Mano pirmoji meilė...

Kažkada, kai buvau kiek jaunesnis nei dabar esu, išėjau į lauką pirkti ledų ant pagaliuko. Išėjęs į kiemą, pasukau kioskelio kryptimi ir tuomet pamačiau Tai, nuo ko man ėmė virpėti dešinės akies blakstienos, ir kairės šnervės snarglys nutįso lig apatinės lūpos…

Tai buvo Jis. Geltonas, modernus, kampuotas, ikarus… Supratau, kad jis – mano beprasidedančio gyvenimo šauksmas, tad už mamos ledams duotus centus nusipirkau lengvatinį talonėlį. Neatsimenu, kur tuomet baigėsi mano kelionė, bet po trijų parų kebabinės ant ratų parvežtas namo, buvau tikras, jog sutiksiu Jį dar ne kartą…

Po daugel metų internete pamačiau pranešimą apie užmiestyje organizuojamą festivalį. “Tai puiki proga susitikti su Juo ir pakalbinti vykti kartu”, – tuomet naiviai pamaniau. Pamanyta – padaryta, byloja nepilnamečių išmintis, ir po poros dienų aš jau stovėjau autobusų parke. Bet Jo nebebuvo! Buvo tik balti ir raudoni, kažkokie grubūs ir svetimi. Širdgėla man užspaudė gerklę, ir nejučiom surikau – “Tebūnie baltas!”

“Štūka”, – nuaidėjo balsas iš priekio. Tiek neturėjau, bet dvi dienos su nepažįstamuoju, kuris padėtų užmiršti Jį, man pasirodė to vertos. “Gerai, bet tik po to”, – tariau prieš porą savaičių mutavusiu balsu. Mano dilbyje stūksanti verslininko gyslelė tuomet prasitarė man, jog tūkstantis litų nėra daug, jei turi gerų draugų ar pažįsti šiaip durnelių. Tad mitriai nuskubėjau į Statoilą ir įsigijau ekstros papildymo kortelę…

Dieną prieš festivalį, nieko niekam nesakęs, vienas nuvykau į festivalio vietą ir prie vartų užkasiau dėžę alaus. “Ot tai bus siurprizas”, – tada sudžiūgau. Tačiau likimo dūris smigo man tiesiai į inkstus, kuomet kitą dieną nuvykęs į autobusų parką, pamačiau, kaip Baltasis į festivalį išvažiavo su kitais, sumokėjusiais iš anksto.

Susikūprinęs iš nusivylimo patraukiau namo, o ten, paakiuose prie laiptinės, sutikau fanarus…