumą, nusprendžiau, kad noriu įstoti į universitetą. Pasakiau sau, kad sunkiau yra įrašyti albumą negu kad įstoti į universitetą, nes į universitetą gali įstoti bet koks idiotas. Matai tuos vaiduoklius žibančiomis akimis ir visi sako, kad tai – mūsų ateitis, bet paskui visi pradedame bijoti to, ką jie pridaro. Būtent po turo su IMMOLATION užsidirbau pinigų tiek, kad galėčiau baigti magistro studijas. Tai yra savęs tobulinimas ir mėgavimasis tuo. Bet tuo pat metu aš gyvenu rokenrolo gyvenimą. Kuris kartais gali tapti ir košmaru (šypsosi).

Apie tai juk svajojai, būdamas vaikas.

Aha, kai sakydavau, kad kursiu albumus ir vyksiu į turus, visi juokdavosi iš manęs. Tai aš tada ir pasakiau: „Aš jums, šikniai, parodysiu!“

Muzikine prasme „The Epigenesis“ tęsia tą pačią liniją, kuri buvo pradėta albumu „Sphynx“, paskui pratęsta disku „Emissaries“. Ar galėtum pats ką nors išskirti kaip naujoves, kurias galime rasti albume „The Epigenesis“?

Aišku, kad galiu! Visų pirma, nuoširdžiai tikiu, kad kiekvienas MELECHESH albumas skamba skirtingai. Net kiekviena daina taip skamba. Tai yra MELECHESH. Tai yra asmeninis pasiekimas. Šiame albume galima rasti tai, ką aš vadinu muzikiniu užtikrintumu. Aš leidau viskam eiti savaime, pvz., pasakydavau sau, kad jau metas sukurti gitaros partiją. Po didžiulės „Emissaries“ sėkmės labai išgyvenau dėl to, kas bus vėliau. Praleidau daug bemiegių naktų. O paskui galiausiai sau pasakiau: „Tiesiog sukurk gitaros partijas ir apie nieką negalvok“. Taip ir gimė šios dainos. Albumas yra labai užtikrintas ir, sakyčiau, natūralus. Yra 8-ojo dešimtmečio psichodelinio roko elementų, kurie yra neblogai užslėpti.

Pvz., tituliniame gabale?

Ir jame. Yra heavy metalo elementų, yra hard roko elementų ir žmonės tai išgirdę nustemba. Aišku, visa tai yra pateikiama mūsų muzikos stiliumi. Aš nesižvalgau į šonus, aš tiesiog žiūriu į priekį ir atgal, aš mokausi iš praeities ir tokiu būdu aš kuriu muziką. Būtent tai ir yra „The Epigenesis“ albume. Jis yra labai nuoširdus albumas. Nesakau, kad jis geriausias, nes man patinka visi MELECHESH diskai. Ir jei man kas sako, kad nemėgsta naujausio albumo, o patinka senesnis, manęs tai nežeidžia.

Būtent taip sakei ir praeitame mūsų interviu. Kad mėgsti kiekvieną savo sukurtą albumą.

Aš juos tikrai visus labai mėgstu, nors gal ir yra dalykų, kurie galėtų būti geresni ar pakeisti. Su „The Epigenesis“ aš pasiekiau, ko norėjau. Jis yra labai natūralus, nes jo įrašinėjimo procesas buvo labai natūralus, toks kaip anais laikais, kai GUNS N‘ ROSES įrašinėjo „Appetite For Destruction“, kai dirbdavo METALLICA. Dirbome tikrai labai aukšto lygio studijoje.

Čia ta Stambule?

Taip, Stambule. Ten viskas buvo įrašinėjama analoginiu būdu.

Ir būgnai buvo įrašinėjami analogiškai?

Tikrai taip. Aišku, paskui buvo panaudojami trigeriai, buvo koreguojama, bet viskas buvo įrašyta į analoginį pultą, suvedimas buvo padarytas analoginiu pultu. Patalpų akustika, stiprintuvai – visa tai mums buvo tikrai svarbu. Netgi vienas įraše naudotas aidas buvo tikras. Mes pastatėme vieną mikrofoną laiptinėje ir taip padarėme aidą, kurį panaudojome dainos „The Epigenesis“ soluotei. Jame daug tikrų dalykų yra.

Apie „The Epigenesis“ garsą. Viename interviu esi sakęs, kad negalėjai gauti reikiamo garso Vakarų studijoje, kokį gavai Stambule. Ar ketini tuo pasinaudoti ir ateityje?

Pas mane nieko nėra sistemingo. Tikrai nežinome, kur vėliau įsirašinėsime. Tai buvo tiesiog pareiškimas, kaipo toks. Čia kaip ta istorija apie vėžlį ir kiškį. Kai žmonės suko galvas, ką dar padarysiu, aš tiesiog įrašiau kalantį į klyną albumą, tuo pat metu mėgaudamasis laiku, praleistu viename labiausiai rokenrolu alsuojančių miestų pasaulyje! Netgi leidau laiką su METALLICA, ANTHRAX, SLAYER, nes ANTHRAX, koncertuodami ten, buvo įpaišę mane į savo svečius. Taigi tai buvo tikrai puikiai praleistas laikas. Įsirašinėti ten yra fantastiška patirtis! Daug gerų, talentingų žmonių. Buvo lengva susirasti tradicinės muzikos muzikantus. O mes viską darome savaip. Dar negirdėjau, kad grupė vietoje Vakarų įsirašinėjimui pasirinktų Rytus. Visos grupės iš Rytų svajoja nuvažiuoti įsirašyti į Vakarus.

Turbūt dėl kokybės.

Turbūt tai tiesiog neteisingas požiūris. Pvz., Olandijoje žmonės į Stambulą žiūri kaip į neaiškią vietą. Aš suprantu, kodėl taip yra, nes gyvenu Olandijoje. Ten dešimtą vakaro jau viskas būna uždaryta, o Stambule dešimtą vakaro visi išeina į gatves. Net pirmadienio vakarais. Vienas roko baras Stambule užsidaro septintą ryto, o atsidaro jau vienuoliktą ryto! Tai labai gyvybingas miestas ir man tai labai patinka. Ten viskas labai muzikalu. MELECHESH visada laužo taisykles ir mes viską darome savaip. Taip įvyko ir su įsirašinėjimu. Mes priėmėme sprendimą įsirašinėti Stambule dar prieš tai, kai sužinojome apie konkrečią studiją. Paskui suradome studiją, kuri dar net nebuvo iki galo įrengta, visur aplink buvo betonas.

Kaip jūs suradote tą studiją? Ar kas nors rekomendavo ją jums?

Pagrindinio jų laikraščio žurnalistė, kuri ėmė iš manęs interviu, nes kūrė apie mane istoriją. Tada mes praleidome nemažai laiko kartu ir ji pasakė, kad yra potenciali studija, kuri vis dar įrenginėjama. Aš nuėjau į ją, o radau ten vien tik betonines sienas.

Pats užaugai Jeruzalėje, bet gyveni Olandijoje. Groji rytietiškų garsų pilną muziką Vakarų salėse. Tu esi tas žmogus, kuris gali palyginti Rytus su Vakarais. Kokie yra pagrindiniai Rytų ir Vakarų skirtumai ir panašumai?

Rytai ir Vakarai yra labai plačios sąvokos. Štai ir Jeruzalė yra kultūrų kryžkelė. Pats esu armėnų kilmės, o užaugau Jeruzalėje, kuri yra labai internacionalinė. Keista, bet susidūriau su daugybe pasaulyje esančių dalykų vien tik būdamas Jeruzalėje, nes ten tiek daug žmonių iš kitų šalių. Taigi pajutau tas kitas kultūras. Kokie didieji panašumai ir skirtumai? Visada yra daug skirtumų, bet galiausiai vis tiek daugiausia yra panašumų. Beje, dažnai randu daugiau panašumų tarp žmogaus iš Jeruzalės ir žmogaus iš Olandijos, negu kad tarp žmogaus iš Olandijos ir žmogaus iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Iš pradžių atrodo, kad jie panašios išvaizdos, tai ir kitkuo turi būti panašūs, bet kai pasigilini – viskas yra atvirkščiai. Man pačiam labai įdomu kultūrų susidūrimai ir jų įtaka žmogui. Egzistuoja dideli skirtumai tarp žmonių iš Jeruzalės, iš Tel Avivo, iš Libano, iš Sirijos ir žmonių iš Bahreino, kitų arabų šalių. Bet kuris žmogus iš Libano, nuvykęs į Dubajų, patirs kultūrinį šoką. Gyvenimo būdas Libane ar Izraelyje nesiskiria nuo to, kokį žmonės gyvena Graikijoje, Stambule ar Pietų Italijoje, nes tai – vadinamasis Levanto regionas, Viduržemio jūros kultūra. Mes esame iš tokio krašto, bet nuolat susiduriame su žmonėmis iš kitų kultūrų. Aš augau kartu su vaikais iš Filipinų, Indijos, Ganos, JAV, Olandijos, Šveicarijos. Buvome didelė draugų grupė. Vis tik yra daugiau panašumų. Kartais žmonės iš pirmo žvilgsnio sprendžia, kad daugiau yra skirtumų.

Gal dėl to, kad atrodo skirtingai?

Būtent! Juk kaip dažnai man Olandijoje nutinka taip, kad aš įeinu į parduotuvę ir mane palaiko musulmonu. O kai pasakau, kad esu iš Izraelio, jie tada galvoja, kad esu žydas (šypsosi). O aš nesu nei tas, nei tas. Bet juk negali eiti gatve ir rėkti, kad nesu toks ar anoks. Man nusispjaut, ką jiems diktuoja arogancija. Olandijoje yra man nutikę taip, kad man vienas veikėjas yra pareiškęs: „Eik po velnių, sukruštas musulmone“, o kitas metalistas yra pasakęs: „Sumautas žyde, tu meluoji!“ Tai yra bjauru. Galėjau juos sumušti, bet nedariau to, nes tiesiog to nenoriu daryti. Jie tėra idiotai. Juk aš pirmiausia esu metalistas ir kuriu sunkią ir tamsią muziką, todėl nebelieka vietos tiems stereotipams. Antras dalykas, reikia žinoti, ką sakai, nes jei šneki nežinodamas, atrodai kaip bukagalvis. Nemėgstu aš rasizmo, nes manau, kad ši koncepcija yra paneigta moksliškai. Kaip ten bebūtų, tu žmones reikia vertinti pagal jų kultūros lygį, išsilavinimą, inteligenciją, o ne kokioms kultūroms atstovauja.

Vienas mūsų laidos klausytojas prašė tavęs paklausti, kodėl koncertuose niekada negrojate „Caravans to Ur“?

Niekada apie tai nesusimąstėme. Ši daina tikrąja to žodžio prasme buvo sukurta studijoje tiesiog smagumo dėlei. Andy LaRocque ten įgrojo vieną vietą. Taip taip, Andy LaRocque, nors mes niekada to niekam nesakėm. Dabar jau pasakėme (šypsosi). Sugrojo jis soluotę dar kitoje dainoje… Bet kodėl mes negrojame būtent šitos dainos, niekada apie tai negalvojome. Turime daug dainų ir, jei norėtume visas jas pagroti, reikėtų 2 valandų trukmės pasirodymo. Beje, esame jau keletą kartų girdėję priekaištų, kad negrojame „Caravans To Ur“. Gal būtų smagu vidury kokios dainos sustoti ir pradėti groti „Caravans To Ur“. Ir gal kada tai prisiruošiu padaryti.

Ashmedi, ar jautiesi pakylėtas virš žemės, kai groji kokią nors savo dainą? Ar turi savo mylimiausią gabalą, kurį grodamas scenoje pasijauti esantis danguje?

Kartais žmonės sako, kad atrodau kažkur atitrūkęs, kai grodamas scenoje žiūriu viršun. Bet vaizdinius aš matau tik kurdamas dainas. Kai sukuriu gitaros rifą, matau vaizdą. Kaip kokį filmą. Kam reikalingas Holivudas su savo milijoniniais biudžetais, kai dar geresnius filmus aš regiu savo galvoje? Taigi kartais pagrodamas tokį rifą pajuntu tarsi… tarsi religinę ekstazę. Bet taip nutinka tik kartais. Tai tarsi kova tarp metalo, jo brutalumo ir dvasingumo. Taigi kartais būna, kad atšoku nuo visko ir užsimirštu esantis koncerte. Bet taip nutinka tik retkarčiais, atsitiktinai.

Paskutinis klausimas nelabai rimtas: ar išmetei tas kelnes, kurios kiaurai peršlapo pirmą dieną filmuojant „Grand Gathas of Baal Sin“ dainos vaizdo klipą?

Aš jas pasiėmiau į šį turą, bet pabijojau užsivilkti (šypsosi). Jos po velnių tikrai buvo šlykščiai šlapios… Sumautos odinės kelnės…

Nenušalai kiaušų? :)

Sušalo ir kiaušai, ir keliai, ir visa kita. Blogiausia buvo kitą dieną, filmuojantis ant uolų. Nes tos kelnės visą naktį buvo pralaikytos mašinoje, o lauke tą naktį buvo -2 laipsniai. Nieko ypatinga, bet kelnės tikrai velniškai sušalo. O jie mane nutempė ten į laukus, kur nebuvo jokio šildytuvo, nieko. Ir man liepė jas užsivilkti. Visi apsirengę šilčiausius paltus, o aš stoviu kaip vasarą. Vėjas nuo Juodosios jūros košia kiaurai manęs ir tuomet galvojau, kad nekenčiu savo darbo. Buvau labai piktas. Netgi užsirūkiau cigaretę, kad sušilčiau, nors šiaip nerūkau. Buvo mėšlinas reikalas (juokiasi).

Ir tavo paskutiniai žodžiai Lietuvos žmonėms. Gal nebūtinai metalistams, gali kokiems poetams juos skirti…

Metaforiškas idėjos miražas ištartą žodį pavers kūnu. Jei iššifruosite tai, suprasite, ką pasakiau. Štai jums tokia mįslė!

Laidos „Audronaša“, kuriame buvo transliuotas šis interviu, įrašą galite rasti radijo stoties „Start FM“ garso archyve.