Kaip mes bijojome koncerto

Atėjo laikas daugybę kartų atsidaryti ne tik girtuoklių aukštuomenės garbinamam „Apple Pubui“. Paragavę importinio Čikagos alaus stojome į išsvajoto klubo eilę. Įveikę uniformuotus nesklandumus patekome į labirintą. Šeimininko liepimu viduje kėdės buvo sustatytos eilėm po penkias. Svyruojantys kostiumuočiai naujus draugus pasitiko išskėstom rankom. Nugalėję svetingumo trukdžius patekome į internete reklamuotą rūsį. Pasilabinę su ant kelių sėdinčia power metal žvaigždės vakaro numylėtine, suskubome žiūrėti „Demo“ finalo žiūrovų nepamėgtos grupės. Nelabai supratome, kodėl šiaip vadybininko grupė susilaukė tokio įvertinimo, todėl beliko tik pritarti. Kostiumuoti ir šiaip visokie čiuvai irgi nesuprato, kas ten vyksta. Susidariusią netvarką pradėjo tvarkyti nuo penkių krėslų pakilęs šeimininkas.

Nors ir pavėluotai, bet pagaliau ant scenos užsilipo mėgstamiausios grupės nariai su jaunąja žvaigžde. Jaunasis Lietuvos virtuozas, kaip daugybę kartų prieš tai, pradėjo savo show. Skudurams ir solo liejantis laisvai gerbėjai užplūdo ir taip nedidukę salę. Kadangi neliko vietos, o Čikagos alus liepė sėdėti, mums teko susispausti. Paveikti muzikos ir prisiminę moterų dienos nuoskaudas padarėme keletą nuodėmių. Obuoliečio sudrausminti ir pasitarę, nusprendėme, kad buvo kaltas HIM koveris. Aplinka kalta.

Koncertas baigėsi gan greitai. Išėję radome už klubo durų paliktus likusius gerbėjus. Sudainavę pilietinę dainelę ir pasijuokę televizijų magnatams į veidus, išskubėjome į limuziną. Išgėrę šampano, nutarėme, kad metalas Lietuvoje įgavo reikiamą pagreitį. Muzikantai be pažinčių turi galimybę pasireikšti, daugėja virtuozų. Nesupratome tik vieno – kaip tokie muzikantai neturi sutarčių. Atsidarę antrą šampano butelį pratęsėme geros nuotaikos laviną.