Kaip aš pūdžiau Kristų...

…močiutei nesakiau. Ką tu jai sakysi, kai ji šventai tiki, jog per du tūkstančius su viršum metų žmogaus kūnas nesupūva. O dargi šitaip vinimis sužalotas… Pats asmeniškai gyvenime iki šiol esu supūdęs tik porą raudžių (tokios žuvys paraudusiomis akimis), kurias būdamas dešimties pagavau Sartų ežere, beigi eilę medvilninių kojinių, kurias savaitėms užmerkdavau dubenyje, kad prasiskalautų.

Bet kuriuo atveju tą žinomą sekmadienį lipau ant tauraus kalno ir prakaitu bei susmirdusiais triusikais atidaviau pagarbą, o taipogi ilgai taupytas tris dešimtis litų. Pastarąsias teko atiduoti neįtikėtinai mutavusiems ir supanašėjusiems į žmones vorams, tačiau minėtą pagarbą sau sugebėjau išlaikyti dar bene porą valandų.

O pačiame pastate ant kalno su kolonomis ir kolonėlėmis sutikau įvairiausių žmonių. Kad lengviau pats viską suvokčiau, suskirsčiau juos į keturis tipus:
- tie, kurie purtėsi ir prakaitavo;
- tie, kurie purto arba jau atėjo išpurtę;
- kiti;
- Valia.

Paskutinis tipas puolė mane apkabinti ir subadė kaklą bei ištepė makiažu. “Tarp mūsų viskas baigta,” – buvau griežtas. “Tada apsišik tu sau galvą”, – sutiko ji.

O pagrindinėje Kristaus pūdymo vietoje buvo užkurta rusiška pirtis ir visi smagiai vanojosi vantomis bei kitais plaukais. Kuomet galiausiai pasirodė ilgai lauktas puvėsių apreiškimas, mano akys tapo pripildytos ašaromis, o ausys – gausiomis sieros atsargomis, kurias vėliau tualete išsikrapščiau ir atsakingai susidėjau į plastikinį maišelį. Prisiminimui…

Grįžęs pirtin, ėmiau rodyti įvairius ženklus pirštais ir nesuvokiamai baubiau iki pat pabaigos. “Aš prisidedu prie Kristaus pūdymo,” – ekstaziškai suklykiau mintyse. O tas, dėkodamas man, atsilygino bendraminčio kupra manuose dantyse…