LEGENDARY PINK DOTS Vilniuje – legenda be taškų

Nebauskit, kolegos, labai smarkiai, kad nutariau praplėsti muzikinį akiratį ir apsilankyti nieko panašaus su metalo muzika neturinčiame renginyje. Tai įvyko paskutinį spalio penktadienį, kai visą miestą „užteršę“ mėlynai avietiniai plakatai galutinai įtikino vėl pakilti į Tauro kalną ir gerai žinomame „Mulen Ruže“ susitikti su LEGENDARY PINK DOTS. Nežinia, gal vos ne gimtomis virtusios šios vietos sienos traukė, o gal smalsumas vedė, nes keliavau visai pakilios nuotaikos. Nusprendus, kad vėluoja ne vien griežtos muzikos renginiai, į raudonąją salę patenku jau pradėjus groti pirmajai grupei, ir tai vos pusvalandis nuo skelbtos pradžios!

Ką gi, pro salės duris užgirdus keletą AUTIZMAS 20 DIENŲ akordų, tiksliau – dundesių, pajuntu, kad smegenims apkrovos per sunkios, juolab, kad LPD garsėja ilgomis programomis. O tai dar, žiūrėk, iš tiesų apniks autizmas. Prisėdam su kavos puodeliais (nesijuokit, bet solidžių žmonių aplinka kažkaip įpareigojo pakeisti gėrimų žanrą, bent jau pradžiai) ir netrukus konstatuojam faktą, kad vis dėlto iš dalies publika matyta ir „savos“ muzikos renginiuose, ir tai nėra nieko blogo. Be to, LPD prekeivis pilnai toleruoja šalimais įsikūrusią „Dangaus“ prekyvietę, nors gerai prisimenu nesutarimus tarp „konkuruojančių“ firmų per CANNIBAL CORPSE koncertą. Kadangi nedaug ką težinojau apie LPD istoriją, nustebino skirtingais jų produktais nuklotas stalas, o vėliau sužinojau jų esant gerą tuziną.

Kai pratisi dundėjimai nuslopsta ir salės kontingentas papildo restorane sėdinčių „tinginių“ draugiją, bandom paskaičiuoti žmones. Iš pažiūros jų kokie 300, o amžiaus vidurkis geru dešimtmečiu, jei ne daugiau, viršija daugelio metalo koncertų auditorijos. Na taip, čia nebūtina turėti užgrūdintus sprandus, stiprinamosiomis priemonėmis sutvirtintus plaukus ir druskų nuosėdų dar nepažinusius sąnarius, kurie būtini šėlsmui prie scenos.

GIRNŲ GIESMĖS. Manau, daugelis šio koncerto lankytojų vienaip ar kitaip jau girdėjo šiuos psichodelinės, elektronizuotos, truputį džiazuotos ir dar kitaip „paskanintos“ muzikos garsus. Kas negirdėjo, nelabai ką žodžiais čia paaiškinsi. Tenka konstatuoti, kad ne tik girnos neatskiriamos nuo malūno, bet ir šios giesmės kaip tik pritiko prie to vakaro headlinerių. Pasiklausius maždaug pusę GG repertuaro, kažkodėl sustiprėja potraukis raudonajam „Kalnapilio“ alui, taigi nuspręsta už salės ribų patuštinti jo atsargas. Čia irgi jau darosi karšta, bet dar neįpratom mokėti už rūbinės paslaugas, taigi tikimės atsigaivinti putotu bokalo turiniu. Kai ir girnos nustoja malti, nusiteikiama ilgai pertraukai.

Bet ir ji kažkada baigiasi. Tadas Ledas, kuris, matyt, nutarė prasiblaškyti prieš OBTEST kelionę į gudų žemę, įspėja, kad salėje atsinaujino veiksmas, taigi patraukiam link jos. Taip, scenoje iš tiesų LPD, ir net jiems nepradėjus groti, galima žavėtis puikiomis šviesų kompozicijomis. O kai ima lietis muzikos versmė ir nuo žemų garsų, sklindančių iš kabančių kolonėlių, „atatrankos“ pradeda vibruoti lubos, aplinkui susidaro kažkokio transo atmosfera. Žinot, visai įdomu klausytis grupės, kurios gal tik vieną kūrinį tegirdėjai: pojūčiai dar nepatirti, švieži, su etikete. Psichodelinės tamsios muzikos su pučiamaisiais ir šaižaus balso dainininko derinys kažkoks mistiškai žavus ir patrauklus. Kompozicijos įvairios: lėtos, greitesnės, ramios, smarkios, su kažkokia logika ar be jos – kiekviena savotiškai įdomi. Kažkodėl nesimato jokio judėjimo prie scenos, o paskui paaiškėja, kad žmonės ten tiesiog… sėdi! Muzikos esmės gali nesuprasti, tačiau apšvietimo žavesį suvoks kiekvienas. Įspūdis nepakartojamas. Rodos, nieko įmantraus, bet spalvų ir spindulių srautų deriniai taip puikiai dera prie kiekvienos melodijos, kad akys spindi iš nuostabos ir vizualinio pasitenkinimo. Tačiau ausys po geros valandos neįprasto išbandymo nebeatlaiko, ir likusį pusvalandį (kai kas užsiminė, kad LPD gali groti net 4 val.) nusprendžiama praleisti prie baro. Vis dėlto kai neįprastai anksti, t.y. 23 val. viskas pasibaigia, nelabai norisi tikėti. Iš tų, kurie geriau žino LPD istoriją ir diskografiją, tenka nugirsti nusivylimo gaidelę, kitiems, kurie matė juos antrą kartą, kaip tik dabar pasiliko geresnis įspūdis. Man belieka reaguoti neutraliai, nes nepriklausau nė vienai pusei. Kita vertus, tenka pripažinti, kad renginio atmosferos pakeitimas išėjo tik į naudą. Reikia iš tiesų visko. „Mulen Ružo“ sienos su tuo linkusios sutikti, nes jau šį šeštadienį priims visai kitokios pakraipos šou. Iki!