„Lietuviško roko legendos - 2“ skelbia: gera muzika nemirtinga...

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Menu tuos laikus, kai lietuviškas rokas buvo tikras posūnis mūsų muzikinėje padangėje. Ir tai dar labai švelniai pasakyta. Nors vyko maršai per Lietuvą ar pavieniai koncertai Sporto, VRM, Profsąjungų rūmuose sostinėje, o ir kituose miestuose, šis muzikos stilius buvo laikomas jei ne supuvusio kapitalizmo apraiška, tai ideologinio jaunimo sąmonę nuodijančiu reiškiniu. Laimei, kaip du kartus neįbrisi į tą pačią upę, taip ir laiko tėkmėje du sykius nepakartosi tos pačios istorijos. O laikai pasikeitė, ši muzika beveik nusimetė pop kultūros uždėtus pančius ir drąsiai pareiškė: gana muzikinio jungo –lietuviškas rokas gyvas ir mirti tikrai nesiruošia!

Pareiškimas rimtas. Jau antrus metus skaičiuoja radijas „Classic Rock FM“, kuriame tautinis rokas atrado eterio nišą ir vis aktyviau sklinda šios muzikos melomanams. Tik dažnis netraukia iki Kauno, tad laikinojoje sostinėje atsirado entuziastų, sumaniusių „gyvai“ atgaivinti lietuviško roko dvasią. Taip gimė festivalis „Lietuviško roko legendos“, kuris jau du kartus smarkiai trinktelėjo istorijos durimis ir savotiškai apibendrino apdulkėti spėjusių metų įvykius.

Pirmąjį kartą teko praleisti, deja… Tačiau antras kartas nemelavo, taigi kovo 30 d., po sunkios darbo savaitės, iš karto iš darbo vietos prisidėjau prie ekipažo, riedančio į muzikos klubą „Combo“. Roko legendų paketas šį kartą „lengvesnis“, tačiau tikrai ne mažiau vertas dėmesio nei pirmą sykį. Vis pilnėjanti, o galiausiai ir beveik užsipildžiusi salė tai patvirtina. Skleidžiasi baltas ekranas, kuriame kurį laiką demonstruojama pirmojo festivalio kronika. Pats tas jame nebuvusiems. Netrukus ekranas mikliai dingsta iš kur atsiradęs, ir prasideda antras dublis. Taigi žiūrim, ką turim…

Prie starto linijos – buvęs grupės PROVINCIJA boso gitaristas A.Armonas su naująja komanda. Na, nauja ji nebent teoriškai, nes visų muzikantų veiduose laiko vingiai atspindi nemažą patirtį. Pasklinda gana lengva roko muzikėlė, vietomis visiškai priartėjanti prie pop muzikos, tačiau apdairiai sugrįžtanti atgal. Nors nelabai pamenu pačios PROVINCIJOS, šis jungtinis kolektyvas palieka šiltus įspūdžius. Ir net nelabai rokeriška publika (gal kalta Kauno kultūra, kurioje nuo seno gaji nuostata – į kitus pasižiūrėti ir save parodyti, aišku, aprangos formoje?) supranta šios muzikos kokybę, nes iš pat pradžių entuziastingai palaiko atlikėjus.

Toliau sprendžiasi dilema. Jos esmė – kur dingo kiti grupės DILEMA nariai? Scenoje – dviese, vienas jų – šios komandos įkūrėjas. Jei jau taip, reikia kažkaip suktis. Ir tiedu situaciją išsprendžia gana originaliai – sumano pagroti akustiškai. Iš pradžių patys nepatikėję tokio sprendimo sėkme, du senieji muzikantai greitai įtraukia publiką į romantiškos, ramios ir dvasingos muzikos verpetą. Akustinės gitaros – būtent atokvėpiui nuo elektrinio skambesio srauto, kurio tą vakarą tikrai netrūks. Tokia lyrine gaida nuskamba visas neilgas, bet tikrai malonus pasirodymas. Rokas juk turi daug išraiškų…

Artėjant prie rock show pusiaukelės, pasirodo „kiečiausia“ festivalio grupė – pasvaliečių PLENTAS. Tai vieni iš legendinio festivalio „Pasvalys rock“ sumanytojų ir vieni iš senojo, „piktojo“ lietuviško roko puoselėtojų. Senokai bematyta komanda pagaliau mobilizavo jėgas, tiesa, „aptirpusias“ – dėl įvairių priežasčių išsibarsčiusių muzikantų pavyko surinkti tik trejetą. Bet užtat kaip šis trejetas pavarė! Instrumentinė ir vokalinė muzika keitė viena kitą, griausmingas skambesys sudrebino „Combo“ erdvę ir, tiesą sakant, truputį suglumino išsipusčiusią publikos dalį. Vienok likusieji negailėjo savo energijos PLENTO palaikymui. Mane asmeniškai ne tik pradžiugino galimybė vėl sutikti seniai matytus scenos senbuvius ir kartu smagiai prisiminti senovę, bet ir tiesiog „nokautavo“ jų pasirodymas. Energetinis užtaisas, rodės, tuoj susprogdins garso aparatūrą… Seniai neteko patirti nieko panašaus. Ir kas dabar pasakys, kad sunkusis rokas Lietuvoje išsikvėpė!

Toliau – dar gražiau. Į sceną įžengė, ne, tiesiog įskriejo… E.Sipavičius su grupe CODA. Pamenate tokius? Atleiskime vokalistui, kuris duoną kasdienę šiandien valgo iš spalvingų šou. O ir kiti nematomi senajame amplua. Toks gyvenimas. Užtat neįtikėtina, bet kovo 30-ąją Egis ne tik atrodė puikiai, vilkėdamas rokeriškus marškinėlius ir senus džinsus, bet ir senąją dvasią iš stalčiaus ištraukė. Na ir kas, kad galvą ševeliūra paliko – scenoje jis su senaisiais kolegomis taip davė garo, kad, rodos, net klubo stogas kilnojosi. Aišku, tuomet atsigavo visa auditorija, sugužėjo prie scenos ir kartu dainavo primirštus, bet toli gražu ne užmirštus hitus. Oi kaip jie gerai suėjo! Pasufleruosiu: „tu girių paslaptis pažįsti…“, „geriau jau pirkti seną šaldytuvą…“, „tu per šaltį ateini, per didžiulę vėtrą…“, „aš į diskoteką ratais atvažiuoju, mano ratai blizga, aš gerai vairuoju…“ Taigi taigi, būtent tai girdėjome vėl, kas išties buvo labai smagu. Šio momento kulminacija – simbolinis renginio organizatoriaus gimtadienio paminėjimas, nutyškęs šampano purslais.

Ar „coda“ reiškia įvairialypį muzikinį motyvą, ar kūrinio pabaigą, tuokart CODA pasirodymas pabaigos nereiškė. Specialiai tam vakarui susirinko „Bovy“ komanda su M.Mikutavičiumi priešakyje. Nors šiandien geriau žinomas kaip visuotinai giedamų himnų bei šlagerių kūrėjas ir atlikėjas, miuziklų bei šou dalyvis ir vedėjas, Marijonas laikinai persikūnijo į rokmeną, o tada ir kitus užkrėtė senokai bepatirta dvasia. Ne tiek kūrinių pavadinimai svarbu, kurių, po teisybei, neprisimenu, kiek pats faktas, kad senoji kompanija vėl stipriai stuktelėjo, ir net nuo popso suminkštėjusioms smegeninėms. Pamenu tik, kad vienos dainos atsiradimo istorija neva susijusi su draugo paviliota ir vesta Marijono mergina, už ką, pasak jo, kitas duotų į marmūzę, o čia štai kūrinys atsirado… Kaip bebūtų, ovacijų srautas nerimo viso pasirodymo metu, kuris vėlgi paliko labai gerą įspūdį. Tai kaip ten su tuo roku – gal jis savotiškai gydo nuo vienadienės muzikos sustabarėjusias sielas?

Ir tai dar ne viskas. Liko paskutinis akcentas. Prisimenu, kiek liaudies surinko vien tik lietuviškas festivalio „Ferrum Frost“ variantas, kai tuometinis „Mulen Ružas“ išvydo skandalistus ŽAS su metaline programa… Ir vėl ŽAS, ir vėl prisiminę roko muzikos akordus savo kūryboje. Festivalio finalui jie specialiai išrinko „aštriausius“ kūrinius, iš kurių aišku, kas yra gerai, kaip sukamasi gyvenimo ratu, kaip laisvai važinėtis po Europą ir t.t. Nors pradžioje penketas muzikantų kiek suabejojo, ar įsipaišys į bendrą renginio koncepciją, greitai tapo aišku, kad jiems tai puikiausiai pavyko. Net ir vėlyvas metas, iki kurio jau teko atlaikyti penkių grupių muzikos dozę, nesugadino gerų įspūdžių.

Taigi viskas užskaityta. Kaip sakoma, geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti. O visai neseniai teko humoro forma girdėti: jeigu šimtą kartų išgirsi, gali ir stogas nuvažiuoti. Taigi vieno karto pakako. Ir, manau, jis vertas kokių devynių balų. Kur dingo tas vienas? Simbolinės dovanėlės visiems dalyviams ir pakankamai gera garso bei apšvietimo kokybė jo tikrai nenuėmė. Tuo labiau šauni festo atmosfera ir darniai susiklostę visų grupių šou. Tai renginio vieta, kurios blizgesys ne itin atitinka roko muzikos dvasią ir kurioje neišvengiamai susirenka įvairūs žmonės. Deja, panašu, kad daliai jų tas rokas buvęs nebuvęs. Taigi vietoj pasakojimo, kaip grįžtant netikėtai kelią nuklojo sniegas, o iš snaudulio pažadino trūktelėjimas vairuotojui supainiojus pedalus, linkėjimai ateičiai: gal verta pagalvoti apie vietos alternatyvas? O juk trečias kartas bus, ar ne?