Albumai

LACUNA COIL „Broken Crown Halo“ – dar viena prekė ant alternatyvaus metalo konvejerio

2014.04.18 00:00, Mantas

LACUNA COIL – jau antrą dešimtį skaičiuojantis italų kolektyvas, tokiais įrašais kaip „Unleashed Memories“ ir „Comalies“ palikęs svarų indėlį gothic metalo padangėje. Tiesa, pastaruosius metus, konkrečiau nuo „Karmacode“ pasirodymo 2006-aisiais, LACUNA COIL nutolo nuo savo „gotiškų“ ištakų ir priartėjo prie alternatyvaus metalo skambesio. Gerai tai ar blogai, žinoma, skonio reikalas; pokyčiai kūryboje naudingi ir parodo, kad grupė nestovi vietoje, bet yra gyvas ir LACUNA COIL „Broken Crown Halo“ – dar viena prekė ant alternatyvaus metalo konvejeriobesikeičiantis organizmas. Kita vertus, pokyčiai artinantys grupes prie „mainstream“ rinkos, metalgalvių niekada nebūna vertinami palankiai. Taigi koks tas naujasis LACUNA COIL darbas? Pokytis į gerą ar į blogą?

Pirmas įspūdis, kuris užplūsta paklausius albumo kelis kartus, – tai tik produktas. Subalansuotas, pasižymintis gera įrašo kokybe ir apgalvotomis kompozicijomis, bet vis tik produktas, kuriame nėra kūrybinės kibirkšties ir išskirtinumo, buvusio pirmaisiais grupės gyvavimo metais ir iškėlusio ją į populiarumo viršūnę.

Nepaisant to, kad vokalistai ieško naujų išraiškos formų, dainas paįvairina elektroninės muzikos intarpai ir gitarų solo partijos, visos dainos susilieja į vieną pilką masę, kurioje sunku išskirti bent vieną įstrigusią kompoziciją, nes visos jos paskęsta dusliame nu-metalo stiliaus gitarų skambesyje, sunkiuose, dusliuose bet tuo pačiu ir nuobodžiuose rifuose.

Taip, albume gausu vidutinio tempo ir lėtų baladžių, tokių kaip „Hostage to the Ligh“, „One Cold Day“ arba „I Forgive (But I Won’t Forget Your Name)“ – pastaroji, pasižyminti įsimenamu priedainiu, yra maloniausia ausiai kompozicija albume – kuriose galima pailsėti nuo monotoniškų gitarų rifų, persekiojančių kituose kūriniuose, ir mėgautis Kristinos vokalu. Vis tik pačios kompozicijos yra neįsimenančios ir neįdomios.

Kalbant apie vokalistus, didelių pokyčių atlikimo kokybėje nėra. Kristinos balsas skamba puikiai, Andre vokalas – visiška priešingybė. Taip, reikia pripažinti, kad Kristinos balsas nėra stipriausias tarp visų metalą dainuojančių moteriškių, tačiau yra puikiai valdomas, ypač gerai skamba žemame registre, turi ausiai malonų atspalvį ir yra labai jausmingas. Klausydamas jos atlikimo visada jauti, kad dainuoja gyvas žmogus, kuris jaučia, ką dainuoja, ir sugeba perteikti tą jausmą net ir nuobodžiuose šio albumo kompozicijose. „Broken Crown Halo“ Kristina pabandė ir įdomių vokalo variacijų, tarkime, „Victims“ jos agresyvus kalbėjimas primena repavimą. Tiesa, tokie intarpai trumpi, o bendras įspūdis apie Kristinos balsą šiame albume – labai geras.

Andre vokalas, kaip ir minėta anksčiau, visiška priešingybė Kristinai. Balso tembras visada vienodas ir be išraiškos. Dainuodamas jis tiesiog piktai košia žodžius pro dantis ir tiktai kūrinyje „Infection“ jo vokalas taip stipriai nerėžia ausies. Andre šiame albume taip pat pabandė kitokias dainavimo partijas: nuo kažko tarp metalcore riksmo ir death metalo riaumojimo „Nothing Stands In Our Way“ iki šnypšimo „Infection“. Vis tik vokalo kontrolė ir diapazonas yra silpni, o jo dainavimo intarpai dažnai tik sugadina Kristinos taip subtiliai kurtą dainos nuotaiką. Tiesa, reikia pripažinti, kad šiame albume Andre itališkas akcentas ne taip stipriai jaučiamas, bet vis tik dainavimo technika, ypač kontrastuojanti su Kristinos balsu, yra labai silpna.

Klabant apie instrumentų skambesį, įstrigo aiškiai girdima boso gitara, ypač „Zombies“ įžangoje, ir jau minėtieji sunkūs nu-metalo rifai. Kompozicijose įterpiama elektroninės muzikos elementų, naudojamas pianinas, paskutinėje kompozicijoje „One Cold Day“ pianinas ir klasikinė muzika padeda sukurti epiškumo įspūdį. Deja, įvairūs eksperimentai su kitokiais instrumentais yra labai epizodiški ir paskęsta nuobodžiame gitarų skambesyje. Klausant albumo nepalieka įspūdis, kad dainų įžangas stengtasi sukurti įdomias ir traukiančias dėmesį, bet vėliau viskas susilieja į vienodą, neišraiškingą gitarų dundesį.

Dainų tekstus galima laikyti stipriąja LACUNA COIL kūrybos vieta. Ne išimtis ir šis albumas. Kūriniai apie gyvenimo sunkumus ir prasmės ieškojimą, vidinius išgyvenimus, tikslo ir vidinės laisvės siekį duoda peno mintims. Tiktai „Die & Rise“ apdainuota klasikinė istorija apie vilkolakį iškrenta iš bendros dainų tematikos konteksto, tačiau net ir šioje dainoje galima ieškoti perkeltinės prasmės ir vilkolakio istoriją suvokti metaforiškai.

Taigi sudėjus visus albumo pliusus ir minusus, tenka pripažinti, kad, nepaisant puikaus Kristinos vokalo, albumas nepasiūlo nieko naujo ir išskirtinio, ir stumia grupę dar toliau nuo savo gothic šaknų į „mainstream“ metalo liūną, kuriame grupės kūrybinis potencialas yra aukojamas vardan produktyvumo ir aukštos vietos populiariausių albumų sąrašuose. Lyginant albumą visame LACUNA COIL kūrybos kontekste, silpniau atrodo tiktai „Shallow Life“.

Vertinimas: 6/10

LACUNA COIL „Broken Crown Halo“
© „Century Media“, 2014

1. Nothing Stands In Our Way
2. Zombies
3. Hostage to the Light
4. Victims
5. Die & Rise
6. I Forgive (But I Won’t Forget Your Name)
7. Cybersleep
8. Infection
9. I Burn In You
10. In the End I Feel Alive
11. One Cold Day

Portale www.ferrum.lt paskelbtą informaciją naudoti, cituoti ar kitaip atgaminti kitose interneto svetainėse ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo draudžiama.

Komentarai

Portalo www.ferrum.lt redakcija neredaguoja komentarų ir už juos neatsako. Redakcija pasilieka teisę pašalinti įstatymus pažeidžiančius skaitytojų komentarus. Už komentarus atsakingi juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą ir kitus neteisėtus veiksmus. Apie netinkamus komentarus prašome pranešti redaktoriams (info@ferrum.lt).
Birutė
2014.05.27 16:53

annodomini
2014.04.18 14:48

Aš jau nebesitikiu jokio renesanso. Dark Adrenaline dar turėjo porą geresnių dainų, tai dar tikėjausi, kad čia bus dar geriau. bet ne. Comalies lieka grupės gulbės giesme.

Tik prisiregistravę vartotojai gali rašyti komentarus