Krikščioniškas metalas: išsigelbėjimas puolusioms sieloms ar tiesiog nesusipratimas?

Terminas “heavy metal” (sunkusis metalas) buvo sukurtas nusakyti triukšmingą, užvedančią muziką, atliekamą daugiausia gitaromis, kuri išpopuliarėjo 20-ojo amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Besikuriančios naujos grupės šiam muzikiniam terminui suteikdavo vis naujų konotacijų. Pavyzdžiui grupė “Black Sabbath” į sunkųjį metalą įveda magiškus simbolius ir odes Šėtonui. Vėliau tokios grupės kaip “Mötley Crüe”, “Ratt”, bei “Twisted Sister” pasitelkia savo tekstams visuotinio pykčio, seksualinės laisvės, narkotikų ir nevilties temas – jos suskamba milijonuose tokios muzikos gerbėjų namų. Metalinė muzika pradeda vystyti bendras žiaurumo ir mirties temas, aukštinti kančią, prievartą, sąmyšį ir chaosą. Metalo grupės “krikštijamos” Venom, Extreme Noise Terror, Napalm Death, Unleashed, Darkthrone, Vicious Circle, Carcass, Morbid Angel, Cannibal Corpse, Dismember, Deicide, Entombed, Cradle of Filth, Necropolis ar Obituary vardais. Kai kurioms grupėms nesvetimos ir nacizmo idėjos, šlovinami pagoniški dievai. Visos vieningai laikosi anti-krikščioniškos filosofijos. Johnny Hedlund, pagrindinis švedų grupės “Unleashed” dainininkas karštai deklaruoja būtinybę sugriauti krikščioniškąją religiją. “Deicide” dainose išsakoma mintis apie džiaugsmą žudant Jėzų. “Deicide” pagrindinis dainininkas Glen Benton, ant kaktos išsideginęs atvirkščią kryžių ir pavadinęs savo sūnų Demono vardu, bei tos pačios grupės bosistas Eric Hoffman skelbia: “Visą savo muziką grindžiame satanizmu”. Žodžiu, Šėtonas valdo.

Tačiau kur nusiristų pasaulis, jei periodiškai neatsirastų pasišventusių dievobaimingų jo gelbėtojų? Kaip ir kiekvienam besivystančiam procesui ar jėgai, atsirado ir kitokio sukirpimo grupių, kurios pasiryžo stoti į kovą su akyse besidauginančiu blogiu.

Taigi, septintojo dešimtmečio pabaigoje atsidaro krikščioniškas sunkusis rokas/metalas. Viena iš pirmųjų grupių, užkopusių ant scenos ir pasišventusių gelbėti puolusių metalistų sielas buvo “Jerusalem”. Visgi krikščionišką metalą labiau išpopuliarino “Stryper” 80-ojo dešimtmečio viduryje. Keturių narių grupė “Stryper” (vokalistas Sweet, būgnininkas Robert, gitaristas Oz Fox; bosistas ir klavišininkas Tim Gaines) nusprendė sunkiojo metalo muzikai suteikti krikščionišką dimensiją. Galbūt tai ir skamba absurdiškai, tačiau šios grupės nariai pasipuošė įprastine metaline atributika, ir bent jau išvaizda nusprendė nesiskirti nuo kitų populiarių sunkiojo metalo grupių. “Stryper” paskutinis albumas buvo išleistas toje pačioje studijoje, kaip ir “Mötley Crüe” ar “Ratt” kūryba, tačiau čia visi panašumai su tradicine metaline scena ir baigiasi.

“Stryper” dainų lyrika bei elgesys scenoje yra visiškai skirtingas nei jų pasaulietinių metalo scenos analogų. Koncerto metu grupė nuo scenos į publiką mėto biblijas (!). Dainuoja apie gyvenimo prasmę, Dievą ir dangų, apie neapykantą Velniui bei jo nešvarius darbus. Vienoje dainų grupė klausia, kodėl metalas šlovina tikai Šėtoną, ir teigia norinti pristatyti ir “kitą istorijos pusę”.

Straipsniai apie krikščioniško metalo grupę “Stryper” pasirodė “Rolling Stone” bei kituose sunkiosios muzikos žurnaluose. Žinoma, krikščioniški dainų tekstai ir roko muzikos kombinacija – nieko naujo. “Stryper” galbūt skiriasi nuo ypatinga sėkme negalinčių pasigirti kitų krikščioniškų sunkiosios muzikos grupių “Petra”, “Rez Band” (ankstesnė “Resurrection Band”), “Barnabas” ar “Jerusalem” tik tuo, kad jos albumai plačiai pardavinėjami pasaulietinės muzikos parduotuvėse ir kad grupė koncertuoja kartu su pasaulietinėmis sunkiojo metalo grupėmis. “Stryper” per daug nesiskelbia esanti krikščioniška grupė. “Norime būti žinomi kaip metalo grupė, propaguojanti Kristų” teigia grupės nariai.

Grupės “Enigma” atstovo spaudai Rick Orienza nuomone, “Stryper” albumo muzika turi daug jėgos. Be to, ji perduota pozityvų pranešimą tokioje srityje, kur apstu grupių, šlovinančių Šėtoną ir nihilizmą.”

Visgi kiti krikščionys atrodo šiek tiek kritiškiau nusiteikę krikščioniškųjų metalistų atžvilgiu. Bob Larson, keturių knygų apie roko muziką ir bažnyčią autorius, teigia: “Vis dėlto smarkiai prieštarauju prieš visą sunkiojo metalo atributiką ir apvalkalą – grandines, odą ir metalinius spyglius. (…) Kokia prasmė “Stryper” naudoti detales, kurios vienpusiškai reiškia negatyvizmą?”

Štai tokios nuomonės apie “dieviškąjį” ir “šėtoniškąjį” metalą, tačiau ar ne laikas pažiūrėti į viso reikalo esmę?

Pacituosiu ištrauką iš straipsnio “Boycott Christian Propaganda in Metal” (“Krikščioniškosios propagandos metalo muzikoje boikotas”) išspausdintą www.anus.com. “Death, black ir net kai kuriais atžvilgiais speed metalo pagrindinė ideologija yra dogma, teigianti, kad krikščionybė, tas istoriškai susiklostęs geranoriškumo ir pasiaukojimo šaltinis, turi laikytis nuošaliai nuo metalo, jei metalo muzika siekiama atsiriboti nuo kitų muzikos sričių, kurios, bandydamos įtikti socialinei aplinkai, yra apsimestinai teigiamos”.

Krikščionybė daugybę amžių atmesdavo bet kokią meno rūšį, kuri prieštaraudavo religijos siekiui parodyti žmogų kaip menką ir bevertę būtybę Dievo galybės akivaizdoje. Krikščioniška religinė filosofija vertė žmogų drebėti dėl bet kokio žmogiško veiksmo dėl baisybių, neva laukiančių jo po mirties.

Metalo muzika triukšmingai paneigė šią ideologiją, akcentuodama žmogaus laisvę gyventi ar mirti taip kaip jam norisi, nesibaiminant nuobaudų “iš viršaus”. Tuo tarpu krikščioniškas metalas bando apsitempti metalinės scenos oda, siekdamas ir vėl užmesti tą pačią autoritarinę kilpą ant žmonių sąmonės, kurią aršiai nutraukė sunkusis metalas.

Surizikuosiu užsitraukti visagalio rūstybę, tačiau krikščioniška metalo muzika, šlovinanti gėrį aštriu, destrukciniu gitarų skambesiu ir garbinanti Dievą pasitelkiant nihilizmo, kančios, agresijos ir griovimo atributiką atrodo tiesiog absurdiška.

Įdomios nuorodos:

http://www.christianitytoday.com/

http://www.metalforjesus.org/faq.html

http://www.anus.com/metal/about/metal/christian_metal.html

http://www.wayoflife.org/fbns/deathmetal.htm