„Kauno dienų 2005“ koncertas su NEW MODEL ARMY sužavėjo ne visus

Foto: Paulius

Kaune gyvenu neilgai, o ir per tą „neilgai“ į miesto renginius niekada per daug nesiveržiau. Nevilioja grūstis masėje, nesibaigiančios eilės prie alaus ir tualetų, stumdymasis ir grumdymasis, nors tu ką… Bet negi praleisi vieną iš nedaugelio mėginimų masėms suorganizuoti kitokį, roko muzikos koncertą? Teko apsišarvuoti kantrybe, sukąsti dantis ir bandyti prasiskinti kelią į Nemuno salą, kur ir turėjo įvykti „Kauno dienų“ koncertas su dviem Kauno komandom MOUNTAINSIDE ir REBELHEART, latviais SOUNDARCADE, baltarusiais DRUMECSTASY ir garbingais britų svečiais NEW MODEL ARMY. Neslėpsiu, kad apsisprendimo faktoriumi buvo pastarieji.

Nemuno saloje žinoma atsidūriau jau gerokai įpusėjus koncertui, nes nei saulėje kepti, nei per ilgai salos flora ir fauna grožėtis netroškau. Iš patikimų šaltinių sužinojau, kad koncertą pradėjo MOUNTAINSIDE, paruošę gana vieningą programą. Per ilgus metus paruoštų kūrinių sąrašas ilgas, taigi pasirinkti iš ko ši grupė turi ir publikai teko apseiti be tradicinės „Birutės“.

Po neilgų pasiruošimų antrieji scenon užkopė Lietuvoje jau suspėję gerbėjų būrį įsigyti SOUNDARCADE. Trečiajame „Mountainrock“ festivalyje grojusi grupė buvo gan greitai pamėgta tarp lietuvių publikos atstovų. Ar dėl to kaltas skambesys, labai primenantis TOOL ir PERFECT CIRCLE, ar kokybiškas atlikimas, pasakyti sunku. Mano nuomonė apie grupes-klones išlieka kritiška, bet gal koncertų atvejais tai ir neblogas variantas, kai galima pasitenkinti panašiu skambesiu ir kokybiška muzika, apsieinant be didelių išlaidų garsenybėms. Kaip ten bebūtų, SOUNDARCADE pasirodymu kauniečiai toli gražu nenusivylė ir, daugumos sutiktų pažįstamų nuomone, gamtoje begurkšnojant alų jie susiklausė gan maloniai.

Tretieji – Kauno scenos veteranai REBELHEART. Nors muzikantų širdyse vis dar jaunatviškas sukilimas, o energijos ant scenos netrūksta, publika į savo gimtojo miesto atstovus reagavo vangiai. Antra vertus, gal ir nebuvo kam reaguoti: stilingai Kauno daugumai su užrašais ant nugarų „Jamaica“, „Australia“ „America“ ir jų mini-sijonuotom draugėm, gracingai aukštakulniais bateliais bebraidžiojančiom po salos pievą, tai buvo toli gražu per sunku, na o rimtesnei pakraščiuose besibūriuojančiai tamsesnių apdarų publikai tai buvo toli gražu per lengva, šimtą kartų girdėta ir matyta. Taigi nejučia pasidariau išvadą, kad REBELHEART įkrito į kažkokią laiko, vietos ir stiliaus juodąją skylę, nes nei vienu atžvilgiu jie bent jau šįkart neišsiskyrė. Antra vertus, tikrai buvo laikai, kai jie gerai „sueidavo“ klubuose ir nedideliuose koncertuose. Tiek jau to.

Man berezignuojant apie REBELHEART likimą, ant scenos visus Baltarusijos būgnus susinešė rytiniai Lietuvos kaimynai DRUMECSTASY. Na, kiek tai buvo „ecstasy“ sunku pasakyti, bent jau ne tiek ekstazės, kiek tikėjausi. Tokiais atvejais gal geriau nesitikėti nieko? Baltarusiai negali pasigirti užvedančiais būgnų rimtais ar šūksniais. Gal kaltas įgarsinimas, o gal lauko erdvėje skambesys sklido kažkaip per plačiai ir dingo erdvėje. Gitara skambėjo skystokai, gabalai pasirodė vienodoki, ritmika primityvoka, žodžiu, iš DRUMECSTASY po poros gabalų grupę perkrikštijau į DRUMMEDIOCRITY ir ramia sąžine įsileidau į kasdieninių reikalų diskusijas su draugais. Eksperimentų su būgnais muzikos istorijoje tikrai yra buvę vertingesnių, antra vertus, Baltarusija ir jos muzikinis gyvenimas vis dar slypi už storos uždangos, taigi visada lieka sportinis interesas išgirsti šios šalies komandas.

Kilus abejonėms, kokiais tikslais ant scenos prikabinta nemažai kilogramų apšvietimo įrangos, nes temti dangus neskubėjo, teko iškentėti nemažą pertraukėlę iki pagrindinių vakaro viešnių NEW MODEL ARMY pasirodymo scenoje. Per tą pauzę spėjo ir sutemti, spėjo apretėti ir stilingos kaunietiškos publikos gretos. Paskelbus griežtą pareiškimą, kad visas šou baigsis 11 val. ir kad po to bus visiška tyla ir ramybė, publika, tiksliau jos likučiai, buvo pakviesti artyn scenos. Netrukus salą užliejo maištingas gitarų skambesys ir desperatiškas vokalisto Sullivano vokalas. Pagaliau pagal funkciją panaudotas ir apšvietimas, kuris, mano nuomone, tikrai neblogai išryškino vakaro sutemose sklindančią muziką. Sugroti populiaresnieji ir mažiau žinomi gabalai kai kam nuskambėjo kiek monotoniškai. Visgi didžioji publikos dalis šios grupės pavadinimą ir muziką girdėjo kone pirmąkart. Menkai su šių ilgus metus grojančių post-punkerių kūryba buvau susipažinusi ir pati, bet įspūdį paliko neišdildomą. Puikiai atidirbta grojimo technika, gan paprastos, bet išraiškingos gitarų partijos ir besiskundžiantis, kartu liūdintis, maištaujantis ir prieštaraujantis pasaulio tvarkai vokalas… Žodžiu, nuoširdus ir puikus pasirodymas, vienas geriausių, matytų pastaruoju metu Lietuvoje.

Kad išvengtume masinių eitynių iš salos tamsoje su visokio plauko ir įvairiausių ketinimų turinčia publika, salą su vis dar scenoje nepailsusiais NMA teko palikti kiek anksčiau. Kitoje vietoje ir su kita publika NMA pasirodymas būtų buvęs tikrai įspūdingesnis, visgi nuostabu, kad tokios grupės kviečiamos į miesto šventes. Masinio skonio tokiais eksperimentais gal ir neišlavinsi, bet bandymai tikrai džiugina.