LVCIFYRE – vidinė Ugnis išsiveržia laukan

Radijo stoties „Start FM“ sunkiosios muzikos laida „Audronaša“, tęsdama savo šūkio „Gyvas undergroundas!“ realizavimą radijo eteryje, susisiekė su Ugnies žadintojais iš Londono LVCIFYRE, kurie kaip tik šiemet išleido labai stiprų antrąjį albumą „Svn Eater“. Grupės lyderis T. Kaos pasidalino savo mintimis apie grupę ir koks jausmas apima, pagrojus savo muziką publikai. Gero skaitymo!

Sveikas, T. Kaos! Noriu pasveikinti su įspūdingu albumu „Svn Eater“, kuris yra kupinas tamsos ir brutalumo. Bet pirmiausia pakalbėkime apie grupe LVCIFYRE. Skaitant tavo interviu susidaro įspūdis, kad LVCIFYRE yra daugiau nei paprasta grupė, pats esi minėjęs, kad ji yra tavo manifestas. Ar LVCIFYRE yra orientuota į procesą, ar į rezultatą? Ar jums svarbu tiesiog groti muziką, ar sieki kažkokių kitų tikslų?

Manau, kad svarbūs yra abu dalykai, bet mums LVCIFYRE yra tarsi vartai, praėjimas į tamsos zoną, šią garsus sukuriančią sueigą mes naudojame kaip transportą, kaip karo vežimą nukeliauti ten. Sunku pasakyti, ar tai labiau procesas, ar rezultatas. LVCIFYRE yra nuolatinis procesas, nesibaigiant transformacija ir vystymasis, todėl turbūt LVCIFYRE tinka abu apibūdinimai.

Kaip suprantu, savyje jaučiate degančią pirmykštę ugnį, kuri ir yra varančioji LVCIFYRE jėga. Kada pirmą kartą pajutai, kad turi išspjauti iš vidaus tą Ugnį? Kas paskatino tave pasišvęsti tokiai muzikai ir filosofijai?

Tai įvyko kai aš buvau dar visai jaunas, mano paauglystės pradžioje, kai pradėjau groti savo grupėse. Jos greitai atsirado, bet greitai ir numirė, todėl nėra prasmės jas čia minėti. Mano pirma rimta grupė buvo black metalo grupė HÖDUR, kuri grojo labai šiurkščią muziką ir su kuria išleidome vieną demo įrašą (1995 m. „The Majesty“, – red.) ir vieną albumą (1997 m. „Salve Satanas“, – red.). Būtent tada ir suvokiau, kad manyje slypi atšiauri drakoniška siela ir kad vienintelis kelias, kuriuo galiu pasukti yra tos sielos išlaisvinimas. Priešingu atveju man grėsė, kad ji mane sunaikins. Tai buvo maždaug 1994-ieji, kai savyje pajutau tą žiaurų apsireiškimą.

Kai grojau su HÖDUR, buvau vienintelis jos gitaristas ir dainų kūrėjas. Galima sakyti, aš vienas sukūriau visą albumą. Tuo tarpu LVCIFYRE, kuri gimė iš ADORIOR ar SONS OF SERPENT, yra labiau visų jos muzikantų kongregacija. Kai įkūriau LVCIFYRE, iš pradžių visas dainas kūriau tik aš, bet vėliau prisijungus būgnininkui Menthoriui įvyko tikra alchemija. Jis priverčia mane srūti idėjomis, energija. Jo indėlis tikrai svarbus. Aš esu variklis, o Menthorius yra degalai. Mums tikrai sekasi kurti kartu.

LVCIFYRE yra grupė su labai stipriu filosofiniu pagrindu. Kas jūsų grupei yra svarbiau: muzika ar žodžiai?

Manau, kad ir muzika, ir žodžiai yra lygiaverčiai reikšmingi. Man muzika yra viskas. Kai aš prisidedu prie muzikos kūrimo, man viskas turi turėti prasmę. Muzika turi būti vienas kūnas su žodžiais. Muzika ir žodžiai kuria atmosferą tik būdami kartu, o ne atskirai. Abu šie dalykai turi atlikti savo misiją. Svarbus yra ir viršelis, visas apipavidalinimas. Niekada nežiūriu į šiuos dalykus atskirai, visi jie turi būti vientisi ir tik tada jie sukuria esmę.

Jūsų naujausias albumas „Svn Eater“ yra bemaž 50 minučių pašėlusio tamsaus metalo. Kas jus labiausiai išsunkė, kai kūrėte ir įrašinėjote šį tamsų ir sunkų opusą?

Viskas mus pakankamai išsekino. Kai kūrėme „Svn Eater“, repetuodavome tris kartus per savaitę, kiekvieną kartą tam skirdami po penkias valandas. Grįždavau namo apie vidurnaktį ir dar sėdėdavau prie dainų iki 3 valandų ryto. „Svn Eater“ pareikalavo iš manęs labai daug energijos, jis tikrai mane labai išsunkė. „Svn Eater“ įrašinėjimas truko vieną mėnesį. Dirbome po 16 valandų per dieną ir jau po savaitės mes buvome kone sugniuždyti, bet vis tiek dirbome toliau, kol supratome, kad mums būtinai reikia padaryti pertrauką, nes mes tapome monstrais, o pats įrašinėjimas tapo per daug varginantis. Kelias savaites pailsėjome ir sugrįžome į studiją pilni šviežių idėjų, kokius baigiamuosius taškus reikia sudėlioti ir įrašėme kelias vokalo partijas ir pan. Tai tikrai pasiteisino.

Albumas pareikalavo iš mūsų dalies gyvenimo, daugybės laiko. Mes kūrėme šį albumą apie trejus metus, jis nuolatos keitėsi. Buvome sukūrę penkis kartus daugiau dainų, nei atsidūrė albume. Netgi kai kurios dainos iš įrašinėjimo sesijos nenugulė albume, nes pagalvojome, kad albumas tada bus per ilgas, todėl mes jį sutrumpinome iki 50 minučių.

Pastebėjau, kad, nepaisant to, jog LVCIFYRE skiria savo dėmesį senosioms filosofijoms, paremtomis žmonijos sukūrimu ir sunaikinimu, jūs nepiktnaudžiaujate rytietiškomis melodijomis, kurios šiandien tokios populiarios metalo muzikoje. Ar LYCIFYRE šie rytietiški elementai neįdomūs?

LVCIFYRE niekada nelipdo muzikos aplink tai, kas yra populiaru. Stengiamės sukurti savitą atmosferą ir leisti visai esmei pačiai išplaukti. Kiekvienas menininkas turi gerbti save ir nenoriu sakyti, kad mes nenaudojame nieko, kas yra populiaru nūdienos metalo scenoje. Mes pasisemiame visko iš skirtingų kultūrų, tikėjimų, religijų, uždraustų santvarkų – visose jose yra tos Ugnies, kuri yra mūsų varomoji jėga, o mes ją paverčiame į garsų formą. Turiu keletą idėjų, todėl nesakau, kad mes nenaudosime rytietiškų motyvų. Vis tik, kartais tokie motyvai panaudojami, pavyzdžiui, dainos įžangoje ir jie padeda sukurti reikalingą atmosferą, ir įtraukia klausytoją į toliau nuskambėsiančią metalinę muziką.

LVCIFYRE yra koncertuojanti grupė, kuri, kiek teko matyti Youtube ir kituose internetiniuose kanaluose, rengia labai energingus pasirodymus. Koks apima jausmas, kai transliuoji tokią savo muziką masėms, žmonėms, stovintiems priešais ir žvelgiantiems į tave?

Negrojame dažnai, surengiame keletą koncertų per metus, bet užtat jiems labai atsakingai pasiruošiame. Mūsų koncertai yra labai galingi. Mums jie yra tarsi apsivalymas, kurio metu vidinė Ugnis išsiveržia laukan. Negalėčiau sakyti, kad mes viską kontroliuojame, man patinka mintis, kad mane Ugnis užvaldo ir aš panyru į nebūtį. Mes tenorime groti, prižadinti Galią ir atlikti savo manifestą. Po LVCIFYRE koncertų jaučiuosi pilnas jėgos ir apsivalęs.

Ką gi, tikrai norėtume sulaukti LVCIFYRE Lietuvoje, kad pristatytumėte savo muziką Lietuvos publikai. Ačiū už interviu, T. Kaos!

Tikrai norėtume pas jus apsilankyti. Ačiū jums už palaikymą. Pirkite mūsų albumą, klausykitės mūsų muzikos ir kada nors susitiksime Lietuvos žemėje!

Laidos „Audronaša“, kuriame buvo transliuotas šis interviu, įrašą galite rasti radijo stoties „Start FM“ garso archyve.