MANATARK "Viimanegi Veri" - dovanėlė iš saulėtosios Estijos

Tiesą sakant, rašydamas apie black metalą, lendu, švelniai tariant, ne į savo daržą. Čia man vienas pažystamas kiaulę, tiksliau albumą pakišo – atseit, paklausyk ir pasakyk ką galvoji. O kai dar sužinojau, kad tai estų grupė, tai iš viso tikėjausi kokio nors antrarūšio TARAPHITA klono.

Pasirodo, klydau – nieko panašaus. Nors tiek vieni, tiek kiti groja pagan black, skirtumai akivaizdūs – “Manatarkai” daug melodingesni. Nesakau, kad šis albumas sukėlė ovacijų audrą iš mano pusės, bet darbas tikrai neblogas. Tuo labiau, kad aš mėgstu eksperimentus, praplečiančius žanro ribas ir tikrai nepritariu “true” bliakeriams, kurie fanatiškai laikosi žanro kanonų, už būgnų sodindami aštuoniarankį vyruką, nuleisdami gitarų skambesį mažų mažiausiai dvylika oktavų ir prie mikrofono statydami užkimusį tipą po nenusisekusios balso stygų operacijos. A, ir dar kad tinkas nuo fizionomijų gabalais kristų. Galų gale viskas baigiasi tuo, kad gimsta dar vienas Immortal ar Satyricon klonas, negalintis klausytojams pasiūlyti jokių naujų idėjų, bet užtat entuziastingai keikiantis bet kokią populiaresnę už juos grupę ir net sintezatorių partiją laikydami metalo idealų išdavimu.

Ir ką gi aš išgirdau šiame albume? Na, po tipiško “pagan” intro su vilkų pastūgavimais, griaustiniu ir vėjo švilpimu manęs laukė pirmas siurprizas – labai melodingas ir nelabai lėtas gabalas, pavadintas “Viimanegi Veri”. Pirma reakcija buvo: opa! Taigi čia Moonspel! Taigi kad ne, antrasis kūrinys jau skamba kaip tipiškas pagan black su visomis “iš to išplaukiančiomis”… Ir taip kiekvienas naujas kūrinys.

Estai spjovė į žanro grynumą ir tiesiog groja tai, kas jiems patiems patinka. Galutinis rezultatas – labai įvairiapusiškas, daugialypis albumas, su pagan, death, folk metal ir net doom elementais, puikiausiai derančiais tarpusavyje. Visos dainos labai energingos – va paskui ir tikėk anekdotais apie estų flegmatiškumą. Rekomenduoju visiems pagan black gerbėjams, juolab, kad Lietuvoje šis žanras, nors ir labai mėgiamas ir madingas, išgyvena ne pačius geriausius laikus. Ir ar gali būti kitaip, kai visą “frontą” laiko vos pora grupių, o likusieji jas kopijuoja?

Manatark lyderis artistiniu pseudonimu Draconic yra ir pagrindinis vokalas, ir solo gitaristas, o kai kur atlieka netgi boso partijas. Jo vokaliniai sugebėjimai artimesni death stiliui, nei tipiškas black “groulingas”, tiesa prodiusavimas galėtų būti ir geresnis – kartais “nutolsta” tas ar kitas instrumentas, o akustiniai per daug įkyriai išlenda į pirmą planą. Dar pora albumo trūkumų yra tai, kad visi tekstai rašyti estų kalba (visai negalvota apie vargšą užsienietį recenzijų rašytoją) ir tai, kad bendra viso albumo trukmė tik vos daugiau nei pusvalandis – žodžiu malonumas per greit pasibaigia. Visa laimė, kad dainų pavadinimai išversti į anglų kalbą, nes turėčiau vargo rašydamas visas tas “I” su dvigubais taškais ir panašiai.

Albumo dainų sąrašas:

1.Intro (The Awakening)
2.The Last Of Blood
3.Let Us Talk Of Traitors
4.The Sheep
5.Wrath
6.Stardust
7.Selfdeceit
8.Of Pride And Vengeance
9.Outro (The Slumber)