Legendinio DEATH COMES pabaiga: su MOONSPELL mirtis atėjo amžiams

1992 m. vienoje iš Vilniaus mokyklų buvo istorinis įvykis – pirmą kartą suorganizuotas sunkiosios muzikos festivalis Death Comes. Bėgant metams jis išaugo į vieną didžiausių festivalių Baltijos šalyse, po kurio vėliava Lietuvoje pabuvojo nemažai garsių užsienio grupių. Ir štai po 11 metų nutarta, kad atėjo laikas garbingai jau legendiniu tapusio renginio pabaigai. Kitaip tariant, su 10-tuoju Death Comes, į kurį organizatoriai pakvietė vieną iš populiariausių šiuo metu tamsiosios gotikos grupių MOONSPELL, mirtis turėjo ateiti paskutinį kartą, amžiams…Taigi jau daugiau negu mėnesį plačiai iškabinti plakatai, išplatintos skrajutės, reklama televizijoje ir ekrane ant Operos ir baleto teatro skelbė, kad vasario 21 d. į “Sportimą” kviečiami visi, norintys tapti amžinosios mirties liudininkais (įdomi detalė: prie pat šios vietos – net dvejos kapinės…) ir ta proga pamatyti tikrą šiuolaikinę žvaigždę – portugalų grupę MOONSPELL. Nors ją jau teko matyti praeitų metų “Metalmanijoje”, į renginį viliojo tas faktas, kad lankiausi visuose Death Comes, todėl praleisti paskutinįjį būtų nepadoru. Beliko nusipirkti bilietą, kurio kaina palyginus nedidelė, ir laukti.

Tądien netikėtai atšilo, nors iš vakaro atvykę portugalai vis tiek galėjo pasidžiaugti sniegu, kuris visiems pietiečiams būna egzotika. O vakare link “Sportimos” jau traukė žiūrovų būreliai. Nors 19 val. daugelis jų buvo “arenoje”, čia Lietuva, todėl net dideli renginiai nevėluoti negali. Taigi veiksmas prasidėjo po 20 minučių. Iš karto krito į akis tai, kad salė pagal žiūrovų skaičių didoka (manau, kad į koncertą susirinko 3000 žmonių, gali būti ir daugiau, nes dalis sėdėjo tribūnose ar stoviniavo patalpoje po jomis), tačiau nieko nepadarysi. Ne paslaptis, kad Vilniuje su salėmis striuka – arba didelės ir brangios, arba per mažos, bet pastarųjų pasirinkimas problematiškas. Taip pat pastebėjau, kad publika labai įvairaus amžiaus ir išvaizdos (nuo solidžių vyriškių su kostiumais ir vyresnio amžiaus moterų su vaikais, iki jaunimo gotų, pankų, metalistų apranga), asmeniškai teko sutikti ir retai kada į koncertus bevaikštančių senų pažįstamų. Be to, buvo specialiai atvažiavusių iš Latvijos, Estijos, Karaliaučiaus srities.

Taigi, veiksmas scenoje. Pirmieji joje pasirodė estai FORGOTTEN SUNRISE. Jie, kaip ir kitos dvi “apšildančios” grupės, jau dalyvavo Death Comes. Muziką galima apibūdinti kaip gana “lengvo” metalo ir elektronikos sintezę. Vienu metu gerokai pagėręs vaikinas už nugaros pareiškė, kad tai vos ne šokių muzika. Beje, nors Ugnius patarė nepiktnaudžiauti alumi (pardavinėjo “Utenos”, po 5 Lt), girtų buvo gana daug, kai kurie jau pradžioje vos ant kojų laikėsi. Deja, kai kas į panašius renginius vis dar ateina prisigerti ir nieko nematyti. Beveik viso FORGOTTEN SUNRISE pasirodymo metu garsas buvo nekoks, trūko vokalo iškėlimo, instrumentai irgi skambėjo neaiškiai. Šiaip nieko įspūdingo, nors kai kurios vietos įdomios. Grupė grojo apie 30 min., vėliau paaiškėjo, kad maždaug po tiek pat buvo skirta ir kitoms dviems.

Po neilgos pertraukos jau pamatėme latvius NEGLECTED FIELDS, kurių vizitai į Lietuvą atsinaujino sausio mėnesį, festivalyje “Ferrum Frost”. Garsas iš pradžių irgi nebuvo iki galo sureguliuotas, tačiau netrukus pasitaisė. Atrodo, nereikia daug šnekėti apie latvių technišką death metalą su aiškia progressive pakraipa, nes daugelis juos girdėjo ne kartą. Nesvarbu, kad dažnas ritmo keitimasis apsunkina galvos kratymą, muzika tikrai gera, techniška ir profesionaliai atliekama. Taigi, kai garsas pasitaisė, klausytis NEGLECTED FIELDS buvo malonu. Kaip visada.

Toliau – mūsų SHADOWDANCES. Pasigirsta kalbų, kad Lietuvoje yra nedaug metalo grupių ir toms pačioms pastoviai grojant, jos pradeda nusibosti. Gal ir tiesa, nes per SHADOWDANCES pasirodymą salė ir tribūnos pratuštėjo, užtat padidėjo eilė prie alaus ir tualetų bei pagausėjo susibūrimas po tribūnomis. Neturiu nieko prieš šios grupės muziką, tačiau pastaruoju metu kompozicijos tapo perdaug lėtos, monotoniškos ir gana panašios, o intensyviai koncertuojant, jos iš tiesų nusibosta. Gerai, kad pasirodymas buvo trumpas.

Kaip ir reikėjo tikėtis, pertrauka prieš pagrindinę festivalio grupę buvo didesnė. Tačiau čia jau lazda buvo perlenkta, nes galiausiai publika pradėjo nekantrauti ir švilpti, kas headlineriams didelės garbės nedaro. Pagaliau į sceną plūstelėjo dūmų uždanga, o iš tribūnų link jos – žiūrovų srautas, ir tada atėjo Death Comes kulminacija.

Nuskambėjus pirmiesiems akordams, iš karto pasijuto akivaizdūs garso stiprumo ir švarumo skirtumai, lyginant su kitomis grupėmis. Ką gi, visada taip. Nutaikiau patogų momentą ir pranėriau pro minią prie pat scenos aptvaro. Ir štai prie mikrofono jau Fernando Ribeiro su žibintu rankoje, o su juo – ir kiti keturi muzikantai. Scenoje MOONSPELL. Kai vaizdas nušvito prožektorių šviesoje (čia reikia pažymėti, kad apšvietimas buvo puikus, nors įspūdingų efektų nenaudota), pamačiau, kaip įdomiai apsirengęs vokalistas ir laukiau žadėtojo įspūdingo šou. Sulig kiekvienu nauju kūriniu nuo kūno dingo juodas apsiaustas, į sutaną panašus raudonas rūbas, juodas drabužis ilgomis rankovėmis ir skrybėlė nuo galvos, kol liko odinės kelnės ir berankoviai marškinėliai, atidengiantys tatuiruotę ant rankos. Tiesa, vienu momentu atsirado blizgantis megztinis, bet turbūt dėl vėsos salėje, o ne kaip atributas. Tai viskas, nors po “Metalmanijos” laukiau kažko panašaus į teatralizuotą šou su rūbų keitimu, žvakidėmis ir dekoracijomis. Žodžiu, ne šou, tiesiog uždeganti muzika ir šiltas bendravimas su publika, kas ir svarbiausia. Fernando patrauklus, galingo stoto, stipraus žemo tembro balso (tai švelnaus, tai šiurkštaus), tačiau toli gražu ne “erotiškiausias Europos vokalistas”, tai tiesiog reklaminis triukas. Be abejo, jo vokalas savitam grupės veidui duoda labai daug, kaip ir geltona/raudona šviesa suteikė mistiškumo jo paties veidui. Tiesa, didelį įspūdį paliko tai, kaip puikiai vieno kūrinio dvasią perteikė Fernando “žongliravimas” kažkuo lyg medinėmis mentelėmis, taip pat įtaigūs gestai dainuojant ir apskritai laikysena. Taip pat beliko tik žavėtis klavišininko Pedro Paixao grojimo išraiškingumu ir visišku įsijautimu į muziką, nors į rankas dar reikėdavo paimti ir gitarą. Kaip ir Ricardo Amorim gitaros soluotėmis, kurias dar paryškindavo tuo metu į jį sumaniai sukoncentruotas apšvietimas.

Publika šėlo, nors būtų geriau, kad per MOONSPELL tribūnose būtų likę mažiau žmonių. Kaip ir žadėta, daugiausia kūrinių skambėjo iš albumų “Irreligious” ir “Darkness And Hope”, keli – iš “Sin/Pecado”. Tai neužmirštami “Awake”, “Opium”, “Mephisto”, “Herr Spiegelmann”, “Nocturna”, “Devilred”… Kai po valandos scena ištuštėjo, niekas nesiskirstė, tik salėje aidėjo grupės pavadinimas. Ir štai pusvalandinis bisas su tokiais “perlais” kaip “Darkness And Hope”, “Full Moon Madness” bei kitais. Prisiminiau, kad kaip tik pilnatis ir danguje, sutapimo geriau nesugalvosi. Puikių dainų netrūksta, juk MOONSPELL išleidę jau 6 diskus, greitai pasirodys dar vienas. Fernando padėka publikai, nuoširdus susižavėjimas mūsų šalimi, atrodo, reiškė, kad jau viskas. Bet kažkas ne taip, juk Miguel Gaspar dar neišmėtė lazdelių, dvejetą kurių per vieną iš biso gabalų lietė ir Fernando rankos, kai jis su būgnininku daužė lėkštes! Taip, jie vėl scenoje. “Alma Mater” antrajam bisui ir… Fernando prie aptvaro, dainuoja tiesiog graibstomas įsiaudrinusios publikos rankų! Netrukus tos rankos jau gaudo skrendančias lazdeles ir Fernando, Ricardo, Pedro, Miguel bei Sergio Crestana (bosistas) lenkiasi publikai. Deja, nepasinaudojau galimybe sudalyvauti spaudos konferencijoje, bet iš atsiliepimų girdėjau, kad šie vaikinai yra nuoširdūs ir paprasti, bendrauja šiltai ir atvirai, “užmiršdami” apie savo kaip garsenybių statusą. Tikrai tuo patikėjau. O išėjus į rūką, kurį sukėlė oro atšalimas, ir pakeliui namo stebint vaiduokliškai iš jo išnyrančias mašinų šviesas, atrodė, kad MOONSPELL mistiškumas laikinai pasklido mieste.

Paskutinis Death Comes įvyko pakilia gaida. MOONSPELL atvykimas turbūt buvo geriausia pabaiga, garbinga ir įspūdinga. Gedulas ir laidotuvių raudos nereikalingi.