KUNIGUNDA LUNARIA 2003 didysis koncertas. AD 2003 05 03

Kaip ir daugelis bent kiek vertų dėmesio koncertų, didysis festivalio “Kunigunda Lunaria” koncertas Rūmuose ant Tauro kalno įkyriai vėluoja. Į salę net ir atėjus numatytam laikui neleidžia, kol įgarsintojai nebaigė “soundcheckintis” ar bala žino ko. Tenka dulkiant lietui ant laiptų gurkšnoti alų ir stebėti neskubiai besirenkančią gotikinę ir šiaip publiką. Kai kurie personažai prisistato gan išmoningai pasidabinę. Laiks nuo laiko gryno oro įtraukti bei į lietuvišką publiką pasižiūrėti išlenda veteranė “Lahka Musa” vokalistė Gudrun.

Pagaliau visuomenė imama leisti į rūmus. Kol antrojoje scenoje garsistai bei neofolko ir eksperimentinės elektronikos specai junginėjasi ir dar kažką su aparatūra išdarinėja, pagrindinėje scenoje jau prasideda veiksmas. Pirmieji pasirodo kauniečiai “Anapilis”. Dar nespėjus baigti pirmo gabalo, dingsta scenos apšvietimas. Kol atlikėjai derasi su apšvietėjais ir įgarsintojais, pauzę tenka užplidyti alaus auka.

Galiausiai “Anapilis” tęsia savo pasirodymą. Grupė tikrai verta dėmesio, tik mano nuomone galėtų kiek sunkiau groti (nors atrodo, kad ji evoliucionuoja kaip tik priešinga linkme). Bet šiaip visai neblogai, vokalistės balsas pakankamai originalus, ypač grojant tokiu stiliumi. Tik įgarsinimas visai ne į temą… Saksofono beveik visai nesigirdi, jį galima išgirsti tik todėl, kad ant scenos matai saksofonistą ir spėji, kad jis ne sceninio įvaizdžio dalis, o tikrai stengiasi groti.

Antri scenoje pasirodo “Dis Pater” iš miesto, kuris dabar vadinasi Kaliningradas. Grupė nesugadintų nė vieno metalinio koncerto – tikrai geras doomas, su gotika ko gero per šį koncertą grupę sieja tik jos sceniniai apdarai. Gyvai grupės muzika skamba sunkiau ir agresyviau negu albume. Drąsiai galima “headbanginti” ir tikėtis šią grupė išvysti kituose koncertuose. Ko gero šiai grupei “pakartot” publika skanduoja daugiausiai per visą vakarą.

Treti ant scenos lipa lietuviškais veteranais pamažu virstantys “Mano juodoji sesuo” atnaujinta sudėtimi. Daugelis gabalų seniai girdėti, bet visai nealergizuoja. Turbūt iš šios grupės dar galima šio to tikėtis.

Ketvirti – scenos veteranai iš Slovakijos “Lahka Musa”. Ją drąsiai įvardinčiau įdomiausia festivalio grupe. Muziką vienareikšmiškai sunku apibūdinti, galima lyginti su daugybe grupių nuo “Siouxie and the Banshees” iki “Ataraxia” ir vistik lieka tik jai būdingo savitumo. Scenoje taip pat vyksta show, taigi yra ne tik ką klausytis, bet ir žiūrėti nenuobodu.

Po “Lahka Musa” pasirodymo kyla trumpa pauzė ir salėje jau ima nekantrauti savo mėgstamos grupės pasiilgę “Sielos” fanai. Nežinau. Įgarsinimas turbūt ne pats geriausias, tad man “Siela” nuskamba pakankamai blankiai. O paskutinis “bisinis” gabalas IMHO mažų mažiausia buvo visai ne vietoj. Atrodo, kad “Siela” taip ir liks blanki gotikiniais apmušalais pridengta rusų grupės “Kino” kopija…
Paskutinė grupė scenoje – lenkai “Fading Colours”, organizatorių pristatinėta kaip ryškiausia festivalio žvaigždė. Vis tik turbūt ne aš vienas manau, kad grupei “Lahka Musa” ši grupė nė iš tolo neprilygsta. Vokalo net lyginti neišeina. Nuobodu. Galbūt tai toks stilius, tačiau tokiu atveju nieko originalaus grupė nepateikia. Na nebent sceninis įvaizdis su manekenu prie keyboardo kiek įdomesnis, bet galiausiai ir jis pabosta. O garsas visai tragiškas. Galiausiai iš viso stoja nenumatyta pauzė, kurios metu De Coy bando kiek pabendrauti su publika. Bent jau įgarsinti šitaip organizatorių išgirtą grupę tikrai derėjo geriau.

Baigus grupių pasirodymus, pagrindinėje scenoje pristatoma dar viena festivalio “vinis” – DJ De’ath iš Londono. Prasidėjus aparatūros derinimo darbams salė itin masiškai ištuštėja. Paskui iš lėto vėl ima pildytis. Tačiau aš skubu įšokti į taxą – kažkodėl santrumpa DJ man skamba didžiai nepatraukliai ;).