LOITS "Vere Kutse Kohustab" - techniška ir pikta odė Estijai bei tautiškumui

Pastaruoju metu dažniausiai tekdavo recenzuoti užsienio grupių albumus ir vieną kitą tautiečių produktą. Taigi šis užsiėmimas vyko daugmaž nusistovėjusia tvarka. Ir štai per patį CANNIBAL CORPSE invazijos organizacinį įkarštį man į rankas įbrukamas dar vienos komandos promo diskas. Pakeliu akis ir suprantu, kas jojo leidėjas. O autoriai?

Bandau juos įžvelgti tituliniame kartoninio voko paviršiuje, bet niekaip nesiseka iššifruoti nei grupės, nei jų tvarinio pavadinimo. Čia išgelbsti pats kompaktas, ant kurio suprantamu šriftu perskaitau: LOITS, „Vere Kutse Kohustab“. Ką gi, artimų kaimynų produkto dar neteko recenzuoti, taigi šis tas naujo.

„Baltijos griaustinis“, „Tėvynei“, „Goat Guts Over Europe 2003“, „Kilkim žaibu“, „Prieblanda“ – šie estukai mūsų gimtinėje ne tokie jau reti svečiai. Ir tiek kartų juos pamačius, pagaliau pasitaikė proga šį bei tą brūkštelti apie jų kūrybos personifikaciją plastmasėje, skrodžiamoje lazerio spinduliu. Kadangi ir kūrinių pavadinimus (tiek estiškų, tiek angliško vertimo) nelabai sekasi iššifruoti, nusprendžiu klausytis visko iš eilės ir susidaryti bendrą įspūdį. Iš anksčiau girdėtos kūrybos likęs „aštrus“, bet ne itin brutalus vokalas, pagoniško/tautiško metalo skambesys su ryškiu kraštutinio patriotiškumo prieskoniu (skinų džiaugsmas). Bet tik tiek. Nejučia mintyse iškyla giežta juoda sceninė LOITS vyručių apranga, panaši į karišką uniformą. Tai todėl, kad ir iš disko 55 min. sklinda rūsti, karingumu dvelkianti muzika, stebinanti dar patobulėjusia technika ir paskaninta „švariu“ vokalu, netikėtais folko intarpais, atmiešta melancholiškais, ramiais motyvais. Tik pyktis ir kažkokia grėsminga, bet pakili nuotaika vis dėlto dvelkia iš visų 12 kūrinių. Tai byloja, jog šie estai nieko bendro neturi su saldžiu ir blizgančiu „muzonu“. Visas albumas gana vienalytis savo tematika, ko niekaip nepasakysi apie pačius kūrinius atskirai. Jie skirtingi, įdomūs, sukurti nesilaikant jokio šablono ar, gink Perkūne, nieko nekopijuojant, nors… Devintasis kūrinys („Home“, pagaliau akys šiek tiek įprato prie šrifto) panašus į AMON AMARTH, dvyliktasis („Engraved Into Ruins“) – kažkuo užneša į MAYHEM. Daugiau asociacijų lyg ir nerasta.

Tačiau išskirti kelis kūrinius dėl jų brandumo, netikėtų skambesio posūkių ir tikrai puikios technikos verta. Tai penktasis „Baptized In Fire“, sekantis – „The Song Of Old Legionaries“, aštuntasis „Nameless Grave“. Na ir jau minėti devintasis bei dvyliktasis. Pastarasis ypač savotiškas. Kai po šešių minučių, rodos, viskas baigta, po pertraukėlės prasideda… kažkas panašaus į vokiečių užstalės dainas ar maršus (tik daug ramiau), o akordeonas primena net rusų senųjų filmų dvasią (tik nerodykit šios vietos patiems LOITS nariams). Visa tai tęsiasi apie 4 min., taigi pabaiga daugiau negu netikėta. Matyt, taip ir reikia užbaigti gerus darbus.

Ką gi, „Vere Kutse Kohustab“ perklausymas visumoje sukėlė prieštaringus jausmus. Pradėsim nuo linksmesnių. Galima pasidžiaugti, kad mūsų netolimų kaimynų metalinė scena tobulėja metai iš metų ir pateikia tikrai malonios ausiai bei sielai muzikos. Tai jau spėjo įvertinti ir garsių festivalių organizatoriai, pakviečiantys estų bei latvių komandas pasisvečiuoti. Taip pat džiugu, kad šie kaimynai neužmiršta mūsų ir savo šaunia, techniška kūryba laikas nuo laiko pradžiugina lietuvaičių publiką. Va sulig šia vieta visu sunkumu prislėgė liūdnesnės mintys. Kurgi mūsų panašaus stiliaus formacijos, ko jos per tą laiką pasiekė? OBTEST, DISSIMULATION, ANDAJA? Be vieno kito tolimesnio vizito ir dalyvavimo vietiniuose koncertuose, jos beveik nežinomos užsienyje. Rodos, nėra kuo nors blogesnės už suomių giminaičius, bet tiesa, turbūt, iš tiesų slypi kažkur anapus…

Vertinimas 9/10

„Vere Kutse Kohustab“
„Ledo Takas Rec.“, 2004
Trukmė 55:16

Kūrinių 12, jeigu norite juos iššifruoti, pasitelkite šriftų žinyną bei savo fantaziją!