KUNIGUNDA LUNARIA 2004 – elegantiškoji ir ekstravagantiškoji šeštadienio naktis

Argi gali prasidėti gotikinės muzikos koncertas, dar nenusileidus saulei ir neišlindus nakties šešėliams? Pasirodo gali, ypač jei suskumbi pasislėpti už storų rūmų sienų. Kaip ir pernai, šiais metais „Kunigunda Lunaria“ festivalis tęsėsi tris dienas, o pagrindinis koncertas, sutraukęs daugiausia publikos, vyko šeštadienio vakarą.

Vos įėjus į „Mulen Ružo“ klubo vidų, pasitiko jau gana gausiai staliukų salę užplūdusi elegantiška ir ekstravagantiška publika bei iš salės pasigirdę pirmosios vakaro grupės STRANGERS IN AVALON garsai. Pačioje salėje buvo akivaizdu, kad dauguma vakaro viešnių ir viešninų dar darosi makiažą arba traukia iš spintų juoduosius garderobus, tačiau pirmieji muzikos garsai iš karto sukūrė tamsią atmosferą. Pradėjo daugėti matytų ir naujų veidų, keletas turbūt ir nevietinių, prie scenos vis daugiau į sintetinį ritmą panyrančių žmogystų. Nebloga įžanga tolimesniems pasirodymams.

Netrukus sceną užėmė pabradiečiai SAPROPHYTES, kuriuos jau stebėjo beveik pilna salė. Sutirštėjo oras ir atmosfera, o muzikantai parodė visus savo sugebėjimus, kurie per praeitą koncertą „Tamsa šnabžda 2“ Kaune liko kiek neatskleisti dėl prasto garso. Gana stiprus vokalas, sunki ir vežanti muzika, ir nors jaučiasi kitų gothic metalo grupių mokykla, visgi pabradiečiai šįkart pasirodė labai neblogai.

Vėl pertraukėlė pasidairymams po baro ir kitos salės prieigas, pokalbiams su seniai matytais žmonėmis, gotiškų kostiumų originalumo įvertinimui, ir jau girdėti stygas derinantys Kauno „pankai“, šį kartą pasipuošę ryškiaspalviais salotiniais, raudonais ir violetiniais kostiumais ANAPILIS. Naujas personažas scenoje – saksofonistas, kuris nors ir girdėjosi tik fragmentiškai ir buvo nustelbiamas vokalo ir muzikinio fono, suteikė naujų spalvų grupės muzikai. Po grupės turo Vokietijoje matyt dar liko šiek tiek rožinių balionų, taigi keletas jų nuskrido ir į Vilniaus publiką ;). Per ANAPILIO pasirodymą sausakimša salė bylojo apie šios Lietuvos grupės aukštą įvertinimą, nors bent jau man šįkart liko šiokio tokio skambesio supanašėjimo su XESS įspūdis. Gal tik man..

Toliau vėl ne per seniausiai Kaune girdėti MANO JUODOJI SESUO, kurie netrukus (berods gegužės 15 d.) turėtų išleisti naują albumą ir kurie keletą gabalų ketino pristatyti ir „Kunigunda Lunaria“ koncerte. Kaip visada profesionalus ir užtikrintas

skambesys, betgi vėl gana nuobodoka muzika, kuriai trūksta kažkokio išskirtinio prieskonio, gyvumo. Kaip ten bebūtų, šį kartą tai buvo vienas geresnių šios grupės pasirodymų ir buvo visai įdomu išklausyti „juodąsias seseris“ iki galo.

Pagaliau scenoje sušmėžavo į celofaną supakuotas estų FORGOTTEN SUNRISE vokalistas. Pradėti pasirodymą sutrukdė kažkokios techninės problemos, o per tą laiką pasidarė baisu, kad celofanas neuždusintų grupės lyderio, tačiau tuoj pat kaimynai parodė, kad taip lengvai jų nepribaigsi. Po keletos dainų vokalistas nusimetė celofaninį galvos apdangalą ir suplevėsavo ilgais plaukais. Stiprus, originalus atlikimas, puikios kompozicijos, kūrybiški gabalai – mano asmenine nuomone tai buvo viena geriausių šio vakaro grupių ir tikrai verta headliner‘ių titulo, juolab, kad išreklamuotieji suomiai toli gražu originalumu ir atlikimu neprilygo šiai estų grupei. Bet apie suomius vėliau. Taigi, jau po keletos dainų galima sakyti tapau estukų fane ir būčiau mielai paklausiusi jų antra tiek, tik kad sceną jiems teko užleisti kitai vakaro žvaigždei..

..I. Kofui ir LEMON JOY.. Nesupratau organizatorių pasirinkimo „įpaišyti“ į šį festivalį televizijos ir populiariosios scenos žvaigždę, tačiau tai – jų pasirinkimas, ir, kaip buvo galima spręsti iš publikos reakcijos, tikrai neprastas. Deja, manęs neįtikino I.Kofo pranešimai apie sielos artumą gotikinei subkultūrai ir iš žadėtos specialios gotikinės programos nepavyko išgirsti nė vienos naujos kompozicijos ar bent jau seno gabalo, praturtinto kokiu nauju atspalviu. Ką gi, sako synth popas šiais laikais yra „ant bangos“.. LEMON JOY net ir tamsesnėje scenoje jautėsi kaip žuvys vandeny ir, turėdami tiek patirties, aišku, profesionaliai.

Nulipus nuo scenos pop scenos (ir pasirodo ne tik) dievaičiui, žiūrovams greitai sulaksčius gryno oro ir parbėgus atgal, pagaliau į sceną užlipo ir lauktieji svečiai iš Suomijos DEADBABES. Palyginti su kitomis Suomijos love metal grupėmis šiuos muzikantus pagal išvaizdą gal ir galima, tačiau muzika šiems žvaigždukams iki jų dar toloka. Bent jau kol kas nedidukais marškinėliais apsitempusio vokalisto dainavimo ir elgsenos maniera yra gana akivaizdi kokių THE 69 EYES ar HIM kopija, o muzika nebuvo labai jau užkabinanti ar nors kiek savita. Daug iš šių svečių nesitikėjau, tačiau galiu pasakyti, kad tikėjausi šiek tiek daugiau.. Tiek to, vakaras jau gana vėlus, ištvermingesniems laikas keltis į kitą salę pajudėti šaltuose ritmuose, o ne tokiems ištvermingiems – traukti link namų, taigi publika biso pernelyg ir nereikalavo.

Prieš baigiant negaliu nepastebėti, kad jau trečius metus iš eilės organizuojamas gothic/darkwave/industrial festivalis „Kunigunda Lunaria“ tampa vis profesionalesniu renginiu ir, aišku, vieninteliu per metus, sutraukiančiu tiek ir tokios įmantrios publikos. Ir be galo malonu, kad, nepriklausomai nuo vis didėjančio renginio masto, išlieka ta tamsi juodo varno (ar kas ten iš tikrųjų per paukštis tupi festivalio reklamoje?..) dvasia, kuri karts nuo karto suplevena šaltoj mėnesienoj.