Straipsniai

MANDRAGORA: „Jei negali negroti, grok iki gyvenimo pabaigos...“

2011.04.27 00:00, Birutė

Viena ilgiausiai gyvuojančių Lietuvoje melodingojo metalo grupių MANDRAGORA skaičiuoja tryliktuosius metus. Šie velniško tuzino metai nužymėti ypatingu įvykiu – po šešerių metų pauzės mandragoriečiai išleido naują albumą „Carnal Cage“. Ir jau visai netrukus, balandžio 29 d., oficialiai jį pristatys koncerte. Ta proga įlindę į vieno iš Vilniaus barų požemį kalbamės su trimis grupės nariais – ilgamečiu gitaristu Rimu, vokalistu Arviu ir bosistu Almantu.

MANDRAGORA: „Jei negali negroti, grok iki gyvenimo pabaigos...“Sveiki, vaikinai. Smagu jus pakalbinti naujo disko „Carnal Cage“ pasirodymo proga. Nuo MANDRAGOROS susibūrimo praėjo jau dvylika metų. Ir bent kiek besidomintys jūsų muzika pastebėjo, kad kelis kartus keitėsi grupės sudėtis. Kiek narių „kasė“ mandragoros šaknį?

Rimas: Taip staigiai nesuskaičiuoju, apie dešimt. Iš tiesų sunku pasakyti, nes buvo pora narių, kurie sugrojo tik keliose repeticijose, jų net vardų neprisimenu. Taip buvo iš pradžių, vėliau sudėtis pasidarė stabilesnė. Na, sakykim, dešimt narių.

Rimai, kiek žinau, iš originalios sudėties likai vienintelis. Ar ne sunku nuolat taikytis prie naujų narių? O gal visada taip sėkmingai susiburdavo muzikantai, kad ta kaita būdavo tik į naudą?

Rimas: „Naujas kraujas“ visada yra naudingas. Tik dažna narių kaita stabdo kūrybinį procesą. Nauji nariai neatsiranda iš niekur, ir niekur šiaip sau nedingsta. Yra įvairių pasikeitimo priežasčių. Vieni, taip sakant, „atsikanda“ metalo ir pamato, kad romantikos tokioje muzikoje nedaug. Kiti realiai supranta perspektyvas ir pasitraukia. Žodžiu, yra įvairiai.

Čia savus argumentus nutarė išsakyti ir Arvis.

Arvis: Sakyčiau, kad nauji nariai prisitaiko prie MANDRAGOROS formato. Kam nepatinka grupės muzika, joje groti net nepradės. MANDRAGOROS kūrybinė linija yra nuosekli. Nors buvo tam tikrų stilistinių nuokrypių ir „bangų“, bet iš esmės kryptis aiški. Taigi, kiek narių beateidavo, prie jos prisiderindavo.

Rimas: Be abejo, tą stilistinę liniją nubrėžė ir karkasą sulipdė originali sudėtis. Ši sudėtis iš esmės suformavo grupės veidą. Deja, nariai pradėjo byrėti tada, kai ji atrodė stabili ir visi buvo susigroję. Jau buvo sugrota ir koncertuose, deja…

Kadangi pokalbyje dalyvauja Almantas, kuris iš visų MANDRAGOROS narių prie grupės prisijungė vėliausiai, ekspromtu gimsta naujas klausimas.

Almantai, kas paskatino ateiti būtent į šią grupę? Anksčiau grojai keliose kitose komandose, taigi kodėl dabar MANDRAGORA?

Almantas: Na, MANDRAGORA yra pirmoji lietuviška metalo grupė, kurią aš išgirdau. Vėliau nemažai klausiausi jos muzikos, ir ji patiko. Dabar gerai nepamenu, kokį pirmą kūrinį išgirdau, bet jis paliko labai gerą įspūdį, man tai atrodė kaip mūsų metalo muzikos šaknys :) (ne veltui mandragoros šaknis „kasama“ – Birutės past.). Žodžiu, čia groti yra smagu, džiaugiuosi prisijungęs.

MANDRAGORA: „Jei negali negroti, grok iki gyvenimo pabaigos...“Vadinasi, pakliuvai būtent ten, kur reikia :). Tuo tarpu klausimas visiems, nors Rimas galbūt apie tai žino daugiausia. Per 12 metų MANDRAGORA išleido tik du demo ir du pilnus albumus, kurių antrasis pasirodė šiemet. Kodėl toks, švelniai tariant, kuklus jūsų produktyvumas?

Rimas: Kaip jau minėjau, tai daugiausiai lėmė narių kaita. Jei paskutinės sudėties nariai nebūtų išėję, albumą galbūt būtume padarę jau prieš du metus. Dabar gi nebėra pusės žmonių iš tos sudėties, kuri grojo „Wacken Metal Battle“ Vokietijoje.

Žodžiu, diskų būtų tikrai daugiau, jei nebūtų narių byrėjimo…

Rimas: Tikrai daugiau. Pirmus tris metus mūsų produktyvumas buvo geras – kasmet po demo. Beje, tu minėjai, kad demo buvo du. Iš tiesų trys, bet apie trečią mes net neskelbėme, nes jo oficialiai neplatinome. Tik draugų tarpe, na, dar koncertus organizuojantiems žmonėms dovanodavome.

O, čia įdomus faktas, apie tą trečiąjį demo daugelis gal net nežino. Klausimėlis Rimui. Pilaitės vidurinė mokykla kažkada buvo tapusi žymiu pogrindinių sunkiosios muzikos koncertų štabu. Tu pats ten mokytojavai. Kaip žiūrėjo mokyklos direkcija į „pasiutusį“ pedagogą? O gal tai kaip tik padėjo ten rengti metalo koncertus?

Rimas: Toje mokykloje aš nieko per daug nenustebinau, nes be manęs ten buvo ir daugiau panašių veikėjų. Jei pažįsti, ten veikė ir Kantas, kuris mūsų šėtonišką bibliją parašė. Jis ten buvo tikybos ar etikos mokytoju :) (garsus visų juokas). Su juo gerai sugyvendavome, pasidalindavome kompaktais ir visokiomis idėjomis. Nors iš tiesų ta knyga jį ne tik savotiškai išgarsino, bet ir gyvenimą sugadino. Aš tame nebuvau įklimpęs.

Ne mokykla, o kažkokia velnių irštva :).

Rimas: Tu klausei apie festivalį, kuris Pilaitės mokykloje vyko trejus metus. Gal nuskambės neįtikėtinai, bet pats mokyklos direktorius pasiūlė jį surengti. Ten repetavome mes ir RUINATION, taigi direktorius paklausė, kodėl negalėtume suorganizuoti koncerto ir platesnei auditorijai parodyti, ką grojame. Koncertas išsivystė į festivalį, bet vėliau pats direktorius jį ir uždraudė, nes publika nusiaubė mokyklą. Nors repeticijos joje tebevyksta.

Arvi, prie MANDRAGOROS prisijungei tik prieš ketverius metus, o tavo gerklė ne tik spėjo užkariauti publikos simpatijas, bet tu savotiškai lėmei grupės stiliaus „pasunkėjimą“. Ką tau reiškia buvimas vienos iš ilgiausiai gyvuojančių ir populiarių mūsų metalo scenos komandų vokalu? Ar intensyviai prisidedi prie kompozicijų kūrimo?

Arvis: Klausimas kaip ir iš dviejų dalių. Atsakysiu į pirmąją. Reikšmė, motyvai ir perspektyvos būti MANDRAGOROJE su laiku kito. Tik atėjus, panašiai kaip Almantui, man viskas atrodė įspūdingai, nes ši grupė iš mūsiškių taip pat buvo viena pirmųjų, kurios paklausiau. Sunku buvo patikėti, kad čia ir užsiliksiu. Su Rimu dar juokėmės, kaip man drebėjo rankos, kai atėjau į pirmą perklausą. Dabar esu draugų būryje ir jaučiuosi kaip antruose namuose, kai nusileidžiam į repeticijų rūsį. Taigi dabar buvimo MANDRAGOROJE reikšmė tapo labiau asmeninė ir dingo pirminis patosas.

Kalbant apie kompozicijų kūrimą, muzikine prasme jų nekuriu. O prie tekstų kūrimo prisidedu tiek, kiek tai susiję su vokalo specifika: tembru, įstojimais ir pan.

MANDRAGORA: „Jei negali negroti, grok iki gyvenimo pabaigos...“Paklausime Rimo, kas kuria muziką?

Rimas: Dėl muzikos kūrimo, būna įvairiai. Dažniausiai aš atsinešdavau į repeticijas kažkokių idėjų ir remdamiesi jomis lipdydavome muziką. Taip būdavo ir esant senai, ir dabartinei sudėčiai. Klijuojame kūrinius, jei idėjos patinka visiems, jei nepatinka, ieškome kažkokių kitokių sprendimų. Arba idėjų atsineša kitas grupės narys, nors ir keletą rifų, už ko jau galima „užsikabinti“. Taip išsivysto kiekvienas kūrinys. Taigi kūryba vyksta bendrai. Štai dabar ir Almantas jau prisideda prie šio proceso.

Čia drįsiu pareikšti savo nuomonę, nes ilgą laiką stebėdama įvairių grupių kūrybą, pastebėjau neigiamą efektą, jei kūrybinį monopolį laiko vienas grupės narys. Tuomet ilgainiui prasideda konfliktai, yra pavyzdžių, kai tas vienintelis apšaukiamas despotu ir grupės sudėtis susvyruoja. Panašu, kad MANDRAGORAI tai negresia.

Ką veikiate be priklausymo MANDRAGOROS „šeimai“? Juk ne paslaptis, kad Lietuvoje pragyventi iš taip vadinamos alternatyvios muzikos faktiškai neįmanoma…

Almantas: Šiuo metu esu studentas, jau bebaigiantis mokslus. Ruošiu bakalaurinį darbą ir tuo pat metu ieškausi darbo. Taigi iki šiol daugiau veiklos kaip ir nebuvo. Nors reikėtų sutikti, kad iš alternatyvios muzikos pas mus nepragyvensi, tai daugiau hobis.

Rimas: Manau, kad pas mane nė vienas narys nėjo, tikėdamasis iš muzikos uždirbti pinigų. Pats esu pedagogas, jau penkiolika metų. Pirmą atlyginimą gavau 240 Lt, kai vien už butą reikėjo sumokėti 300 Lt… Taigi norėdamas pragyventi, turėjau ieškotis papildomų darbų. Esu pakeitęs keletą mokyklų, o dabartinėje dirbu 10 metų. Ir dabartinė situacija normalesnė, galiu pragyventi iš vieno darbo. Kadangi šeimoje dirbame abu su žmona, tai problemų nėra, nors iš pradžių tikrai buvo sunku.

Oho, tas faktas su atlyginimu ir mokesčiais dar kartą patvirtina anekdotinę situaciją, kad Lietuva yra toks stebuklų kraštas, kur gauni mažiau negu sumoki :)

Rimas: Anekdotas ir būdavo, laimei, situacija pasikeitė.

Arvis: Aš studijavau, o dabar tarp studijų etapų metus pasiėmiau laisvus ir šiuo metu įsidarbinau Energetikos ir technikos muziejuje. Tiesą pasakius, aš noriu šį muziejų truputį atgaivinti. Ten yra buvę ir keletas koncertų, gal daugiau elektroninės muzikos, tame tarpe vienas iš „Kunigunda Lunaria“ festivalių. Vieta yra tikrai puiki, bet erdvė deramai neišnaudota. Industrinė aplinka labai tinkama renginiams. Mieste tokių vietų nedaug. Mūsų visos naujojo albumo viršelio nuotraukos, išskyrus vieną Pompėjos vaizdelį, padarytos būtent čia. O pats šiame muziejuje vedu ekskursijas.

Taigi pirmyn į muziejų, puiki proga MANDRAGOROS balso stiprumą įvertinti industrinėje erdvėje! Tęsiame pokalbį. 2008 m. jūs savotiškai patekote į Lietuvos sunkiosios muzikos istoriją. Tais metais mes pirmą kartą gavome teisę rinkti ir siųsti savo atstovus į „Wacken Metal Battle“. Kas tai yra Wackenas, nežino nebent aklas arba kurčias metalo gerbėjas. MANDRAGORA ir buvo ta pirmoji „kregždė“. Kokie dabar prisiminimai apie anų dienų įvykius?

Rimas: Manau, kad nugalėję tame konkurse Lietuvoje džiaugėmės taip, kaip nė viena kita grupė nesidžiaugė. Tada atrodė, kad velniai žino kokį prizą laimėjome! Buvo tokia euforija, kad rodėsi, jau „dalše niekuda“ :) (rusiškai skamba geriau – Birutės past.). Jau vien nuvažiuoti ten kaip paprastam žiūrovui ir pamatyti visą renginio mastą yra didelis dalykas. O dar sudalyvauti jame… Pamenu, kaip, tik pamatę Wackeno erdves, su Arviu pasijutome kaip atsidūrę fronte, viskas aplink griaudėjo. Aišku, tai padarė didžiulį įspūdį. Be to, tais metais dar nebuvo tokio pobūdžio atsiliepimų apie Wackeną Ferrume, kaip dabar, bet manau, kad „konkrečią“ ir kvailą nuomonę apie festivalį turi ten net nebuvę.

Arvis: Aš jau buvau porą metų MANDRAGOROJE, kai mes sudalyvavome „Battle“. Būgnininkas Vilius buvo ką tik atėjęs, nes faktiškai prieš mėnesį iki konkurso senasis būgnioras Emilis pranešė išeinąs iš grupės. Taigi paskutinis koncertas, kai laimėjome, savotiškai apvainikavo jo karjerą su mumis. Man pačiam buvo džiugu dėl šios pergalės, nors nebuvo nei isterijos, nei kitokių „nesveikų“ emocijų. Aišku, džiaugiausi, nes pakliuvome į didžiausią Europoje metalo festą, bet tai nebuvo kažkas tokio, kas pakeistų mano gyvenimą. Tačiau viską pamačius savo akimis, gali iš esmės pasikeisti nuomonė apie „Wacken Open Air“.

Almantas tada dar nebuvo grupės narys, bet su juo kiti jau pasidalijo savo įspūdžiais. Taigi Almantai, iš to, ką išgirdai, ar norėtum pakliūti į šį festivalį, sėkmės atveju su MANDRAGORA ant scenos, arba kaip žiūrovas?

Almantas: Tiesa, kiti man gana vaizdžiai viską nupasakojo. Taigi kaip dalyvis, kaip muzikantas, ten pakliūti norėčiau jau vien dėl užkulisių. Dėl savaime suprantamų priežasčių. Nors truputį nugąsdino, kai išgirdau, kad tada instrumentus ir visą bagažą tempėte per visą stovyklavietę…

Rimas ir Arvis: Iš vokiečių pusės suorganizuota viskas buvo gerai, bet mes atvažiavome autobusu, kuris galėjo sustoti gana toli nuo VIP kempingo, taigi ir teko viską sunešioti ant savų pečių. Nors pasirodymo dieną mus nugabeno iki scenos, ten viskas buvo labai organizuota, ir paskui pargabeno atgal. O pradžioje mes buvome tiesiog pervargę: palapinę pastatėme paryčiais, paskui atsikėlėme – ir jau festas. Nors groti reikėjo kitą dieną, alui gurkšnoti irgi reikia jėgų :).

MANDRAGORA: „Jei negali negroti, grok iki gyvenimo pabaigos...“Pati, kaip ilgametė festivalio žiūrovė, galiu pridurti, kad organizacija tik tobulėja, vokiečiai viską numato į priekį ir jau kitais metais ištaiso buvusius trūkumus. Nors tada išlenda kiti nesklandumai, jų neišvengsi. Kaip sakoma, tobulumui ribų nėra…

Šiemet šis konkursas lietuvaičiams vyks jau ketvirtą kartą. Ko palinkėtumėte jo laimėtojams?

Rimas: Palinkėsiu paprastai – pirmiausia pasidžiaugti laimėjimu čia. Na, aišku, tikėtis geriausio ir pagrindiniame konkurse. Manau, kad jei viena grupė jau pralaužė ledus, dėl to kitoms paprasčiau ir lengviau. Pavyzdžiui, mes parsigabenome gana solidų būgnų komplektą, kurį gavome dovanų, dar kitokių smulkmenų, kurios dovanojamos visiems dalyviams. Taigi sėkmės.

Arvis: O aš palinkėčiau naudotis proga ir bendrauti. Tu triniesi petys į petį su „dideliais“ muzikantais, įvairiausių leidybos kompanijų ir žiniasklaidos atstovais, tai – puiki galimybė užmegzti naudingus ryšius. Mes patys po to gavome pasiūlymų pakoncertuoti kitose šalyse: Lenkijoje, Šveicarijoje, Suomijoje ir kt. iš tų šalių „Battle“ dalyvių. Žodžiu, galimybių ten yra daugybė, tu tik sugebėk jas pasiimti…

Rimas: Aišku, aukso kalnų niekas nežadėjo, reikėtų nuvažiuoti savo lėšomis, kas neišvengiamai sukeltų riziką blogiausiu atveju likti minuse. Be to, Arvis išvažiavo į Airiją, aš pagal grafiką sunkiai galėjau atsiprašyti nuo darbų, nebent viską mestume. Bet galimybių išties daug – ten sukasi ir agentai, ir spaudos atstovai, ir kiti asmenys, kuriais suinteresuoti muzikantai (akredituotų būna apie 3000 – Birutės past.).

Arvis: Konkursu viskas nesibaigia. Be tų būgnų mes kiekvienais metais gauname grojimui naudingų dalykų, netgi tokių, kokių Lietuvoje negausi. Taigi nesugalvokite gailėti nuosavų lėšų nuvykti į festą, net nelaimėjus ten tęstinė nauda garantuota.

MANDRAGORA: „Jei negali negroti, grok iki gyvenimo pabaigos...“Rimas: Jei jau paskutinis klausimas apie Wackeną, dar pasakysiu, kad mane iki šiol stebina tas nusistatymas prieš šį renginį, kuris iš tiesų niekuo nepagrįstas. Aišku, komercijos ten daug, bet be jos vargiai šis festivalis šiandien turėtų tokį solidų statusą ir masyvumą. Bet kokiu atveju, pakliūti ten naudinga. Nes aš asmeniškai nematau santykio tarp muzikantų scenoje ir publikos skirtumo, kiek pelno begautų festivalio organizatoriai.

Arvis: Manau, kad iki festivalio komerciškumo buvo daug erdvės reikštis kitokiems principams, kurie palaipsniui išaugino „Wacken Open Air“ iki tokio masto. Tu gali tūnoti pogrindyje prisiplempęs alaus ir sakyti, koks esi trū, bet kas iš to? Iki komercijos yra labai daug ko, tame tarpe ir didelio, sunkaus darbo. Tiesiog neprivalai nusileisti savo principams ir idėjoms. Arba padaryk geresnį renginį, visiškai nekomercinį, tada pasišnekėsime.

Pats laikas pakalbėti apie naująjį jūsų albumą „Carnal Cage“. Jis buvo įrašinėjamas Latvijoje, o latvių garso technikai ir prodiuseriai garsėja kaip geri savo darbo žinovai. Ar esate patenkinti rezultatu – įrašo kokybe, disko apipavidalinimu, kūriniais jame?

Almantas: Disko įrašymui mes turėjome pusę metų. Tuo, ką per tiek laiko padarėme, tikrai džiaugiamės. Tiek įrašo kokybe, tiek mūsų darbu, tiek Ginto (garso operatoriaus – Birutės past.) profesionalumu.

Arvis: Pritariu. Iš garso kokybės pusės viskas labai gerai, esu tiesiog nustebintas.

Rimas: Net didžiausi mūsų muzikos kritikai labiausiai giria šį įrašą. To aš, atvirai sakant, nesitikėjau. Anksčiau, kai tik padarydavom įrašą, tai prasidėdavo „malkų skaldymas“. Aišku, visi ankstesni įrašai daryti Lietuvoje. Tuo tarpu dėl naujo albumo garso kokybės iki šiol negirdėjau jokių pastabų.

Dėl kūrinių – manau, kad jų išdėstymas ir kiekis yra optimalus. Gal kiek iš bendro konteksto iškrinta paskutinis gabalas, bet jis specialiai paliktas pabaigai, toks relaksinis… Nors tiesą sakant, nežinau, kodėl mes jį ten įrašėme, bet įrašėme :).

Almantas: Disko industrinio pobūdžio apipavidalinimas buvo gana ilgai svarstomas. Tarėmės su dizaineriu, jis iš esmės jau buvo padaręs kitokį vaizdą. Bet mes sugalvojome kitą koncepciją ir prie jo kabinėjomės, kol galiausiai jis nebeteko kantrybės. Arvis parodė, ko mes norėtume, ir dizaineris galiausiai nusileido :) (ne veltui Arvis pažįsta minėto muziejaus užkaborius :) – Birutės past.).

Arvis: Problemos dėl viršelio buvo daugiausia dėl to, kad piešinys dėtas ant nuotraukos. Reikėjo suderinti techninius dalykus, tokius, kaip paveikslų pervedimą iš vienos spalvų skalės į kitą, taigi vaizdelis toks „apgriuvęs“. Nors galutinis knygelės rezultatas yra geras, viskas gražiai atrodo, man labai patinka. Be abejo, visada galima rasti minusų, bet esmė yra ta, kad šio viršelio dizainas visiškai autentiškas. Fotografas Kazimieras Šešelgis, dizaineris Mindaugas Kunevičius – dalykai autoriniai, ne kokie nors iš interneto traukti.

Rimas: Tai darė draugai, todėl ir rezultatas geras. Kazimieras su mumis ir į Wackeną važiavo, taigi visi savi.

Ar nemanote, kad dabar belieka susirasti gerą vadybininką ir bandyti „prasimušti“ į užsienį? Tiek surengiant koncertinį turą, tiek bandant išleisti albumą, sudarius sutartį su kokiu nors leidėju Europoje?

Rimas: Mes iš karto ir planavome Lietuvoje išleisti tik minimalų tiražą, kurio dalis būtų kaip promo medžiaga. Kol kas dar nesame išsiuntę nė vieno disko egzemplioriaus į užsienį, laukiame, kol iš Anglijos sugrįš mūsų grupės vadybininkas Romanas :) (čia kalbėjomės savaitę iki „Wacken Metal Battle“ 2011, taigi planas jau vykdomas – Birutės past.). Tada numatysime strategiją, jam duosime kažkiek egzempliorių nuvežti į Angliją, o toliau diskus siuntinėsime recenzijoms žurnaluose ir leidybinėms kompanijoms.

Apie koncertinį turą kalbėti dar anksti, bet Lietuvoje numatytas albumo pristatymas balandžio 29 d. „Propagandoje“ Vilniuje, kur mūsų draugai bus PARALYTIC ir POSTERITY. Po albumo įrašymo jau sugrojome porą koncertų.

MANDRAGORA: „Jei negali negroti, grok iki gyvenimo pabaigos...“Kiek laiko realiai truko 9 kompozicijų naujajam leidiniui kūrybinis procesas? Kas daugiausia lėmė, kad pertrauka tarp diskų buvo beveik šeši metai?

Rimas: Kaip minėjau, disko išleidimo procesas užtruko dėl narių kaitos. Kai kuriuos kūrinius mes jau pradėjome „šlifuoti“, esant senai grupės sudėčiai. Pavyzdžiui, kompozicija „The Unknown“ jau galėjo pasirodyti ir pirmame diske, bet tada kūrinių pakako, taigi pasiliko šiam. Kitus kūrinius mes galutinai apdorojome jau esant Almantui. Taigi, galima sakyti, kad „Carnal Cage“ kūrimo procesas vyksta nuo 2003 metų.

Arvis: Šio disko kūriniai savotiškai įkūnija MANDRAGOROS kūrybą nuo pirmojo iki antrojo disko. Kai kurie gabalai buvo pabaigti studijoje Latvijoje, jau nekalbant apie tai, kad ten darytos visų kompozicijų aranžuotės. Taigi bendrai kūrybinis procesas buvo gana ilgas, užtat ir pertrauka tarp diskų atitinkama. Bet tai nėra trūkumas.

Ar toks atsakymas reiškia savotišką „išsigelbėjimą“ nuo aršiausių kritikų, kurie prikaišioja ilgą pertrauką? Jūs tiesiog galite sakyti, kad visą tą laiką kūrėte gabalus naujam diskui :).

Rimas: Taip taip, per metus po vieną gabalą :). Iš kitos pusės, jei ne sudėties pasikeitimas, antrasis albumas būtų pasirodęs jau 2008 m. Kol tinkamai paruoši naują žmogų grupei, kol susirepetuoji, tiesiog prarandi kūrybinį laiką.

Almanto paklausime nuomonės apie grupes, kurios albumus leidžia kasmet, kartais ir ne po vieną: studijiniai, koncertiniai, kompiliaciniai… Ar gali būti kokybiškas toks perdėtas grupių produktyvumas?

Almantas: Manau, kad toks variantas nėra geras nei pačiai grupei, nei jos kuriamai muzikai. Aš nežinau, kodėl muzikantai taip daro. Tai jau gaunasi kaip ir savęs „peršokimas“. Grupė kuria tam, kad tik kurtų. Nesvarbu, kas bus po to, ir kokia ta muzika gausis. Gal čia kažkokie pačių muzikantų principai? Kartais galbūt riboja sutartys, kuriose įsipareigojama kasmet išleisti po albumą, ir nuo vadybininkų nemažai kas priklauso.

Rimas: Čia aš prisiminiau Peterį Tagtgreną. HYPOCRISY, PAIN, kiti projektai, o dar krūvą grupių įrašinėdavo, buvo prodiuseris ir dar devynių amatų meistras. Jo paakiai būdavo pajuodę, matėsi, kad nuo milžiniško darbo krūvio žmogus pervargęs. Aišku, jis talentingas, jei sugebėdavo tiek pavežti ir dar viską padaryti kokybiškai. Bet akivaizdžiai perlenkė lazdą. Kai pagalvoju apie HYPOCRISY, jei jie leistų albumus kas 2-3 metus ir atrinktų gabalus, tai būtų visiškai kultinė grupė.

Tikra tiesa, kai mačiau Peterį vienais metais Wackene, jis atrodė kaip zombis…

Grįžkime prie jūsų darbo. Kokie kūriniai iš naujojo albumo jums kiekvienam labiausiai prie širdies?

Rimas: Net nežinau. Kitiems kartais lengviau pasakyti, kuris nepatinka. Man turbūt nėra nė vieno, kuris kažkuo išsiskirtų iš kitų. Galbūt paskutinis, kurį darėme jau su Almantu, nes jis nėra mums atsibodęs.

Arvis: Aš irgi nežinau. Galbūt „Curse of Existence“ įstringa labiausiai, kaip naujas, šviežias ir mažiausiai „užknisęs“. Be to, senieji „The Unknown“ ir „Sand and Dust“ man dabar kitaip ataidi, aš juos kažkokioje naujoje šviesoje pradėjau girdėti, taigi iš naujo „užkabino“. Net bandau juose naujas vokalines kompiliacijas, aukštesnį vokalo registrą. Taigi išskirčiau šias tris kompozicijas.

Almantas: Mano favoritė yra daina „Desolated Fields“. O toliau galėčiau paantrinti Rimo ir Arvio nuomonei. Apie tai, kas patinka ar ne, geriau galėtume nuspręsti ne mes patys, o tie, kurie klauso.

MANDRAGORA: „Jei negali negroti, grok iki gyvenimo pabaigos...“Bet ir muzikantams simpatijos vienam ar kitam kūriniui gali būti dėl daugelio priežasčių. Kartais kūrinio motyvą galima susapnuoti. Kito ilgas ir sunkus kūrybinis procesas gali lemti, kad tas kūrinys pasidaro kaip vaikas…

Rimas: Na, Mendelejevų tarp mūsų nėra :). Šį interviu turbūt skaitys Seniukas, kuris sakė, kad naujame albume nė vienas kūrinys neiškrenta iš konteksto Tai verčia daryti išvadą, kad visi „Carnal Cage“ gabalai yra kaip vienas…

Koks „Carnal Cage“ tiražas? Kaip žadate reklamuoti šį ilgai brandintą „vaisių“?

Rimas: Tiražas minimalus, 300 egzempliorių. Tiek galima buvo išleisti normalaus CD pavidalu. Mes darėme kaip du viename – Lietuvos rinkai ir promo variantą. Specialiai daugiau reklamos nedarysime, tikimės, kad kažkas „užsikabins“. Sugrosime albumo pristatymą Lietuvoje, tiek čia tos reklamos ir tereikia. Kam įdomu, visi apie diską sužinojo ir jį įsigijo.

Na, ir disko recenzija Ferrume jau apšnekėta… Rimai, pats ne tik žinai, kad grįžta vinilų mados, bet ir pradėjai vėl kolekcionuoti plokšteles. Ar MANDRAGORA ta proga nesiruošia išleisti albumo ne tik kompaktinio disko, bet ir vinilo formatu?

Rimas: Taip, mano didelė svajonė yra turėti MANDRAGOROS įrašą vinilo pavidalu. Bet už savo pinigus išleisti plokštelę, kurią nusipirksiu aš vienas, hmm, kažkaip nesinori :). Nebent atsirastų leidėjas, tada aš labai būčiau už šią idėją. Vinilas yra vinilas…

Jūsų skambesys yra artimiausias melodingam death metalui. Ar patys taip ir įvardintumėte šiandieninį savo stilių? Kokios užsienio grupės turėjo įtakos formuojant MANDRAGOROS skambesį ir kokios įtaką daro dabar?

Arvis: Aš galiu kalbėti daugiau iš vokalo pusės. Man visada imponavo žemi, gargaliuojantys (growl) vokalai. Pavyzdžiui, grupių SHAPE OF DESPAIR, AVULSED, VITAL REMAINS KRABATHOR vokalistai. Pastaruoju metu pradėjo dominti ir aukšti vokalai, todėl aš bandau atrasti balansą tarp growlo ir bliakovo vokalo. Turėtų gautis ne dainavimas, bet tarpinis variantas, žemo ir aukšto vokalo derinys. Žodžiu, eksperimentuoju.

Almanto, kaip naujausio MANDRAGOROS „šeimos“ nario, paklausime kiek iš kitos pusės. Kokių grupių įtakoje formavosi paties grojimo stilius ir kaip jį perduosi dabartinei savo grupei?

Almantas: Jei atvirai, kuo toliau, tuo labiau atsiriboju grynai nuo metalo. Čia tas atvejis, kaip Rimas pradžioje sakė, „atsikandau“. Pastaruoju metu mano klausomiausi stiliai – džiazas, funk, bliuzas, patinka post rokas ir kai kurie kiti stiliai. Kalbant apie metalo grupes, man didžiausią įtaką daro AGALOTH, ALCEST. Bendrai šnekant, kiekvienas ieškojimas ir stilių derinimas paties grojime duoda kažką savotiško ir originalaus. Tu bandai sujungti, kas tau labiausiai patinka, ir gaunasi kažkas jau matyta, bet dar negirdėta. Taip galima formuoti savo stilių ir perduoti tam tikrus niuansus grupei, kurioje groji.

Apie MANDRAGOROS stiliaus metamorfozes ir jį veikusius veiksnius geriausiai žino Rimas, stovėjęs prie grupės vairo nuo pat pradžių.

Rimas: Tuo metu, kai mes startavome, maišėsi keli lygiaverčiai stiliai. Vis dar buvo madingas metalas su gotikiniu prieskoniu, pavyzdžiui CREMATORY. Pas mus ta linkme bandė groti RUINATION. Be to, pradėjo populiarėti Gioteburgo stilius, kuris tada dar nepasiekė piko. Tas senasis, melodingas, o ne dabartinis, stipriai paveiktas core. Pirminis buvo heavy ir death metalo stilių mišinys. Tai šios dvi kryptys iš esmės ir nubrėžė MANDRAGOROS skambesio liniją. Jei pažiūrėsite į mūsų logotipą, jis yra gotikinis, taikantis prie anuometinių madų. Mes jo taip ir nepakeitėme, nors galbūt jis jau atsibodęs ir daug ką erzina…

Arvis: Nieko nuostabaus, sakyčiau. MANDRAGOROS veidas, kaip ir skambesio linija, yra gana konservatyvūs. Aš tai laikau teigiamu dalyku.

Rimas: Na, buvo stilistinių nukrypimų, pavyzdžiui, viename demo. Moteriškas vokalas, Depešų koveris, flamenko gitaros… „Ganėmės“ ieškojimų laukuose :).

Lietuvoje gana pastebimai retėja metalo muzikos koncertų auditorijos gretos. Vieni sako, kad priežastis elementari – nesibaigianti emigracija. Kiti kaltina čia irgi įsisukus krizę. Visiški pesimistai sako, kad metalo subkultūra pas mus nyksta. Ką apie tai manote jūs, muzikantai?

Rimas: Aš nepasakyčiau, kad auditorija ryškiai mažėja. Yra nemažai vyresnės kartos metalo gerbėjų, kurie laikas nuo laiko išlenda iš savo šeimų ir darbų, jie vis dažniau pasirodo koncertuose. Bet ir jaunimo yra pakankamai daug. Ypač, jei koks didesnis, rimtesnis renginys, žmonių susirenka nemažai.

Almantas: Aš taip pat nepasakyčiau, kad žmonių metalo koncertuose stipriai mažėja. Kaip besidomintis ne tik metalu ir metalo koncertus stebintis iš pašalies, matau tendenciją, kad patys metalistai kažkaip iškreipia tų koncertų auditorijos prasmę. Galbūt verta kalbėti apie tai, kad keičiasi šios auditorijos kokybės ir ypatybių kontekstas? Neturėtų būti vertinama taip, kad auditorija tiesiog yra, o kokia ji, ir kaip keičiasi – nesvarbu.

Arvis: Šiuo metu aš dėl tam tikrų priežasčių nedažnai lankausi metalo koncertuose, bet kai ateinu, ypač po ilgesnės pertraukos, auditorijoje pažįstu vis mažiau žmonių. Taip anksčiau nebūdavo. Vadinasi, žiūrovų gretos pildosi ir atsinaujina. Man asmeniškai labai svarbi publikos dalis, kuri ateina į mūsų koncertus. Šiuo požiūriu iki šiol visą laiką yra kam groti, kas supranta mūsų muziką ir kam jos reikia. Jaučiame savo gerbėjų palaikymą. O apskritai viskas pasaulyje „banguoja“.

Ar tiek metų sukdamiesi sunkiosios muzikos užkaboriuose ir matydami visokias šios scenos metamorfozes dar tikite „šviesia“ metalo ateitimi?

Rimas: Metalo ateitis turi būti tamsi, tarp kitko :). Jei kalbama, ar kada nors užsienyje prasimuš grupės iš Lietuvos, manau, kad taip tikrai bus. Ar mes, ar kiti, bet to pasieks. Čia tik laiko klausimas.

Arvis: Man irgi nešauna į galvą mintis, kodėl kažkas turėtų būti blogai.

Rimas: Na, žinai, kiti žmonės į muziką žiūri kaip į sportą: kažkur prasimušti, kažką užkariauti, tiesiog situaciją vertina kiekybiškai.

Almantas: Aš manau, kad daugiau perspektyvų turi eksperimentatoriai su įvairiais stiliais. Jie paprasčiausiai surenka įvairesnę auditoriją savo pasirodymuose. Tuo tarpu standartinė muzika, tame tarpe ir metalas, jei ji sustabarėja, mano manymu, nebeturi erdvės kur nors pasistumti. Ji yra tokia, kokia yra, nelabai ką daugiau iš jos beišspausi. O kalbant apie situaciją Lietuvoje, manau, kad metalas liks nustumtas į tam tikrą šešėlį, į antrą planą, kaip bebūtų nesmagu.

Rimas: Į Lietuvos rinką orientuotis neverta, nes gali stipriai nusivilti. Aišku, čia kiekvienos grupės atskiras reikalas, bet neįsivaizduoju, kodėl, sakykim, THUNDERTALE stengiasi pakliūti į TV, daro visokius muzikinius aljansus ir pan. Nors iš esmės galvoju, kad visi daugiau ar mažiau orientuojasi į Vakarų rinką ir negalvoja vien apie Lietuvą.

MANDRAGORA: „Jei negali negroti, grok iki gyvenimo pabaigos...“Kokios metalo pakraipos, jūsų nuomone, šiandien yra perspektyvios, o kurios tinka labiau retro archyvui?

Rimas: Na, situacija gana sąlyginė. Čia kaip su mada. Kartais retro tampa nūdienos aktualija, o vakar klestėjęs stilius šiandien jau yra archyvinis. Pavyzdžiui, prieš porą metų atgimė thrash metalas, atsikūrė net ilgą laiką nebegrojusios šio stiliaus grupės.

Arvis: Ir pas mus, pavyzdžiui, ANOMALY, PORFIRIA, dažniau pradėjo reikšis PILIGRIMAS ir t.t. O ką veikia SAPLES?

Rimas: Nežinau, ką jie veikia. Tiesa, ir pas mus juntamas „reunion“ bumas, kaip ir visame pasaulyje. Čia turbūt „seniams“ stuktelėjo keturiasdešimt :) (daugeliui taip ir bus), nutarė „jaunystę“ prisiminti :).

Almantas: Iš tiesų, perspektyvas sunku prognozuoti.

Rimas: Aš pasiilgstu kažkokio naujo stiliaus, kuris stipriai „užvežtų“ ir duotų impulsą naujiems kūrybiniams vėjams. Dabar visi verda viename katile, trūksta naujovių. Nors yra tam tikrų prieskonių, tai nelabai gelbsti. Kai mes pradėjome groti, vos ne kasmet atsirasdavo po naują stilių ar įdomesnę pakraipą. Sakykim, SCORPIONS, IRON MAIDEN… Buvo augimas, naujų krypčių atsiradimas. O dabar, kiek mes grojame, tai tikrai visi kaip viename katile…

Provokacinis klausimas: ką grotumėte, jei susiburtumėte tik šiemet?

Rimas: Nežinau, ką mes grotume? Turbūt reikėtų „išvalyti“ hardą ir jį groti, naujai :). Nes žinai gi, genai lemia, popso nepasirinktume :).

Arvis: Gal kokį stonerį grotume? Ar post roką? Na, kažką tokio „purvinesnio“. Nedekoratyvinio.

Almantas: Faktas tame, kad visi lyg ir norėtų pabandyti kažką kitokio.

Galbūt tai reiškia, kad, jeigu pradėtumėte nuo nulio, būtų daugiau laisvės groti, ką norite, o dabar MANDRAGOROS senasis stilius užmetė kažkokį „kabliuką“? Taip sakant, yra kažkoks įsipareigojimas stipriai nekeisti senojo skambesio, nors lieka erdvė tam tikriems eksperimentams?

Rimas: Nors mūsų karkasas yra išlaikytas, muzika kažkiek pakitusi. Ne tik keitėsi vokalistas ir kai kurie kiti nariai, bet ir pats skambesys. Taigi, naujų vėjų esama, nors iš esmės mūsų karkasas gana konservatyvus.

Arvis: Bet aš manau, kad tai pozityvus dalykas. Tu nepameti savo veido ir kuri, ką kūrei, bet labai organiškai adaptuoji naujus dalykus. Pavyzdžiui, šalia gana epiškai skambančios Almanto boso gitaros partijos priedainyje gerai klausosi senosios mandragoriškos gitarų solo partijos. Viskas suderinama.

Kaip jums atrodo, ar sunkiosios muzikos populiarinimas Lietuvoje kada nors pasieks deramą lygį ir metalo koncertai sulauks reikalingos reklamos terpės? Kas labiausiai „stabdo“ šį reikalą? Na, sakykim, jau daugiau nei pusmetį skamba radijas „Classic Rock FM“, kuriame galima išgirsti ir „sunkienų“…

Rimas: Ar reikia daugiau reklamos šiai muzikai Lietuvoje? Nežinau.

Arvis: Būtent, ar reikia tos reklamos? Metalo muzika yra alternatyvi ir, kam reikia, sužino iš lūpų į lūpas, savame rate.

Čia turėta galvoje, kad esant didesnio biudžeto koncertams ir ne visiems renginių organizatoriams išgalint mokėti didelius pinigus už reklamą, apie tuos koncertus sužino palyginti nedaug žmonių. Kol nestartavo „Classic Rock FM“, net padorios terpės sunkiosios muzikos koncertų pristatymui nebuvo. Užsienyje jau seniai yra ir tokios radijo stotys, ir metalo muzikai skirti žurnalai, ir laidos TV…

Rimas: Jei kalbame apie radijo stotis, tai „Classic Rock FM“ atsiradimas yra puikus dalykas. Aš jos periodiškai klausausi, kiek leidžia laikas. Jei dar ši stotis būtų girdima plačiau, ne tik Vilniuje, tai būtų išvis gerai. Nes kitos stotys, švelniai tariant, „užkniso“ savo vienodumu. Manau, kad išplėtus šios stoties girdimumo diapazoną ar atsiradus daugiau panašių stočių, jos padarytų įtaką ir metalo muzikos koncertų reklamos išsiplėtimui.

Prisiminkime zinų ir šiaip paplitusios muzikinės spaudos laikus. Net dienraščiai turėdavo muzikos naujienų apžvalgai skirtus priedus. Kaip manote, ar tada buvo geresnės galimybės klestėti ir būti pakankamai nušviestai metalo muzikos scenai?

Rimas: Pamenu, kai tik prasidėjo zinų ir straipsniukų laikraščiuose apie metalo muziką laikai, buvo tikra egzotika. Ir Sėkla rašydavo, berods, skyrelis vadinosi „Sunkusis rūsys“, ir pionierių laikraštis, atrodo, „Aitvaras“, turėjo kažką panašaus. Mokykloje būdavo atskiras skyrius, kur sėdėjo pionierių vadovė. Aš vis paimdavau skaityti tą laikraštį, išsikirpdavau, pavyzdžiui, KREATOR nuotrauką su visu straipsniu, ir kitus dalykus. Ir taip pastoviai. Vadinasi, nuskurdinau pionieriškų laikraščių archyvą :). Tada buvo didelis žinių badas. Net ir dabar turiu likusių iškarpų iš „Jaunimo gretų“ ir kitų žurnalų bei laikraščių. Tai buvo vienintelis būdas sužinoti metalo scenos naujienas. Net miestuose buvo informacijos trūkumas, o aš buvau iš provincijos, kur aplinkui net bendraminčių nebuvo. Užtat labai šilti prisiminimai apie tuos laikus dabar. Kai pagalvoji, kokios galimybės šiandien…

Tęsiant pokalbį apie zinų erą, manau, kad jie buvo aktualūs tol, kol atsirado internetas. Nors laikas buvo ne toks ir trumpas. Dabar nelabai matau prasmės muzikos žurnalams konkuruoti su internetu. Ko gero, nė vienas tokių žurnalų Lietuvoje deramai net neatsipirktų.

Arvis: Vėlgi kyla klausimas, reklama apie metalo muziką reikalinga kam? Tiems, kuriems tai įdomu ir aktualu. O jie randa būdų, kaip viską sužinoti. Yra vienas portalas :) garsiai neminėsim :), kuriame apsilankai, ir viskas tau aišku, kur kas vyksta, kokios muzikos naujienos ir pan. Nebent žiniasklaida reikalinga tam, jeigu yra tikslas į metalo muzikos koncertus pritraukti pašalinių, kurie šiaip tuo mažai domisi. Kitas klausimas, ar kada nors sunkiosios muzikos uždavinys buvo prikviesti pašalinių?

Ko gero kaip tik atvirkščiai. Pašaliniai čia ateis ne dėl muzikos, taigi atsiranda erdvė visokiems konfliktams…

Arvis: Būtent taip ir yra.

Rimas: Vis dėlto zinų leidimas buvo didelio entuziazmo pavyzdys. Informacijos trūkumas jautėsi akivaizdžiai, taigi tų entuziastų leidėjų dėka tu galėjai užpildyti šią spragą, todėl didelė pagarba jiems. Tada sužinodavai tai, ko norėdavai.

MANDRAGORA: „Jei negali negroti, grok iki gyvenimo pabaigos...“Jei dabar, visagalio interneto eroje, būtų alternatyva – rinkti informaciją jame ar skaityti kažkokį užsilikusį muzikinį žurnalą arba ziną, ką pasirinktumėte?

Almantas: Nors aš pats muzika susidomėjau vėliau, kai zinų ir muzikos žurnalų era beveik baigėsi, jau anksčiau skaitydavau tai, ką gaudavo ar pirkdavo tėvas. Galima sakyti, kad ir man „įaugo“ informacijos gavimas iš tokių šaltinių, taigi jeigu šiandien vėl pasitaikytų proga, jos tikrai nepraleisčiau.

Kokią matote MANDRAGOROS ateitį ir perspektyvas?

Rimas: Labai toli į ateitį aš nežiūriu. Pristatysime šį albumą, išsiuntinėsime į užsienį ir pažiūrėsime, kas gausis. O tolimesnių planų kol kas nerezgame, nes sunku prognozuoti. Jeigu iš to kas nors gausis, eisime pirmyn, jei ne, žiūrėsim, ar užteks jėgų ir pakaks noro toliau vystytis, žodžiu, žiūrėsime.

Rimo entuziazmas jau ir taip aiškus, jei iki šiol pasiliko grupėje, vienintelis iš pirmos sudėties. O kaip kiti nariai – labiau trykšta entuziazmu, ar kaip tik vertina situaciją skeptiškai?

Arvis: Galimybių yra visokių, bet sunku spėlioti. Laikas parodys. Šiaip neseniai nusipirkau dviratį, kuriam jau 20 metų, ir esu garantuotas, kad jis dar tiek pat atlaikys. Taigi ta laiko sąvoka yra gana sąlyginė.

Almantas: Pritarčiau Rimui, kad sunku prognozuoti, kas šviečiasi tolimoje ateityje. Aišku, daug kas priklausys nuo to, kaip ilgai nusistovės grupės sudėtis. Mano nuomonė, kurią jau išsakiau Rimui, būtų tokia: jis MANDRAGORĄ pradėjo, jis ją ir užbaigs, jei tam ateis laikas.

Ar tai reiškia, Rimai, kad vieną dieną susipyksi su visais grupės nariais ir…

Rimas: Pas mus tokių dalykų nebūna. „Karštų“ galvų išvis nėra. Per tiek metų nė karto nebuvo jokių konfliktų. Tiesiog yra civilizuotų būdų išspręsti kiekvieną problemą.

Ar, jūsų nuomone, yra kažkoks optimalus laikas, kiek grupei vertėtų egzistuoti, kad neprarastų savo veido, pagal madas pradėjusi kaitalioti stilių, kad nepradėtų pyktis nariai ir pan.?

Rimas: Kiekviena grupė yra kaip atskira respublika, su savo niuansais. Pavyzdžiui ROLLING STONES groja jau virš 40 metų, pasikeitė daug narių, o vis tiek yra aukštumoje.

Arvis: Tikrai, kiekviena grupė yra atskiras atvejis, standartizuotos, suabsoliutintos detalės čia netinka. Grupės sėkmė ar nesėkmė individuali, čia jokių formulių išvedinėti nereikia.

Ko palinkėtumėte pradedančioms Lietuvos metalo grupėms?

Rimas: Vienintelis palinkėjimas – jei gali negroti, tai negrok :). Bet jei negroti negali, tai grok iki gyvenimo pabaigos…

Almantas: Palinkėčiau nebijoti ieškoti…

Arvis: Nemeluoti sau…

Ačiū už ilgą ir įdomų pokalbį. Linkiu jums sėkmės ir dar daug kūrybingų metų. Taip sakant, mandragoros šaknies taip lengvai neišrausi!

Arvis: Susitiksime koncertuose!

Rimas: Dauginkitės! :)

Almantas: Iki pasimatymo renginiuose, nekantraujame groti!

Portale www.ferrum.lt paskelbtą informaciją naudoti, cituoti ar kitaip atgaminti kitose interneto svetainėse ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo draudžiama.

Komentarai

Portalo www.ferrum.lt redakcija neredaguoja komentarų ir už juos neatsako. Redakcija pasilieka teisę pašalinti įstatymus pažeidžiančius skaitytojų komentarus. Už komentarus atsakingi juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą ir kitus neteisėtus veiksmus. Apie netinkamus komentarus prašome pranešti redaktoriams (info@ferrum.lt).
mergabegalve
2011.04.29 11:53

“AGALOTH”? Wtf?

Thrigger
2011.04.28 01:54

Laukiam balandzio 29d koncerte!

Lucky - 13
2011.04.27 19:38

rebonas :: 2011-04-27 19:20:24
SAPLES PATALPU REPETICIJOM NETURI.IR GITARISTO REIKE.

Gerai nors, kad demo turi.

rebonas
2011.04.27 19:20

SAPLES PATALPU REPETICIJOM NETURI.IR GITARISTO REIKE.

kraliku_genocidas
2011.04.27 18:55

a tu jopšikmat koks ilgas..

Tik prisiregistravę vartotojai gali rašyti komentarus