MARDUK "Dark Endless" - amžinoje tamsybėje betūnant...

Marduk, Panzer Division Marduk. Kažkur girdėta? Džeimsas Bondas turi savo garsiąją frazę, MARDUK turi savo garsųjį albumą. Apmaudu, kad būtent dėl „Panzer Division Marduk“ kaltės nemažai žmonių vengia jų, ne kartą esu girdėjęs sakant „MARDUK ne man, jų muzika – tai kažkoks monotoniškas chaosas“ ir pan. Norėčiau tiems žmonėms įrodyti, kad jie klysta. MARDUK gali sukurti įvairialypį albumą, vietomis sulėtėjantį ir turintį stiprią atmosferą.

Pirmas teigiamas dalykas, krentantis į akis – albumo viršelis. Mano nuomone, tai – vienas puikiausių viršelių, kokius tik MARDUK yra panaudoję, jį perspjauna nebent “Those Of The Unlight”. Kiekvienas gali savaip interpretuoti pateiktus simbolius – milžinišką ore kabančią akį, keletą abstrakčių figūrų ir šviesos pluoštų – džiugu, kad standartinių blacko klišių nėra nė kvapo. Be to, dėmesį atkreipiau į įdomią detalę dešinės pusės apačioje – grupelė siluetų. Nežinia, ką jie ten daro, bet iš to, kaip jie sustoję, sprendžiu, kad dalyvauja laidotuvėse.

MARDUK be abejonės groja blacką, tačiau jis stipriai skiriasi nuo to, kas ataidi iš Norvegijos. Labiausiai pritrenkia “riebios“ bosinės partijos, drįsčiau teigti, kad miksuojant albumą joms skirta garbinga vieta ir dėl to žemus dažnius nesunku išgirsti. Dominuoja gitaros, be to, jos veikiausiai labiau primena švedišką deathą nei tradicinį blacką. Ir tai nuostabu, nes albume skamba spiečius ausiai malonių rifų.

Būgnininko kritikuoti tai pat nesinori, savo darbą jis atlieka, nuo paprasto ritmo iki blastbytų bei pedalo minkymo, tačiau tame nėra nieko, nuo ko atsivertų žabtai, ką, sakykime, rastumėte vėliausiuose BEHEMOTH įrašuose. Galbūt nederėtų lyginti šių grupių – jos pernelyg skirtingos, tačiau, tikiuosi, mintis aiški.

Prie vokalų taipogi neprisikabinsi, tai – daugiausia paprasti riksmai, retkarčiais pagardinami kalbėjimu ar šnabždesiu. Nors ne visada, bet dainų tekstus galima suprasti. Taigi apibendrinant galima pasakyti, kad įrašas skamba gerai, viskas savo vietoje (nepamirškite, jog kalbame apie 1992-uosius, tobulumo nesitikėkite).

Albumo atmosfera vientisa, išlaikoma nuo pat pirmosios šizofreninių klavišų įžangos, skambančios „Still Fucking Dead (Here’s No Peace)“ iki paties „Holy Inquisition“ galo. Klausytojui neturėtų būti nuobodu, nes kūrinių tempas dažnai keičiasi. Kaip jau minėjau, kiekvieno kūrinio savitumą ir nuotaiką formuoja gitarų skambesys. Visi kūriniai pakankamai geri, tačiau keletą galiu išskirti. Pavyzdžiui “Dark Endless“ pradedamas nuostabia gitaros įžanga. Įspūdingas momentas, kai į dainą įsijungia vokalas, su gitara jis tarsi sudaro rezonansą.

Dar viena įstrigusi detalė – hipnotizuojanti rytietiška (nesu tikras ar taip galima ją pavadinti), antram plane skambanti melodija “Departure From The Mortals” pabaigoje. Kaip bebūtų gaila, netikėtai atsiradusi, ji netikėtai ir dingsta. Galiausiai galiu paminėti “The Funeral Seemed To Be Endless“ pabaigą. Tokių dalykų, kokie ten vyksta, vėlesnėje MARDUK diksografijoje nelabai rastumėte. Po vidutinio tempo būgnų maršo viskas, išskyrus gitarą, sustoja. Netrukus išgirstame atmosferišką rifą, po truputį įsijungia būgnai su bosu, na, o po pusės minutės jau girdime pamažu tolstančius blastbytus ir vedančiąją gitarą.

Pavadinimai “The Sun Turns Black As Night”, “The Black…” ir “Dark Endless” parodo, kad šio albumo tekstai orientuoti į tamsą, tamsiąją žmogaus pusę. Tekstai nėra nei labai sudėtingi, nei labai gilūs. Kartais netgi stokojantys logikos. Cituoju:

Dreadful life, time to die
Visions of Black ends my life
Retribution I am saved
Without form I shall be evil

Kas trukdo būti “evil“ ir turint kūną, mielieji MARDUK? =)

Derėtų paminėti, kad dažnai jaučiamas fatališkumas, liūdesys, bet “lyrinis subjektas“ nesiekia nieko keisti:

My bones are black from sadness
My soul is cold as ice

Kaip bebūtų, MARDUK tekstams gal ir toli iki poezijos, tačiau jie puikiai “bendradarbiauja“ su muzika.

Užbaigdamas norėčiau pasakyti, kad tai – pakankamai įvairovės turintis albumas su krūva neblogų melodijų bei rifų, “riebia“ bosine gitara. Nei būgnai, nei vokalas neturi bjaurios mados įkyrėti, o kas geriausia, kuo daugiau klausai, tuo labiau prisiriši. Rekomenduoju! Nors true blackeris galbūt pasakytų „pozeriai, velniam tos įvairovės, blastbytai gali užpildyti bet kokią tylą!”

Įvertinimas 8.5/10

„Dark Endless“ (1992)

01. Still Fucking Dead (Here’s No Peace)
02. The Sun Turns Black As Night
03. Within The Abyss
04. The Funeral Seemed To Be Endless
05. Departure From The Mortals
06. The Black…
07. Dark Endless
08. Holy Inquisition