MARILYN MANSON “The Golden Age Of Grotesque” - klausyti geriau, nei žiūrėti

Ne, neskirta man suprasti amerikiečių mąstysenos ypatumų nors tu ką. Juos, vargšelius reklama veikia dar stipriau nei mus. Na argi galima kaip nors kitaip paaiškinti ažiotažą, kilusį apie tūlą Brajeną Vornerį, labiau žinomą Marylin Mansono pseudonimu. Manau, kad kiekvienas paklaustas pasakytų, kad toks šokiruojantis įvaizdis tėra viso labo reklaminis triukas, o štai didžioji dalis vakarų pasaulio dalis pakliuvo ant reklamos kabliuko ir šventai tiki šėtoniška Mansono prigimtimi. Triukšmo, lydinčio šio veikėjo kūrybą, galėtų pavydėti net patys Slayer. O Mansonas sau tyliai šypsosi savo miela geležine šypsenėle ir skaičiuoja uždirbtus dolerius, nes, kaip žinia, nėra rokeriui geresnės reklamos, nei apsiputojęs iš pasiutimo religinis fanatikas.

Visos šios reklamos kampanijos auka tapau ir aš. Apie šį atlikėją buvo tiek kalbėta, tiek rašyta, jo pasirodymo Lietuvoje proga, o kai dar sužinojau, kad paskutinis Mansono albumas pakilo į pirmą vietą Amerikos topuose, pamaniau, kad vertėtų paklausyti bent jau dėl bendro išsilavinimo. Ir ką- gi? Dabar šis kompaktas, papuoštas Mikimauzo ausytėmis nenueina nuo mano grotuvo! Žvelgiant iš muzikinės pusės tai toks skystokas industrinis rokas su gotikos ir net panko elementais. Peržvelgus tekstus neradau nieko tokio, kas atrodytų jau ypač šventvagiška. Ypač, kai turi su kuo lyginti. Galiu nesustodamas išvardinti kokią dešimtį grupių, kurios kuria daug aštriau ir agresyviau. Ypač mane labai prajuokino daina “Slutgarden”. Specialiai nepasakosiu apie ką ji, kad perklausius būtų iš ko pasijuokti. Iš techninės pusės- viskas sugrota ir suprodiusuota nepriekaištingai, melodijos išbaigtos, o jausmingas Mansono vokalas priverstų ištirpti net patį Borisą Moisejevą. Negaliu nepaminėti mušamųjų- nedaug kur jaučiamas toks dėmesys būgnų partijoms. Ir visa albumo koncepcija greičiau pankiška ar industrinė, todėl aš niekaip nesuprantu kodėl Mansono kūryba vadinama gotika. Šiokų tokių gotikinių elementų yra, bet jie tikrai nėra vyraujantys ir, greičiausiai panaudoti vien tam, kad albumą geriau pirktų.

Šiaip mane irgi gerokai nervina tokio šlykštuko įvaizdis, Mansonas pasiekė aukštumų norėdamas atrodyti kuo baisiau ir dar ilgai bus nepralenkiamas, pasaulio muzikinė scena dar nematė tokios bjaurasties(na, gal i6skyrus Maiklą Džeksoną) ir visa laimė, kad muzikos centras vaizdų nerodo.

Verta atkreipti dėmesį į tokius kūrinius, kaip “mOBSCENE”, “This Is The New S…t”, titulinę “the Golden Age Of Grotesque”, kažkaip iš bendro konteksto iškrenta “Working Class Hero”- ko gero jei kokie The Sex Pistols rašytų balades, gautųsi kažkas panašaus. Įdomi ir pagal visus gotikos kanonus parašyta “Suicide Is Painless”- depresyvi ir lyriška. Kiek nuoširdesnė pasirodė daina “Para-noir”- tarytum iš po groteskiškos klouno kaukės akimirkai pasirodo tikrasis veidas- pavargęs ir liūdnas. Toks ir visas albumas- kaitaliojasi dainų stilistika, nuotaika, išraiškos priemonės. Ir kai galiausiai baigiasi šis išsigimėlių šou, lieka toks dvejopas įspūdis. Iš vienos pusės norisi juoktis, matant ir girdint visą šią klounadą, iš kitos pusės jaučiasi, kad Mansonas, kaip tikras rokeris užkabino reikalo esmę. Jis tyčiojasi iš visų moralės, elgesio normų, su žemėmis sumaišo visas krikščioniškas ir amerikietiškas vertybes, palikdamas galioti tik vieną- pasirinkimo laisvę. Na, argi po viso to ar galėjo pro jo kūrybą ramiai praeiti visi tie dorovės sergėtojai?

Track list:
1. Theater
2. This Is The New S…t
3. MOBSCENE
4. Doll-Dagga Buzz-Buzz Ziggety-Zag (nieko sau pavadinimas, ar ne?)
5. Use Your Fist And Not Your Mouth
6. The Golden Age Of Grotesque
7. (s)AINT
8. Ka-Boom Ka-Boom (lietuviškai tai būtų babach?)
9. Slutgarden
10. ? (ir supraskite, kaip norite)
11. Para-Noir
12. The Bright Young things
13. Better Of Two Evils
14. Vodevil
15. Obsequey (The Death Of Art)
16. Tainted Love
17. Suicide Is Painless
18. The Dope Show
19. Working Class Hero
20. The Beautiful People
21. The Fight Song

2003 Universal Music ©, Reitingas 6/10