Straipsniai

MAYHEM - pyktis liesis iki pasaulio pabaigos?

2004.08.03 00:00, Birutė

Šiandien „madinga“ vienu ar kitu aspektu kalbėti apie vieną ekstremaliausių iš vienos pusės ir vieną ideologiškiausių – iš kitos – sunkiosios muzikos krypčių, t.y. black metalą. Prieš gerą dvidešimtmetį šio stiliaus skleidėjai kartais pagrįstai, kartais ir ne visai, buvo siejami su satanistinėmis orgijomis, bažnyčių deginimu bei viso to pasekmėmis. Tuomet visose tose skandalingose istorijose vienaip ar kitaip dažnai nuskambėdavo vienos iš juodojo metalo grupių vardas. Tai MAYHEM.

MAYHEM - pyktis liesis iki pasaulio pabaigos?Nūnai išgirdus šį žodelį, turbūt nedaug kam kils noras žaloti save, kaip tai šou metu daro dabartinis grupės vokalistas Maniac. Tiesa, Vilniuje ne tik neskraidė kiaulių ar ožių galvos, bet ir nesitaškė norvegiškas kraujas, todėl belieka sutikti su nuožmiuoju grupės gitaristu Blasphemer, teigiančiu, kad kasdieniame gyvenime „maniakas“ yra visai normalus vaikinas. Dar daugiau, kai kurioms fanatiškiausioms ir jokių kompromisų šiame žanre nepripažįstančioms žmogystoms šiandieniniai MAYHEM gali atrodyti kaip kokia NIRVANA nupopsėjusioms masėms. Bet likusiems blekeriams bei juodajam metalui prijaučiantiems ši asociacija turėtų baigtis tuo, kad tiek ankstesnis MAYHEM vokalas Dead, tiek NIRVANA frontmenas Kurtas Cobainas šūviais į galvą pagreitino savo išėjimą į pragarus ir rojus. Pastaroji grupė, kurios lyderis gana taikiai pasuko link nirvanos, tuo baigė ir savo egzistavimą, tuo tarpu paties Liuciferio „velnių“ kariauna ilgam pratęsė juodąją puotą.

Pradžioje prie stalo „prisėdo“ iki šiol grupėje tebesantis būgnininkas Hellhammer, pasigaminęs iš mirusiojo kaukolės skeveldrų kažkokį vėrinį, o tuometinis gitaristas Euronymous (veiksmas vyko 1991 m.) lyg ir pademonstravo kulinarinius sugebėjimus, sunaudodamas anojo smegenis. Skandalą pratęsė po dviejų metų „gurmaną“ ištikusi smurtinė mirtis nuo „Burzumo“ rankos. O dar po dviejų metelių Hellhammer, Maniac, Blasphemer bei bosistas Necrobutcher pratęsė MAYHEM piktąją egzistenciją. Tolesnis šių bedievių šutvės egzistavimas jau savaime vieniems gali pasirodyti provokacija, kitiems tiesiog sukelti šoką. Net jeigu jiems pasiseks labiau negu vienam žmogėnui, kuriam nuo scenos atskriejusi galva praskėlė nuosavą kaukolę. Tačiau tai mažai jaudina pačius šios egzistencijos kaltininkus, pirmiausia – daugelio tekstų autorių Blasphemer, kuris paspruko į Portugaliją (ne nuo norvegiškų žiemų, bet nuo didelių mokesčių). „Aš neįsivaizduoju be MAYHEM ne tik black metalo istorijos, bet ir šiandieninės jo scenos. Man nusispjaut, jei kažkam nepatinka mūsų buvimas čia ar nauji posūkiai muzikoje“.

O šie posūkiai tikrai sukėlė tam tikrą sąmyšį ir MAYHEM gerbėjų nepasitenkinimą. Prieš keturis metus pasirodęs albumas „Grand Declaration of War“ iš tiesų įgavo įvairesnį ir sudėtingesnį skambesį, lyginant su „pirmykščiu“, bekompromisiu bleku. Žinia, būtent šio stiliaus mylėtojai neretai labiausiai priešinasi bet kokioms naujovėms, pažeidžiančioms „true“ statusą. Panašu, kad MAYHEM nariai tą suuodė ir nepastebimai grįžo prie grubaus archetipinio skambesio naujame diske „Chimera“. Tiesa, budresnė ausis ir čia išgirs sumaniai įkomponuotų modernių „fintų“, o tekstuose daugiau filosofinių pamąstymų negu vien Šėtono garbinimo. Tačiau visumoje šis albumas, atrodo, gavosi juodesnis už naktį ir perspjaunantis net patį didžiausią blogį jo esatyje. Gal iš dalies tai įkvėpė ir jojo autorius, nes dar prieš įrašymą grupei buvo iškilusi reali grėsmė nusibaigti. Kodėl? Paaiškinimas skamba Blasphemer lūpose: „Po ankstesnio disko pasirodymo mes leidomės į didelį turą Europoje, po to Amerikoje, pasiekėme net buvusį Rytų bloką ir Rusiją, kas vis tik stipriai paveikė mūsų nervus. Mes nebuvome garantuoti dėl savo ateities grupėje. Nebesupratome vienas kito, tiesa, tai iš dalies sąlygojo įvairių „kaifo“ priemonių vartojimas. Nors niekada nebuvome artimi draugai, praleidžiantys kartu daug laiko, kaip būna kitose komandose, tąkart buvo labai blogai. Aš nenorėjau nieko matyti, norėjau atsijungti bent dviems mėnesiams, kiti – taip pat. Be kita ko, turų metu išseko mano finansai. Tačiau galiausiai visi suvokėme, kad su MAYHEM susijusi didelė mūsų gyvenimo dalis, kuri negali baigtis. Pagaliau, tai geriausia vieta mūsų asmenybėms atsiskleisti“. Taigi grupė išvyko į Australiją, kuri tarsi išgydė beužslenkančią apatiją ir depresiją.

Apie „Chimeros“ inkarnaciją pradėta galvoti jau pernai vasarą. Ištisą pusmetį MAYHEM stovykloje vaidenosi graikų mitologijos personažo vizija, kainavusi muzikantams nemažai nervų. „Kūriniai gavosi žymiai brutalesni ir ekstremalesni negu praeitame darbe, tikras archainis black metalas, be prodiuserio įsikišimo ir technikos stebuklų“ – dėsto Blasphemer. „Kai kurie gabalai, pvz. „You Must Fall“, tokie greiti ir aršūs, kad studijoje mus visai išsunkė. Vis dėlto „Chimera“ – taip pat sudėtingas albumas, iš dalies tęsiantis pirmtako, kuris ankstesniems mūsų gerbėjams yra tarsi krislas akyje, liniją. Kaip muzikantai, mes turime teisę eksperimentuoti. Bet paklausykite viso naujojo disko atitinkamu garsumu, ir pajusite dvasines kančias. Jame atsispindi šiandieniniai mūsų jausmai ir pasaulėžiūra“.

Galima su tuo sutikti, galima ir ne, bet visumoje „Chimera“ netinka silpnų nervų gydimui. Kaip ir naujoko pavadinime galima įžvelgti ne tik besikeičiantį mitologinės būtybės siluetą, bet ir muzikantų kredo: niekas šiame pasaulyje nėra taip, kaip atrodo. Įdomu, ar kas nors įtaria, kaip iš tiesų buvo įrašytas šis albumas? Jei girdėjote apie „Fagirborg“ studiją Osle ar net ten lankėtės ir žinote apie MAYHEM vizitą, vis tiek vargu ar atspėsite, kur gimė Blasphemer gitarinės partijos. Tai atsitiko toli nuo sostinės, vienišoje trobelėje Norvegijos miškų glūdumoje. „Šventvagis“ šį procesą atsimena su malonumu: “Paėmiau tik reikiamą aparatūrą, alaus ir vyno, ir keliems mėnesiams visai atsiribojau nuo Oslo triukšmo, pašalinių trukdžių, streso. Troba buvo prie nuostabaus fiordo, tikrai idiliška vietelė. Taigi mano kūryba buvo įkvėpta tik gamtos. Dirbau daugiausia naktį, kas leido sudaryti puikią, šiurpią atmosferą“. Štai kaip. O albumo viršelio motyvas paimtas iš 1921 m. nufilmuoto švedų siaubo filmo. Irgi neblogai.

Kaip ne keista, Blasphemer gana kategoriškas nūdienos black metalo atžvilgiu. „Dar kartą pabrėšiu, jog „Chimera“ tikrai yra tamsos kūdikis, apgaubtas grėsmės skraiste. Tuo tarpu šiandien daug kas šneka apie juodąjį metalą, ir net didžiausias šlamštas „prastumiamas“ po šia etikete. Didžioji dalis blekerių daro tik cirką, visa tai sprogsta kaip muilo burbulas, todėl daugelio grupių aš negaliu vertinti rimtai. Štai mes keturiese realiai esame ekstremalai, gyvename tuo, ką grojame, manau, tai jaučiasi“. Kažkur jau tai girdėta, gal tik ne tokia kategoriška gaida. Ar tik ne iš kitų blekerių formacijų? Tiek to, patikėkime šiuo pareiškimu, antraip teks sukti galvą bandant sužinoti, kas nulėmė MAYHEM ilgaamžiškumą. Turbūt būtent tai, ką intensyviai pabrėžia gitaristas: grupė yra altorius, ant kurio aukojamos gyvenimiškos aistros, išsiliejančios juodos ir nuožmios muzikos srautu. Štai kaip Blasphemer atskleidžia savo piktąją prigimtį: „Manau esąs absoliučiai asocialus tipas. Nelaikau savęs tikru muzikantu, nes tokie pinigus išleidžia instrumentams, aparatūrai, o aš beveik visus savo resursus sunaudoju narkotikams“ (oje, kaip dažnai nutinka „juodiesiems“, čia aiškiai perdedama). „Neturiu pastovaus darbo, ir apskritai kaip ir MAYHEM muzikoje, mano egzistencijoje svarbią vietą užima opozicija. Taigi mano gyvenimo maniera šimtu procentų atitinka tai, ką vadiname black metalu. Kaip niekada nemirs blogis, taip aš niekada nebūsiu per senas šiai muzikai, bent jau ideologiškai. Aš ne šiaip sau pasirinkau Blasphemer pseudonimą, aš toks esu iš tikrųjų. Kaip ir MAYHEM pozicija: viskas, ką mes darome, yra tikra, be jokio perdėjimo ir pagražinimo. Todėl, manau, esame šiuo požiūriu nuoširdesni už kitas black metalo grupes“.

Na, sakykim, kad MAYHEM narių sielas iš tiesų užvaldė piktosios dvasios, suteikiančios jiems „nemirtingumą“. Tiesa, dėl to įvairios priešiškos kalbos ir skandalai vis tiek neaplenkia šios velniškos stovyklos. Kaip ir iš tiesų kardinaliai pasikeitusių buvusių kolegų, pvz. DIMMU BORGIR. Tiek to, palinkėkime blogio imperijai dar daug gyvavimo metų, kitaip kas gi paskelbs pasaulio pabaigą?..

Portale www.ferrum.lt paskelbtą informaciją naudoti, cituoti ar kitaip atgaminti kitose interneto svetainėse ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo draudžiama.

Komentarai

Portalo www.ferrum.lt redakcija neredaguoja komentarų ir už juos neatsako. Redakcija pasilieka teisę pašalinti įstatymus pažeidžiančius skaitytojų komentarus. Už komentarus atsakingi juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą ir kitus neteisėtus veiksmus. Apie netinkamus komentarus prašome pranešti redaktoriams (info@ferrum.lt).
Birutė
2014.10.23 13:30

O dabar dar ir trečią kartą pas mus atvažiuoja…

zarraza
2005.04.10 12:19

mayhem – jega

Tik prisiregistravę vartotojai gali rašyti komentarus