Kūtvėlynas 2005 – alus, futbolas ir visa kita

Praėjusį savaitgalį praūžė tradicinis renginys, kurio visada labai laukia visi apaugėliai, girtuokliai ir kitokio plauko neformalai, mėgstantys paspardyti kamuolį ir paskanauti svaigiųjų gėrimų uodų ir mašalų apsuptyje. Prisiminus pernykštį čempionatą, šiemet buvo velniškai įdomu, kokios gi komandos susirinks ir į kurią pusę pakryps čempionatas – ar išliks ankstesnė kūtvėlizmo dvasia, kuri turbūt ir yra viso šio renginio esmė, ar viskas pasuks link per didelio futbolo sureikšminimo ir tuo pačiu pirminės renginio minties išsigimimo.

Ačiū Belzebubui ir septyniems mirties apaštalams, tačiau viskas buvo netgi geriau negu tikėjausi – tikrų kūtvėlų buvo didžioji dauguma ir tas džiugino. Tokia komanda, kaip “Old Skūl Junaited” nusipelno atskiro pagyrimo, nes tai buvo, ko gero, kūtvėliškiausia komanda per visą čempionato istoriją – pirmoje vietoje metalizmas, alkoholizmas, satanizmas ir sodomija, o tik po to futbolas ir visa kita. Po velnių, taip ir turi būti! Apskritai, pasirodė, jog šiais metais čempionatas buvo žymiai smagesnis ir tikrai kūtvėliškesnis už pernykštį, tikėsimės, ši tendencija išliks ir ateityje.

Taigi šiek tiek apie futbolą. Tik atvykus į Pamerkius pasitinka uodų spiečius ir lietus, tad tampa aišku, kad “kanforto” šiemet nebus daug. Visgi lietus vėliau nurimsta ir sąlygos futbolui tampa pakenčiamos. Šių metų čempionate, kaip ir pernai, norą dalyvauti turnyre pareiškė 12 komandų. Jas burtų ar bala žino kokiu keliu organizatoriai suskirstė į du pogrupius ir kova prasidėjo.

Pirmajame pogrupyje jau nuo pirmųjų rungtynių ėmė aiškėti, kad pagrindiniai kandidatai į pusfinalį yra “Druskininkai”, “Nelaiko Nervai” (U. Liogė su draugais) ir “BD” (skinų komanda). Vėliau paaiškėjo, kad pastarosios dvi komandos ten ir pateko. Prieš porą metų dar žaidę finale ir toliau sėkmingai žemyn ritasi bei po truputį tampa tikrais kūtvėlomis “Nuliai” – šiemet jie visus linksmino žaisdami pasidabinę merginų garderobu (na, Gedui čia ir stengtis labai nereikėjo). Taip ir toliau!

Toliau sekė daug gražių kovų, jokių konfliktų ir kitokių nesąmonių. Deja, tikslių rezultatų pateikti negaliu, nes, kiek žinau, organizatoriams jų paskelbti neleidžia daugiamilijoninis kontraktas su vienais iš rėmėjų. Antrajame pogrupyje visus šluoja “Grybukai”, kurie turbūt ir buvo nekūtvėliškiausia turnyro komanda (na, neskaitant dviejų senų undergrounderių Šefo ir Trešo). Nedaug nuo jų atsilieka “Gelžbo” ir, kaip bebūtų keista, “Viena Koja Grabe”, šiemet stipriai pakeitę savo gretas. Organizatorius Povkė jau nuo pietų šlaistosi visas girtas ir į raginimus pasirodyti aikštelėje ginti savo komandos spalvų atsako: “Ką, aš durnas?”

Jau minėtieji “Old Skūl Junaited” (Ambraziejus, Tadas Ledas, Kostra ir kiti žinomi scenos veikėjai) per savo rungtynes sutraukia bene didžiausią žiūrovų skaičių – visiems velniškai smagu matyti kreivakojus girtuoklius, niekaip nepataikančius į kamuolį. Kai jau pradeda atrodyti, jog ši komanda taip ir nepatirs pergalės džiaugsmo, staiga kažkokio pragariško stebuklo dėka, visas rungtynes vien tik gynęsi, jie įveikia “Akmenis”, įmušę įvartį paskutinę minutę. Kokia euforija kyla! Turbūt didesnio džiaugsmo sukelti negalėtų netgi laimėta kūtvėlų taurė.

Šiemetiniame čempionate buvo keista nematyti tradicinio čempionato talismano – legendinio alkofutbolo veikėjo Činčiko. Trūko jo motyvuotų pastabų, vikrumo ir išmonės demonstravimo. Tačiau gera vieta ilgai tuščia nebūna ir šiemet turėjome naują alkokaralių – kamufliažinį Varėnos girtuoklį Deimantą. Negalėjusį atvykti Činčiką puikiai pakeitęs veikėjas visą dieną išsilaikė tokioje pačioje “šlitinėjimo” stadijoje ir sėkmingai linksmino visus susirinkusius. Po to, kai sužinojome, kad jis, atvykęs be jokios palapinės ir miegmaišio, sugebėjo naktį lyjant lietui miegoti “apsiklojęs” rąstais, kažkas jį netgi praminė paskutiniuoju Lietuvos partizanu.

Taigi, pasibaigus pogrupio rungtynėms, dar gaunam lietaus su ledukais ir prasideda pusfinaliai. Pirmame pusfinalyje susitinka “Nelaiko Nervai” ir “Grybukai”. Dėl jau minėto kūtvėlų trūkumo ir profesionalių sportininkų (Varėnos rankininkų) pertekliaus pastarojoje komandoje dauguma serga už “Nervus”. Šauni kova, daug gražių momentų, tačiau net ir pratęsimas nesugeba išaiškinti nugalėtojo (0:0). Baudinių serija padovanoja pergalę “Nervams” ir tai visiems suteikia begalę džiaugsmo. Išsyk tampa aišku, kad kūtvėlų taurė šiais metais vėl atiteks tikriems kūtvėloms. Taip pat išsaugota ir daugiametė tradicija – niekas kūtvėlų čempionato nelaimi dvejus metus iš eilės (tikėsimės, kitais metais ji bus sulaužyta :).

Antrajame pusfinalyje susitinka “Gelžbo” ir “BD”. Iki tol labai gerai atrodę skinai, atrodo, išsisėmė ir, kaip bebūtų keista, “Gelžbo” nugali juos be didesnio vargo (3:0). Paskui išsiaiškinome, kad greičiausiai “Gelžbo” sekėsi dėl to, jog kaip tik tuo metu iš Ambraziejaus mašinos virto pati tikriausia “brutalūcha”. Tuo tarpu, kovą dėl trečios vietos laimi “Grybukai”, o finale susitinka “Gelžbo” ir “Nelaiko Nervai”.

Finale nuo pat pradžių užvirė ypatingai sunki kova ir ėmė atrodyti, kad ir čia įvarčių galbūt nebus. Abi komandos puikiai gynėsi ir pirmasis kėlinys baigėsi be įvarčių. Antrame kėlinyje ėmė ryškėti “Gelžbo” puolimo pranašumas ir galiausiai Pelius, įkalęs nuo vartininko atšokusį kamuolį, išvedė saviškius į priekį. Po kelių minučių krenta dar vienas įvartis ir teisėjo švilpukas sveikina naujuosius čempionus “Gelžbo”!

Toliau – prizų dalybos, girto Povkės nerišlios kalbos, neeilinis pagarbos dalyviams demonstravimas, šlapinantis vidury organizatoriaus kalbos, taurės įteikimas, čempionams po kitų komandų apdovanojimo likęs prasčiausias alus, keletas tūkstančių pakvaišusių iš laimės sirgalių, pasitikusių prie Vilniaus miesto ribos, gėrimas iki pažaliavimo ir t.t.

Tai buvo tikrai baisiai smagus turnyras ir labai tikiuosi, kad jis toks ir liks, kaip šiemet. Iki kitų metų! Tikėkimės, jog šiemet mus negailestingai kandžioję uodai, kitais metais jau bus mirę.